* * *

Filmavau aš pirmą savo ilgametražį filmą, jis vadinasi „Posūkis“, ir pirmą kartą man teko filmuoti masuotes. Penki šimtai žmonių – Dieve, aš nežinojau, kaip su jais susitvarkyti! Na, tiesiog buvo baisu man: aš naktį nemiegojau, ir ne vieną prieš tai. Sustatėm sceną prie Merkinės: vežimai, mašinos, žmonės, mantą vežasi, bėga nuo karo ir taip toliau. Aš ant krano stoviu, žiūriu ten iš to krano – ir kažkaip mane patraukė pažiūrėt, kas ten darosi už mano nugaros. Ir maždaug du šimtai metrų, o gal šimtas penkiasdešimt, stovi Jonas Gricius, stovi Lozoraitis, Kino studijos direktorius, ir stovi profsąjungos veikėja Bartusevičienė. Ir aš nustebau. Vis dėlto Jonas – kaip mano mokytojas, kaip mano draugas – žinojo, kad pirmą kartą filmuoju tokią sceną, nors aš jam nesakiau, kad bijau. Jis atvažiavo – ne vienas! – surinkęs oficialią grupę pažiūrėti dėl viso ko, kaip man sekasi. Ir kai aš pamačiau, kad jis stovi, – klausyk, man visą baimę taip tiesiog ir nuėmė. Aš pasidariau toks… drąsus visiškai.

Važinėjau į Peterburgą, kai jis filmavo „Hamletą“. Aš taip pavydėjau: Jonas „Hamletą“ filmuoja – šitokia pjesė, Dieve, Dieve! Aš vežiojau jam kaip asistentas medžiagą ryškint. Ir dar už nugaros jam stovėdavau ir žiūrėdavau, kaip jis dirba, kiekvieną jo judesį sekiau. Vieną kartą jis man liepė atstatyti kadrą. Aš atstatinėju, ir taip jau lengvai, nes šimtąkart nufilmuotas, tik turėjo Miltinis kažkokį kitą tekstą pasakyt – sakinys gal buvo kitoks, aš nepamenu. Jau baiginėju visą tą procesą, atsisuku – o Jono nėra. Manau, kad man bendravimas su tais žmonėmis, su kuriais bendravau, padarė daug daugiau įtakos negu (aš bijau sakyt) tas mano aukštasis mokslas. Nenufilmavau to tikro tokio santykio. Aš ir nežinau, kaip jį nufilmuot. Bet jis būna tarp žmonių toks – tikras bendravimas. Toks artimas. Ir vis atrodo, jog dar ne viską padarei, kad tas žmogus tau atsiskleistų. O Jonas Gricius man labai daug padarė. Nepaprastai.

Dovilė Dagienė-DoDA. Kino operatorius Jonas Tomaševičius. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2026