Apie lietuviško ir ukrainietiško sekso lauko tyrimus
Drugeliai pilve, aptemęs protas, linkstantys keliai gali būti tiek seksualinio susijaudinimo, tiek nerimo simptomai. Patarimai, kaip suprasti save, nelabai ką paaiškina: klausyk savo širdies, proto, kūno, vidinio balso, vidinio kritiko, tarpkojo, intuicijos, pasąmonės, sąmonės, taro kortų, horoskopų… O kartais jie visi rėkia skirtingais balsais ir tai niekaip neprimena sutartinės. Iš šių meilės kančių kilo ne vienas kūrinys, kuriuos neretai feminizmas kritikuodamas deromantizavo. Nors patriarchato tulpės jau išmestos pro langą, vis tiek liko neatsakytas klausimas, kas yra malonumas.
„Pasitikėk savo kūnu“ [...] ir panašūs teiginiai seksualinio malonumo kontekste yra pavojingi“, – perspėja Kristina Morta Paškevičiūtė-Berulienė performatyvioje paskaitoje „tremolo“ (rež. Laura Kutkaitė). Juk sąmoningai suvokiamas seksualinis potraukis ir intensyvesnė kraujotaka genitalijose nėra tapatūs. Kūnas veikia iki galo mums visko neapmąsčius. Pasitelkiant pavyzdį iš „tremolo“: gydytojui trenkus plaktuku į kelio girnelę, mūsų koja iššauna į viršų ne dėl to, kad norime trenkti gydytojui, o dėl to, kad tai – refleksas. Moksliniai tyrimai, pristatyti kūrinyje, įrodo, kad dėl šių automatinių procesų atsiranda skirtumas tarp lytinių organų ir sąmonės reakcijų – negalima šimtu procentų (pasi)tikėti kūnu: jam gali būti malonu viena, mums kita.
Vis dėlto ne tik kūnas gali būti apgaulingas, bet ir mūsų mąstymas. Sąmonės srautu parašytame Oksanos Zabužko romane „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ (1996, liet. 2025, iš ukrainiečių k. vertė Beatričė Beliavciv, eilėraščius vertė Antanas A. Jonynas) skaitytojai gali gana greitai suprasti, kad pagrindinė veikėja santykiuose patiria smurtą. Tai išduoda aprašomas kūnas, pavyzdžiui, sutrikęs miegas ir skausmai: „Štai tuomet jis ir sužeidė ją, nes tikrai jai skaudėjo taip, kad netgi prisiminimas apie nekaltybės praradimą atrodė palyginti niekai.“ Vis dėlto nei pagrindinė veikėja, nei gydytoja, pas kurią apsilanko, nesuteikia kūniškiems simptomams reikšmės – „I don’t see any problems“. Gydytoja gal ir nieko nepastebi, o pacientė? Ji turi matyti, kas su ja vyksta, bet tai nesuvokiama kaip pavojus, nuo kurio reiktų bėgti. Mat mūsų mąstymas nėra toks racionalus, kaip gali atrodyti. Kokius triukus jis gali atlikti, kad realybė mums būtų pakeliama, suprantama ar paaiškinama!
„Ponios ir ponai, prašau jūsų neskubėti kvalifikuoti šio įsimylėjimo atvejo kaip patologiško, nes pranešėja dar nepasakė svarbiausio dalyko: svarbiausia gi, ponios ir ponai, yra tai, kad šios moters, kaip tiriamo objekto, gyvenime tai buvo pirmas ukrainietis vyras.“ Pagrindinė romano veikėja skaudžią realybę nustumia, nes yra sužavėta ukrainiečių kalbos, kuri kaip vaizdingas Humberto Humberto tekstas gražina nusikaltimus ir vilioja. Juk kalboje yra įamžinta bendra istorinė patirtis ir kultūra. Taip iš karto atsiranda žodžiais nepaaiškinamas artumas, kurį ukrainiečių patirtos represijos tik sustiprina: „Kad mus augino vyrai, užpisti kaip tik įmanoma iš visų galų, kad vėliau tokie pat vyrai mus dulkino, ir kad abiem atvejais jie su mumis darė tai, ką kiti, svetimi vyrai padarė su jais? Ir kad mes juos priėmėme ir mylėjome tokius, kokie jie yra, nes nepriimti jų reikštų atsidurti tų, svetimųjų pusėje?“ Pasirinkimą, su kuo būti, lemia įsiklausimas ne tik į savo balsą, bet ir į visos tautos istoriją. Taip Zabužko romane ant psichoanalitiko kušetės paguldoma visa Ukraina: šalies traumos tampa individualios ir atvirkščiai.
