Apie žmones, kunigą ir nervingąjį gaidį

Los niños van por la tierra y las niñas por el aire.

José Agustín Goytisolo

Visų pirma: ten, urve, mėtėsi kiaušiniai. Neįtrūkę! Paėmę su Fideliu savo lazdas, su kuriomis pasiremdami čia užsikabarojome, ėmėme juos krutinti, o kartu bijojome, kad tuoj jie suskils ir pasklis baisi smarvė. Kiek tiems kiaušiniams gali būti metų? Pajuodę, dulkėti, ir tas juodumas maišosi su pilkumu, tokia apskrita nykybė, bet traukianti savęsp.

¡Ay, coño! que tristeza esa, sako Fidelis, ir aš žinau, kad jis vėl galvoja apie visus šituos per greitai prabėgusius metus. Atsargiai apžiūrime daiktus, Fidelis rodo: ten buvo vištidė, ten – tualetas, ten – virtuvė. Virtuvėje net ir dabar dar yra puodų ir mokos kavinukas. Tik viskas, aišku, dabar čia apdulkėję, o miegamajame vis dar guli kažkoks šiaudų prikimštas čiužinys… visas išėstas, tad geriau prie jo ir nesiliesti. Dar mėtosi nutriušę elegantiški batukai su kulniukais. Šalia stovi komoda atidarytais stalčiais, pilna visokių išplėšytų laiškų. Paimu į rankas vieną: įplėšimas padarytas per vidurį, tokia skylė, tad skaityti nelabai įmanoma, tik padriki žodžiai. Pasikuitusi randu dar vieną. Meilės laiškas, daug klaidų, bet Fidelis atsisėda ant akmens ir lėtai perskaito. Istorija tokia: kažkoks vyras myli merginą, bet ją pastebėjo fiestoje su kitu, dėl to tame laiške išsako šį savo skaudulį, o kartu jis pasiryžęs jai viską atleisti, jei tik ji pati turės noro su juo būti. Tas žmogus plaukdavo keltu į Tenerifę dirbti, bet dabar jau viskas, jis lieka čia, savo žemėje!

Fidelis irgi visą gyvenimą buvo savo žemėje: su Pilar susilaukė dviejų vaikų. Pilar besilaukiant pirmojo vaiko, jis jau konstravo jiems namą. Darbo dienomis dirbdavo, o savaitgaliais jo poilsis buvo… dėti vieną plytą po kitos. Po dvylikos metų keturių aukštų namas buvo baigtas. Gigantas! Pilar jam vis kartodavo, kad užtektų ir tų dviejų aukštų, bet kadangi Fidelis pilnas jėgos, jis ėmė ir pastatė dvigubai. Jeigu Fidelis ką nors daro, daro įdėdamas visą savo fizinę jėgą, pasitelkia visą savo kūrybinę energiją. Pavyzdžiui, kai pasiskundžiau, kad, rodos, mano kambaryje gyvena pelė ir naktį ji sau ten krebžda, Fidelis jau tą pačią valandą susinešė savo visokias faneras ir surentė jai išbėgimo koridorių, atidarė laukujes duris, kad ji galėtų iškart išbėgti į lauką ir kurti savais keliais. Kambarys tapo dideliu labirintu: Fidelis vis stato tuos praėjimus jungdamas faneras, tuo tarpu Pilar vis jam ką nors paduoda, vis pastato vėl kokią griūnančią labirinto dalį. Mudvi su ja susižvalgome ir vis praplyštame juoku.

Jokios pelės kambaryje išties nebuvo: išsiaiškinome, kad ten tiesiog naktį šuo Pelenėlis krapšto sieną, jokia ne pelė. Taigi: šįkart darbas perniek. Bet nieko, yra kitų darbų, kuriuos Fidelis per dieną dar nudirbs. Jis visada dirba, negali nusėdėti vietoj, ir tai kartais Pilar varo iš proto. Taip, būtų neblogai, jeigu jis dirbtų tuos savo darbus vienas, bet jis… jis nori, kad visi prie jo projektų prisidėtų. Tad dabar imame kibirus ir kažkokius užmaišytus cemento mišinius, einame į tokią vietą, kur nuo kalno per vamzdžius apačion atiteka vanduo. Reikia tą talpyklą užcementuoti, nes ji įskilo, taigi, pribėgęs vanduo ima greit nykti. Aš laikau kibirą su cemento mišiniu, o Fidelis, įšokęs į duobę, pasidainuodamas savo el señor doctor glaisto skyles.

