Pavasaris ir sužvejota mirtis

 

Balandžio 26 diena

 

Dar kartą perskaičiau László Krasznahorkai Nobelio premijos paskaitą ir galvoju apie joje aprašytą Berlyno geležinkelio stotyje siusiojantį (tiksliau – vargiai, skausmingai šlapimą varvinantį) benamį. Įspūdingai ten pozicijas užima tariamas Gėris ir Blogis. Man šiandien irgi teko laukti traukinio ir aš irgi mačiau benamį – tik veiksmas vyko Vienos geležinkelio stotyje ir benamis tiesiog ieškojo ko nors vertingo šiukšliadėžėje. Stotyse pilna visokiausių sluoksnių – ir vienas jų yra pažeidžiamumas. Praėjusią vasarą Liublianos geležinkelio stoty mačiau balandį nutraukta koja – maža mergaitė lesino ten esančius balandžius batonu, ir tas, kuris buvo nutraukta koja, vis nespėdavo pagriebti bent kokio trupinio. Visus trupinius pirmieji nusigriebdavo sveikieji balandžiai. Pasaulis yra didelis ir talpina visus, bet silpnesniesiems, labiau tikėtina, tenka tik jo pakraščiai.

Iš Krasznahorkai paskaitos dar patiko tai, kad jis, ją skaitydamas, vis nusikelia į savo kambarį – „stovėdamas prieš Jus čia ir sykiu tebesukdamas ratus savo bokšto kambary, kuris, kaip žinoma, tėra iš pigių eglilenčių suręsta beveik nešildoma patalpa [...]“. Patinka tokia dviguba jo esatis – ten, kur žodžiai gimė, ir ten, kur jie jau pasiekia kitų ausis. Kai įpinama tam tikrų buities, aplinkos detalių, lengviau pajausti, išgyventi pasakojimą klausančiam (ar skaitančiam).

 

Gegužės 4 diena

 

Neseniai baigiau skaityti Hemingway’aus „The Old Man and the Sea“. Labai įstrigo ši eilutė: „Then the fish came alive, with his death in him [...].“ Patinka, kaip čia susitinka gyvenimas ir mirtis – jie vienas kito viduje. Niekada nesu būtent taip pagalvojusi – kad ir aš savyje turiu savo mirtį. Visai kitas žiūros taškas, negu galvoti, kad mirtis tiesiog užklups, nusileis – lyg jai iš kažkur reiktų atkeliauti, įveikti tam tikrą distanciją. Kad ji skleidžiasi viduje ir yra visados mumyse – toks žinojimas žymiai paslaptingesnis ir mane, jaučiu, ramina.

 

 

Gegužės 11 diena

 

Šiandien prisiminiau, kaip vaikystėje daugmaž pusmetį gyvenome Žirmūnuose, glausdamiesi pas vieną pamaldžią šeimą. Miegodavome mažame kambaryje, ant grindų pasikloję plonus čiužinukus, o vonios kambaryje pakračius dušo užuolaidą iš jos išropodavo vienas kitas tarakonas. Kartą, kai su broliu įsijungėme žiūrėti animacinį filmą, pamaldžios šeimos dukra griežtai uždraudė kartu niūniuoti įžanginę jo melodiją. Užtilome, o ji toliau tą melodiją niūniavo. Taip, mes negalėjome elgtis taip, lyg ten būtų mūsų namai, – mes buvome tik prisiglaudėliai. Laisvu laiku bastydavausi po Žirmūnų kiemus ir kartais nusukdavau man dailiau atrodantį automobilio padangos ventilį. Tada maniau, kad juos galbūt galima kaip nors parduoti ir iš to net nemažai užsidirbti. Laikiau tuos ventilius prie savo plaukų gumyčių ir segtukų ir kartkartėmis išsitraukusi vis apžiūrėdavau.

