Dėmė ant marškinių
Marškiniai be dėmių – kas čia per nesąmonė?!
Turi būti dėmė ant marškinių. BŪTINA!
Modestas Saukaitis
Įžengus į Jono Meko vizualiųjų menų centro erdvę, kurioje iki gegužės pabaigos buvo eksponuojama Modesto Saukaičio paroda „Tarp aukso dulkių ir Fluxus“ (kuratorė Laima Kreivytė), dėmesį iš karto patraukė natūrali kūrinių ir aplinkos dermė. Sienose matomi įtrūkimai, nelygumai ir laiko palikti ženklai susisiejo su kūrinių faktūromis, jų nusidėvėjimo estetika ir medžiagiškumu. Dėl šio organiško sąskambio paroda veikė kaip vientisa atmosferinė visuma, kurioje erdvė tampa ne fonu kūriniams, o aktyvia jų pasakojimo dalimi.
Netobulumo ir laiko ženklų estetika nėra atsitiktinė – ją formavo ne tik tapybinė praktika, bet ir ilgametė Modesto Saukaičio restauratoriaus patirtis. Šio amato jis mokėsi Bonoje, o vėliau gilino žinias dirbdamas su vietiniais meistrais Ravenoje, Venecijoje ir kituose Europos miestuose, nuosekliai studijuodamas klasikinę Europos vizualinę kultūrą bei sakralinę ikonografiją. Lietuvoje menininkas restauravo Vilniaus Šv. Onos ir Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčias. Ši patirtis jo kūryboje tapo esmine žiūros forma, leidžiančia į medžiagą žvelgti iš laiko ir jo poveikio perspektyvos. Dirbdamas su senais paviršiais, sakraliniais objektais, menininkas irimo procesus matė kaip savitą estetinę būseną – gyvą laiko pėdsaką, kuriame kaupiasi atmintis. Todėl Modesto darbuose įtrūkimai, nutrupėjimai, oksidacijos žymės ir netobuli dažų sluoksniai lieka matomi, tarsi tęsdami savo gyvenimą kūrinio viduje. Ilgalaikis įsigilinimas į šią tradiciją Saukaičiui leido suformuoti savitą plastinę kalbą, kurioje susilieja istorinis vaizdinys ir laisvas, intuityvus tapybinis gestas.
Menininkas dažnai rinkosi verre églomisé techniką, tradiciškai siejamą su precizišku dekoravimu ant stiklo, tačiau jo kūryboje ji įgavo organiškesnę formą. Šią istoriškai rafinuotą techniką Modestas Saukaitis papildė savitu tapybiniu užmoju – jo darbų auksavimas ir sidabravimas nėra baigtinis procesas. Paviršiai vibruoja, skleidžiasi ir tarsi nuolat kinta šviesoje. Pasaulio tautų teisuolės Onos Šimaitės portreto, nutapyto verre églomisé technika, paviršiuje auksas pulsuoja tarp melsvų laisvai tekančių potėpių, kuriančių nuolat kintančio vaizdo įspūdį. Tarytum šviesa judėtų per vėjo talžomų medžių lapiją. Dėl to portretas neatrodo sustingęs ar monumentalus, veikiau lyg į paviršių iš praeities išnyrantis trapus prisiminimas.
Kompoziciją papildęs šalia integruotas seno lango fragmentas su stiklu tapo ne dekoratyviu elementu, o svarbia kūrinio medžiagine tąsa. Nusidėvėjęs medis, laiko paveiktas paviršius ir senas stiklas pratęsia paties paveikslo estetiką – netobulumas čia išsaugomas kaip vertė. Atrodo, jog lango fragmentas perima paveikslo švytėjimą, o pats portretas tarytum išsilieja iš savo rėmų. Šiame darbe atsiskleidžia menininko santykis su restauracija ir laiko žymėmis. Skirtingos medžiagos – medis, stiklas, auksas, dažai – veikia kaip gyvas paviršių tinklas, kuriame senumas, irimas ir švytėjimas nuolat susilieja.
Jautrumas medžiagai išryškėjo jau ankstyvojoje Modesto Saukaičio kūryboje. Mokydamasis pas Teresę Rožanskaitę, jis asambliažuose jungė rastus objektus ir tapybą. Šiuose darbuose svarbiausiu kūrybos principu tapo medžiagos belaikiškumas ir joje sukaupta istorija. Medis, metalas, viela, apdegę paviršiai ir buitiniai fragmentai čia veikia ne kaip antriniai elementai, o kaip pagrindiniai vaizdo perteikėjai, o tapyba įsiterpia tik kaip dar vienas laiko sluoksnis. Šalia tapybos ir asambliažų ryškėja ir kita svarbi Modesto Saukaičio kūrybos ašis – artimas santykis su „Fluxus“ estetika ir mąstysena. Kartu su Gintaru Sodeika jis inicijavo ir kuravo pirmąją Lietuvoje „Fluxus“ parodą, ji surengta 1992 m. Moksleivių rūmuose.
Parodoje „Tarp aukso dulkių ir Fluxus“ eksponuoti objektai ir fragmentai veikė tarsi spontaniškai susiformavęs Modesto kasdienybės archyvas: veidrodžių šukės, ant stalų išdėlioti stiklo gabalėliai, keraminės plytelės, paso nuotraukos, dažais aplipęs keistos formos teptukas, pašto ženklai, priklijuoti kitoje knygos viršelio pusėje, įvairūs užrašai, bilietėliai ar apipiešta, aprašinėta „Amazon“ siuntos pakuotė.
Saukaitis kasdienius daiktus priartindavo prie meno leisdamas jiems išlikti tokiems, kokie jie yra, – pažeistiems, naudotiems, paženklintiems gyvenimo pėdsakų. Dėl to parodoje atsirado savotiška įtampa tarp trapumo ir vertės: nereikšmingi, buitiniai fragmentai tapo estetinėmis struktūromis, o pati ekspozicija ėmė priminti „Fluxus“ dvasiai artimą gyvą procesą, kuriame menas neatskiriamas nuo kasdienybės, atsitiktinumo, buvimo čia ir dabar.
Ant palangių išdėliotos fotografijos, smulkūs daiktai kūrė trapų, beveik autobiografinį pasakojimą, kuriame menininko gyvenimas neatsiejamas nuo jo kūrybos. Fotografijose buvo matomi keisti, poetiški kasdienybės kuriozai: ant bato užverti perliniai karoliai, kryželis šalia indiškų rupijų, glostoma katė, atsitiktinės objektų kompozicijos, kuriose susikerta humoras ir egzistencinis laikinumas. Šios detalės nekūrė nuoseklaus biografinio naratyvo – jos veikiau yra fragmentiškos prisiminimų nuolaužos, leidžiančios pažinti ne tiek konkretų žmogų, kiek jo žvilgsnį į pasaulį.
Visa paroda ėmė funkcionuoti kaip buvimo archeologija, kurioje kasdienybė nepriešinama menui, o tampa jo dalimi. Bestudijuojant fotografijas, tarp užfiksuotų kasdienybės fragmentų netikėtai išniro trumpas įrašas, kad Modestas Saukaitis mirė 2024 m. Užrašas persmelkė visą ekspoziciją trapumo pojūčiu. Staiga visi objektai, nuotraukos, stiklo šukės, užrašai, bilietėliai ir eksponuojami Modesto daiktai tapo žmogaus buvimo ir kartu jo laikinumo liudininkais.