Fidelis yra toks žmogus: jis gimė, kai čia, salose, dar nebuvo susidariusi palanki situacija gauti išsilavinimą, taigi, pavaikščiojęs keletą metų į mokyklą viską ir baigė (sakė, beje, kad buvo negeras mokinys, jam nesisekė mokslas, bet pati mokytoja irgi nieko nemokėjo). Bet taip jau yra, taip jau nutinka. Ir jeigu esi toks kaip Fidelis, tai ir to mokslo ne itin reikia, nes išmintį, pasaulėvoką susiformuoji tiesiog patirdamas gyvenimą, dirbdamas darbus ir bičiuliaudamasis su žmonėmis. Jis išmoko pats statyti namą, švilpauti, išmoko sodinti medžius… rūpintis gyvūnais ir auginti sodą. Pavyzdžiui, vištidėje yra jo sukonstruota vištų lesykla, na, tobulai sukonstruota. Ji kabo pripildyta lesalo ir kai apačioje vištos ją ištuština, lesalo prikrenta dar. Ir tas daiktas tėra koks vandentiekio vamzdis.

Fidelis sako, kad kai mirsime, išvažiuosime į… Venesuelą. ¡Solo ida! ¡Sin equipaje de mano! Ir iš ten jau nebegrįšime. Ir kai prisijungiu prie jo ūkio darbų, matau, girdžiu, kaip jis kalba su žeme, su trapiu augalu… Esta tierra… Fidelis nebijo mirties! Jis mirties yra patyręs pilna, dėl to tai jo nė kiek negąsdina. Galiausiai prie šitos temos prisideda ir Pilar, ji vis primena jam, kad numirs pirma, dėl to Fidelis turi žinoti, kur viskas padėta… nes dabar jis net nežino, kur rasti puodo dangtį (buvo nutikę ir taip).

Šitie žmonės gyveno sunkų gyvenimą, dirbo sunkius ūkio darbus, bet jų akys neprarado švytėjimo, jos dar labiau švyti. Jie mane irgi myli, rūpinasi: pavyzdžiui, jie žino, kad nevalgau mėsos. Bet man ir patinka, kad kai atvykstu pas juos, jie labai nesitaiko prie manęs, nepradeda gaminti vegetariškų valgių, tik išvirę ropa vieja man prie lėkštės pastato stalinę lempą… kad matyčiau, ko man iš tos lėkštės nevalgyti. Nes juk turiu matyti, ko man iš ten nevalgyti. Cuidado, sako man Fidelis, ir mes pražvingstam kaip kokie pagyvenę, bet dar nepavargę arkliai.

Autorės nuotr.