Po keleto mėnesių gyvenimo pamaldžios šeimos draugijoje mes persikėlėme į savo namus. Jie labai greitai užsipildė daiktais – tuose bene keturiasdešimtyje kvadratų gyvenome penkiese ir, galbūt pratęsdama gerumo akciją kaip kokią estafetę ar suvesdama sąskaitas su Visata, mama kartais priimdavo miegoti vieną tokį žmogų, tuo metu universitete studijavusį religijos mokslus. Tai buvo aukšta akiniuota moteris, dažniausiai vilkėdavusi bordo spalvos rūbais. Kai ji pas mus nakvodavo, jai čiužinukas būdavo paklojamas visai netoli lauko durų. Naktį, kai prispirdavo reikalas, tą moterį einant į tualetą reikėdavo tyliai peržengti. Ilgainiui ji pradėjo jaustis mūsų namuose kaip savuose ir netgi tvarkytis pagal savo įsivaizduojamą tvarkos modelį. Prisimenu dieną, kai ji mūsų žalią plastmasinį salotų dubenį, įklojusi plastiko maišelį, padėjo prie klozeto. Atseit, dabar čia bus šiukšliadėžė, nes iki šiol šiukšliadėžės mūsų vonios kambaryje nebuvo nė kvapo. Man buvo labai keista matyti mūsų žaliąjį salotų dubenį atliekant tokį naują vaidmenį. Ta moteris pas mus vis grįždavo ir grįždavo – išgirsdavome prie durų „garbė Jėzui Kristui“ ir viskas tapdavo aišku, dar jos nė neišvydus.

 

Gegužės 14 diena

 

Balandžio pabaigoje, dar būdama Vilniuje, dalyvavau vienuose skaitymuose iš balkono. Reikėjo skaityti savo ir pasirinkto klasiko eilėraštį. Pasirinkau Sigito Gedos „Ganyklas prie namų“ ir keletą trumpų bei vieną ilgėlesnį Vytauto Vilimo Skripkos eilėraštį. Jo eilėraštis, kuriuo užbaigiau savo skaitymus, buvo toks: „debesų neregėti / neries dešiniajame krante / auga dangoraižiai / vasara traukiasi / brangsta kas metai / vanduo internetai / ir dujos / Vytautas miršta.“ Kai skaičiau, truputį drebėjo rankos. Man baigus, skaityti ėjo kiti – Stankus, Toleikytė, Valiukas, Čepauskaitė. Priešingai nei Skripkos eilėraštyje, debesis mes regėjome – jie, pakibę virš mūsų galvų, buvo baisiai tamsūs ir grėsmingi. Skaitymams pasibaigus, prapliupo liūtis.

 

Gegužės 17 diena

 

Žiauriai geras Marko Strando eilėraštis „Elegy For My Father“. Prieš daugmaž metus jį perskaičiusi, vis prie jo grįžtu. „Away from the stars, from the rain of light, / You lie under the weather of stones.“ Žinoma, kad skaitydama jį galvoju apie savo tėvą – žinau tik tiek, kad niekada jam nieko panašaus neparašysiu, nes tarp mūsų žioji didelė ir jau užakusi nepažinimo skylė. Paskutinį kartą jį mačiau gal prieš dešimt metų – jis atvažiavo į Vilnių ir anksti ryte pasitikau jį autobusų stotyje. Be perstojo šnekėjo, greitai berdamas žodžius, ir bandė (dabar man taip atrodo) išvengti bet kokios tylos. Kai užėjome į vieną kavinę, jis užsisakė kažkokį sumuštinį su rukola. Bandė padavėjai juokauti, kad „rukola tėra kola, kuri rūko“. Praėjo dešimt metų, ir vis dar prisimenu tą jo nelabai vykusį juokelį. Tada dar klausė manęs, ar turiu draugą. Klausė, ar draugas barzdotas (nežinau, kodėl jam tai rūpėjo). Per tą mūsų paskutinį susitikimą padovanojau jam José Saramago knygą „Evangelija pagal Jėzų Kristų“. Man atrodė, kad jam turėtų tikti, – mama paauglystėje yra pasakojusi, kad jis po kambarius vaikščiodavo apsikabinęs Švč. Mergelės Marijos atvaizdą. Vien dėl tos religinės tematikos sugalvojau, kad turėtų tikti. Paskui jis išrūko iš tos pačios stoties ir daugiau jo niekada nebesutikau. Anksčiau kiek krimtausi, kad jeigu man neteko pažinti tėvo, tai neteks pažinti ir pusės savęs. Vėliau šios minties atsikračiau ir daugiau manęs ji nebekamuoja.