O štai „tremolo“ neveda tautos pas psichoanalitiką, o užsiima patriarchato genealogija. Dėmesys kreipiamas ne į patirtą priespaudą, palikusią sunkiai gyjančias traumas, kurių išraiška – smurtas artimoje aplinkoje, o į ugdymą, kurio diskursas palaikė tokią šeimos dinamiką. Performatyvioje paskaitoje patosiškai cituojamos vėlyvuoju sovietmečiu išleistos knygos apie lytiškumą, pavyzdžiui, aiškinančios, kaip moterims pajusti vyro orgazmą visu savo kūnu. Į skirtingus pavidalus įvelkama ta pati mintis apie vyrų malonumo ir moters buvimo gera motina ir žmona svarbą. Vieniems – orgazmas, kitoms – vaikai. Šias citatas lydi nuogų atlikėjų atkartojamos socrealistinių skulptūrų pozos: tvirtai kojomis remiantis į žemę žiūrima į šviesų rytojų. Tokia ironija lyg ir leidžia palaikyti atstumą nuo sovietmečio, tačiau pozoms besikartojant ir atlikėjoms panašėjant į paklusnius kareivius subversyvumo mažėja. Knygų turinys tampa visą kūną valdančiomis komandomis. Tai pradeda vimdyti tiek jas, tiek mane. Čia ir dabar. Sovietines skulptūras išvežėm į Grūto parką, tačiau jos kitu formatu vis dar lūkuriuoja mumyse. Gal neįmanoma taip lengvai apsivalyti, juk vis dėlto cituotos knygos garbina ne Leniną, o, kaip dabar tai įvardintume, „tradicinę šeimą“.
„Ukrainietiškuose sekso lauko tyrimuose“ atsikratyti okupacijos likučių Vakarų feminizmas nepadeda. Zabužko pabrėžia jo naujumą ką tik nepriklausomybę atgavusioje Ukrainoje. Juk tai nėra universali teorija. Visame romane vakarietiškos sąvokos ne tik lieka svetimkūniais, bet ir yra pristatomos lyg suniveliuojančios pagrindinės veikėjos patirtis. Terminai neaprėpia individualumo, situacijų kompleksiškumo ir išgyvenamo skausmo unikalumo, „o tuomet viskas jau kaip iš psichiatrijos vadovėlių: fear of intimacy, fear of frigidity, suicidal moods, – vienu žodžiu, klasikinis atvejis, netgi pas psichiatrą eit neverta…“ Ne sąvokos yra per stiprios, o realybė joms per žiauri.
Vis dėlto kažkas keičiasi: gal terminai neprisijaukinami, tačiau bevažinėjant į užsienį smurtiniai santykiai nutrūksta. Pagrindinė veikėja pradeda nauju žvilgsniu matyti ir savo eiles: „Dienų geltona jūra, mėlyna – sapnų, / Ta mirštančio dangaus spalvų paletė, – / Aš dar plaukiu – o tu jau ties dugnu, / Ir mums abiem baisu save regėti.“ Nors anksčiau ji nesuvokė, tačiau jau buvo raštu užfiksavusi, kad jos romantiniai santykiai bus tragiški. Matyt, trūko kažko, kas leistų atrakinti šių eilių reikšmes. Nei vakarietiški terminai, nei poezija patys sau nėra pakankami. Romanas tampa feministinis ne dėl tinkamai parinktų sąvokų, o dėl dėmesio vienos moters istorijai, dėl jos seksualinio gyvenimo ir valstybės traumų iškėlimo į paviršių.
Taip pat ir „tremolo“ paveikiausios vietos yra asmeninės moterų istorijos. Kūrinio pradžia primena paskaitą, kurioje pasitelkiant mokslą yra demaskuojami patriarchato mitai. Vis dėlto šį dėstymą vis kas nors pertraukia: pradeda veržtis kūnai, kurie netelpa į profesionalų pasakojimą. Pirmiausia ekrane parodomos skaidrės, kuriose rašoma apie juodaodžių, neheteroseksualių, turinčių negalią ar kitokių moterų neįtraukimą į lytiškumo tyrimus. Trūkumas įvardinamas, tačiau jis nėra šalinamas. Vėliau atlikėjų paskaitą pradeda pertraukinėti jų pačių kūno garsai: vandens gargaliavimas, keisti gerkliniai garsai, pereinantys į dejones ar šnabždesį, kol galiausiai jos atsistoja priešais auditoriją ir pradeda virpėti. Vis dėlto jos toliau dėsto paskaitą apie mokslinius seksualumo tyrimus, tik besikratantis kūnas išduoda asmeniškumo trūkumą. Atlikėjoms nusirengus – nebedrebama. Nors nuogumo daugiau, tačiau pats kūrinys pereina iš kalbėjimo apie fiziologiją prie kalbėjimo apie individualų malonumą. Pirmiausia geriau susipažįstame su tuo, kas malonu Laurai ir Kristinai, o jau paties kūrinio pabaigoje išgirstame kitų moterų pasidalinimus. Juose susipina skausmas, juokas, narkotikai, seksas, bučiniai, šuns prausimas, gimdymas ir t. t. – nebelieka aiškios perskyros tarp kūniško patyrimo ir sielos ar dvasios.
Pavieniai kūno refleksai gali nieko nereikšti, sąmonė ne viską suvokti, o istorinės traumos dar kartą viską iškreipti. Tad siekiant artėti prie radikalaus individualaus malonumo belieka tik reflektuoti, gromuliuoti ir atrajoti savo ir visos tautos patirtis. Taip „tremolo“ ir „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ tampa terapiniai. Esam girdėję, o gal ir patyrę tiek smurto, tiek meilės istorijų, jau turim posovietinių valstybių diagnozę, tačiau šių kūrinių neblėstantis populiarumas parodo, kad, matyt, reikia dar kartą išsikalbėti. Kažkas vis dirgina.