Čia yra daug gyvenimo, neapsakomai daug gyvenimo, jis kiekviename milimetre, dėl to saloje jaučiuosi labai laisva, pasileidus, rodosi, nieko nebebijau. Ir tas vienas gal netyčia burnon pakliuvęs mėsos gabalas manęs nė kiek nepalaužia, visai nepalaužia, be to, neabejoju, valgydama vaisius esu suvalgiusi ne vieną kirminėlį, nes, oi, kaip tie kirminėliai puola, kaip jie dievina tuos vaisius, taip pat kaip ir aš. Kai gegužę sunoksta mano obuolėliai (japoninė lokva, taip ji vadinasi), tai aš valgau juos kartu su paukščiais. O kai rugsėjį prisirpsta sapotės vaisiai, mes leidžiamės su Fideliu skardžiu žemyn, renkame tuos vaisius, čia pat juos ir valgom, que rico, toks baltas kremas, kiek kartokas, tada jie mus kiek net apsvaigina, sulėtina, galima gulėt ir žiūrėt į dangų, kaip bėga debesys, kaip jie kartais sustoja ir vėl bėga, o dar ir Linda bėgioja aplinkui, loja, ant kažko ten loja, bet nesvarbu, ji daug loja, šuo ir yra tam, kad lotų, juk taip. Taigi, Linda loja, o mes po medžiu, po sapotės vaisių medžiu, ir Fidelis sako, kad jis jau apimtas transo, bet gal dar vieną vaisių? Ir imam dar vieną, ir jis toks kaip sviestas, vėl, ir aš sakau, aš jau irgi tuoj išplauksiu, noriu miego, reikia gal jau judėt, taip čia juk ir užmigt galima. Tada Fidelis eina prie medžio, sako, čia mano tėtis jį pasodino, bando skaičiuoti metus ir tada pradeda su savo lazda šonan lenkti žoles, sako, žiūrėk, dėžė nuo sausainių, čia mano padrės dar palikta! Ir taip, tikrai, ten tokia rūdimis apėjusi metalinė dėžė, bet Fidelis jos neliečia, sako, tegul būna čia, tegul lieka. Prisirenkam dar vaisių ir jau einam, jau reikia judėt, gi jau ir Pilar mūsų laukia, tuoj ims nerimauti, kur mes dingome, girdėti tik Lindos lojimas.

Aš murzina, Fidelis irgi, jis persimetęs maišą, kuriame kadaise buvo bulvės, ir taip einam, batai apsivėlę žolėmis, yra jų čia tokių kibių. Žengiam aukštyn. Fidelis sako, tavo jauni kaulai, tau lengva, eik pirma, o aš nenoriu, nenoriu jo palikti, jo gi kelis išoperuotas, netikras įdėtas, taigi, jam maudžia, skauda. Po velnių tas kelis, ta visa sveikata eina po velnių po tiek metų! Bet į kiek aukščio įkopta su tais keliais, su tom kojom, jau ir netikras kelis, ir vis dar. O dargi didžiausias keturių aukštų namas pastatytas, paties Fidelio rankomis, taip, dvylika metų užtruko. Ir kai ten mes būname, kiekvieną dieną, tą pačią valandą, aštuntą, suskamba raudonas laidinis telefonas. Taip, vėl ta hijo de puta skambina, ko ji nori? – klausia Fidelis, kiekvieną dieną ji kažko nori iš mūsų, bet kai pakeliam ragelį, ¿qué quieres?, tada jau ir nieko neatsako, tik pakibus tyla, jokio garso.

Kiekvieną dieną taip trikdo, tą pačią valandą, taip jau daug metų. Dvylika metų statai namą, ir kai jis baigtas, į laidinį telefoną pradeda skambinti tyla. Man tie skambučiai rodosi kažkokie iš anapusybės, ko jiems trukdyt? Visi mes bet kokiu būdu trauksim į anapusybę: ir aš, ir Fidelis su savo netikru keliu, ir Pilar, ir Linda, ir kas rytą giedantis kaprizingas, nervingas gaidys, kurį Fidelis parsivežė tuoj pat po vieno giminaičio laidotuvių iš la Aldea de San Nicolás. Gal dėl to tas gaidys ir nervingas, kad buvo susietas ta pačia kelione su laidotuvėm, ką aš žinau? Jis labai konfliktinis, be perstojo lipa ant vištų, o tos jau ir pavargusios, ir nenori jo, o jis tik užtupia jas ir viskas, labai greitai. Gal jis žino, kad mirs, užuodė tas laidotuves ir dabar nori kuo daugiau išlikti per tą aktą, gal kažkaip taip viskas, galbūt taip galima paaiškinti jo nenustygimą vietoj, tą nuolatinį malimąsi, nepailsimą? Kartais tą gaidį net reikia atskirti nuo būrio, nes jis ima kelti nuovargį.