Mes lyg ir bandėme vienas kitą bent kiek pažinti, bet mums nelabai pavyko. Kartą paauglystėje buvau įlaipinta į autobusą ir vykau jo aplankyti. Tuomet jis gyveno su savo kurčnebyle motina mažame apšiurusiame sodo namuke. Prisimenu, kad sprendėme sudoku ir kad miegančią ant senos sofos mane sukandžiojo blakės. Tą kartą dar nuėjome į fotosaloną ir mus visus kartu nufotografavo. Tas nuotraukas turiu iki šiol – jose labiausiai pastebiu nešvarias žydras kojines su kiškiais. Pamenu, tuomet svajojau, kad vieną dieną turėsiu pakankamai kojinių ir jos visos bus švarios. Man atrodė, kad tie žmonės, kurie turi daug švarių kojinių, yra labai turtingi.

 

Gegužės 21 diena

 

Dar neturiu jokių aiškių planų rudeniui. Žinau tik tiek, kad spalį būsiu Lietuvoje ir (turbūt) vyksiu į „Poetinį Druskininkų rudenį“. Bet ir praėjusiais metais tik rugpjūtį sugalvojau, kad spalį vyksiu į Japoniją. Kai virš manęs eilinį sykį pakibusi nežinomybė, į atmintį vis sugrįžta ir tuo pat metu guodžia tapytojo Algimanto Kuro frazė: „Gyvenu kaip medis!“ Reikia sulaukti rugpjūčio ir tada nuspręsti. Nieko nesiimti daryti, kol tai įmanoma.

Persekioja jausmas, kad pasiutusiai greitai bėga dienos, o man reikia priimti kažkokius (nelabai aišku, kokius) sprendimus. Kartais jaučiuosi kaip daug rankų ir kojų turinti būtybė, kurios visos galūnės nori slinktis į skirtingas puses. Bandau susikaupti ir toliau užsiimti savo mėgstama veikla – knygų skaitymu, rašymu, piešimu ir kitais reikalais. Džiaugiuosi, kad šitai turiu – juk kai kurie žmonės ir to neturi.

 

Gegužės 27 diena

 

Nors dabar jau greitai visu pajėgumu užgrius vasara, sėdžiu ir prisimenu tą vaizdą Marcinkonyse, kurį pro langą mačiau dar šią žiemą. Anksti ryte dangus ir laukai švietė mėlynai. Nežinau, iš kur atsirado ta mėlyna šviesa, bet ji tikrai buvo. Užšalęs upelis horizonte irgi švytėjo tuo mėliu. Dabar vaizdas pro langą jau visai kitoks – žalia, tiršta beržo lapų užuolaida, kuri juda pučiant vėjui.

Niekad neužmiršiu to ankstaus ryto mėlyno švytėjimo. Nežinau, ar toks švytėjimas gali gyvenime nutikti antrą kartą. Patys paslaptingiausi ir gražiausi reiškiniai nelinkę kartotis. Tame mėlynume tuomet skaičiau knygą (beje, irgi mėlyną) – Jono Fossės „Septology“. Absoliuti aplinkos ir teksto dermė.

 

Gegužės 29 diena

 

Rašau, o pro langą lipa pilnatis. Brolis prieš keletą dienų atsiuntė mūsų vaikystės kaimo nuotraukų – viskas labai apaugę krūmais ir medžiais, o namas, kuriame gyvenome, griūva toliau. Antrame aukšte kadaise buvo mano kambarys – nuo lubų vis krisdavo juodi vabalai. Jie imdavo kristi naktį, ir aš visada baimindavausi tų artėjančių naktų. Užsitraukusi antklodę ant galvos ir apsikaišiusi, kad neliktų nė plyšio, bandydavau užmigti. Kai ryte nubusdavau, pavojus jau būdavo praėjęs. Į mano kambarį kartais atsikraustydavo brolis – kai susipykdavome, griebdavau jo patalynę ir nusviesdavau laiptų apačion. Dar prižadėdavau sau, kad niekada gyvenime nebesikalbėsim, bet jau po keleto valandų jis vėl viską susinešdavo į viršų. Kartą jis spriegė į mane tą juodą vabalą ir pradėjo visa gerkle kvatoti. Spriegiau vabalą atgal ir nelaimėlis pataikė tiesiai besijuokiančiam broliui į burną. Liūdna vabalo lemtis. Iki šiol dažnai užmiegu užsiklojusi galvą antklode – nors vabalų ir nakties pavojaus seniai nebėra. Pro langą toliau lipa pilnatis, o kartu su ja ir keisčiausi prisiminimai.