Fidelis sako, tame mieste, iš kur atvyko gaidys, pilna narkomanų, jis toks keistas miestelis, labai jau užkampy, Dievas ten miega. Ir tikrai, kai pati jame buvau, jaučiausi kaip pakliuvusi į kitą pasaulį. Buvau ten su Lorena, apsistojom name vidury dykumos, jame buvo pilna pripustyta smėlio, dar ten ropinėjo tarakonas ir buvo tikrai keistų įdomių veidų. Tuščioje gatvėje ant medinio stulpo kabėjo skelbimas, kad ieškomas senelis, kad paskutinį kartą jis matytas su pieštuku už ausies, raudonais marškinėliais, ir tiems, kas jį suras, bus atlyginta un bocadillo de chorizo ir taip pat clipper de fresa.

O Lorena! Mudvi su Lorena panašios, abi augom be tėčių, abi turim tą patį trūkumą, tą pačią gėlą, ir dabar mes kartu vakarais lošiam kortom, ir aš ją bandau mokyti anglų kalbos, bet ji labai nedrąsiai kartoja žodžius, bandau ją padrąsinti, sakau, aš irgi labai bijojau anglų, labai nesisekė, buvau blogiausia klasėj, kartą per pamoką pasakiau, kad I’m proud of my fathers, taip, vietoj parents, ir visi juokėsi, o aš dar buvau su kreivais dantim, įsivaizduok, sakau, kaip tai atrodė, labai blogai, sušiktai net. Taip, ji sako ir juokiasi, jos akys juodos, plaukai juodi. Lorena! Ir ji mane vadina Bartola, tai Fidelio ožio vardas, tik paverstas į moterišką formą, ji man vis sako: ¡Hola Bartola!

Lorenai irgi plaukus kirpo Pilar, aš ją įkalbėjau, sakiau, man ji apkirpo labai gerai, net turi profesionalią kirpėjų įrangą, gerai paaštrintas žirkles, reikia tik atsisėsti ir viskas. Pilar, ji viską padarys. Tad vieną dieną Lorena jau sėdi apgaubta raudona plastikine skraiste, ir Pilar jai rėžia kuokštą plaukų, o ant stalo, didelėj vazoj, pamerkti trys be proto dideli kardeliai: raudonas, oranžinis ir violetinis. Kambaryje ant sienos kabo trys fotografijos žmonių, kurie jau mirę, bet dabar jie žvelgia į mus tokie tikri, ir aš slapta viliuosi, kad jie mumis tokiais džiaugiasi. Kokie Lorenos plaukai dabar gražūs, tokie tiesiai nurėžti, neliko jokių išsišakojimų, nieko, kaip nauji.

Šiandien Santa Teresitos bažnyčioje laukiam mišių, bet kunigo vis dar nėra.

Galvojam, gal vėluos? Stovim išsirikiavę prie baltos bažnyčios durų, o kunigo kaip nėra, taip nėra. Fidelis sako, kad vietoj mišių kunigas nusprendė varyti į pliažą, se fue a la playa, sako jis. Bažnyčia užtrenkta, nei į vidų pateksi, nei ką. Galima pro galinį kiemą užsilipti ant bažnyčios stogo, ką kadaise aš ir padariau. Ir tada, tada mane pamatė Pilar brolis Salvadoras. Kai slydau raudonomis bažnyčios čerpėmis – staiga iš dangaus girdžiu: ¡Que tal niña, que tal! Bandau žiūrėt, kas čia su manim rezga pokalbį, saulė spigina, nieko neįregiu, bet va, va ten stovi Salvadoras, pūpso jo didelis pilvas, jis sako: ¡Niña! Susigėstu, čiuožiu nuo stogo apačion, rėkiu: ¡Estoy bien!

Mes toliau tęsiame savo pasivaikščiojimus su Fideliu, išmokau jį lietuviško žodžio „plaktukas“, taigi, dabar jis vaikšto, kartoja „dame una plaktuka“ ir juokiasi, aš irgi juokiuosi, ir dabar tas gaidys, atvykęs tuoj pat po laidotuvių, nervingai užgieda. Beje, tą dieną kunigas nepasirodė: niekas nežino, kur jis pranyko. O aukštai, urve, ir toliau miega tie nė kiek neįtrūkę kiaušiniai, meilės laiškas vyro, kuris pasiryžęs buvo viską atleisti, miega praėjusio amžiaus apdulkėjęs laikas. Taip viskas ir būna, kai gyveni šalia campanario.