Akmuo prie upės

 

Miegodama regiu: švytinčią dangaus spalvos drobę. Saulės spinduliai prasiskverbia pro plyšius – akina. Prasimerkiu. Galva plyšta, skauda dantenas. Tris kartus sumirksiu. Panirstu vėl į sapnus. Gaisras, glostomos krūtys. Iš lauko papučia šaltas vėjas, atsimerkiu. Tamsu. Kaulus laužo skausmas, plintantis per kūną. Akių vokai sunkūs. Vėjas pučia iš atviros gūžtos angos. Bandau atsikelti. Galva apsvaigsta. Nukrentu į guolį. Atbėga mano vilkė – Kirkė. Prisispaudžia prie nugaros, laižo bėdas. Užmiegu.

 

Regiu didžiulę raudonų ir baltų aštrių akmenų gūžtą. Aplink bėgioja maža mergaitė, apsirengusi pavasario spalvų tviskančiais drabužiais. Kita moteris sėdi su tarsi vilke šalia, tik šios nosis plokštesnė, kailis trumpesnis, juodesnis.

Žvėries ir mano akys susitinka – jis suinkščia. Moteris atsisuka. Krištolinis dubuo krenta ant nugludintų akmenų. Ji sušunka:

– Kirke!

 

Prabundu nuo Kirkės laižomo veido.

Saulė aukštai pakilusi. Vėjas nurimęs. Vis dar maudžia galvą, bet raumenų nebeskauda. Išlendu iš gūžtos. Galva apsvaigsta. Atsisėdu ant akmens. Viltingai pažvelgiu aukštyn į ąžuolą. Bet – kaip žinojau – atsargos ištuštėjusios. Jėgų eiti medžioti ar susirasti šaknų neturiu.

Apsidairau. Giliai įkvepiu. Nubėga ašara.

Teks bandyti grįžti į gentį.

Užsimetu ant nugaros kailį. Patraukiu atgal. Galva tebesvaigsta. Kelis kartus pargriuvusi užsnūstu. Kirkė prižadina – keliaujam toliau. Pareinu saulei nusileidus. Susmunku ties rytiniais varteliais. Su ietimi pribėga brolis.

– Mirštu, – išlemenu.

 

Pabundu nuo antausio. Atsimerkiu – senolė.

– Ką regėjai – sakyk.

Sumirksiu kelis kartus, pasuku galvą.

Antausis.

– Sakyk, ką regėjai.

– Dangaus spalvos švytinčią drobę, – numykiu.

– Ką dar?

Tyliu.

Antausis.

– Mergaitę pavasario spalvų tviskančiais drabužiais, moterį su vilku, bet ne vilku, – išlemenu.

– Gerai. Ne tu miršti – aš mirštu. Kai atsipaipaliosi, ateik prie upės akmens.

 

Pasigauna už rankos. Nesipriešinu. Nusitempia į savo miegamąjį. Spiria į nugarą. Griūnu. Ranka atsitrenkia į baldakimą, mamos žiedas nuslysta, krenta, atsimuša į grindis, kažkur nurieda. Guliu, lovoj ant pilvo. Atsisega kelnes. Išsitraukia varpą. Greit kelis kartus įkiša į mane. Su kiekvienu kartu užgniaužiu kvapą. Sperma išsilieja. Įkrenta į krėslą. Atsistoju, tvarkausi plaukus. Užknarkia. Apsidairau. Įsiklausau. Pažvelgiu pro langą. Kiemas tuščias.

Išsitraukiu stiklinį buteliuką. Prieinu. Puiku – išsižiojęs. Supilu. Žiaukčioja. Atsimerkia, čiumpa už rankos. Likęs skystis išsipila ant suknelės. Atsisuku į duris – sujuda melsva šilko draperija – Marytė.

Širdis pradeda kalatotis. Trūksta oro. Smilkiniai tvinkčioja. Drebu. Gnaibau ranką. Žvilgsnis užkliūna už nukritusio žiedo. Mamos žiedo. Pasilenkiu. Pakeliu.

Tris kartus įkvepiu, iškvepiu, pajaučiu kojomis grindis.

– Ramiai, ji nieko nesuprato, – sušnabždu.

Išeinu.

 

Surengusi laidotuves, kitą dieną pasikviečiu vyresnėlį Steponą.

– Ryt išsikraustau. Prie upės.

– Į trobą, prie akmens? – klausiamai pakelia antakius.

– Taip.

Pavarto akis, susiima už galvos, atsidūsta.

– Mama, tau šokas. Kaip našlė turi likti šiuose namuose dar metus, o po metinių išsikraustysi į ežero dvarą.

– Neaiškink. Ryt susidėsiu mantą ir išvyksiu. Dvarą palieku tau. Tvarkykis, kaip nori.

– Bet toj troboj nė grindų normalių nėra. Gyvensi kaip…

Kažką bando sakyti. Atsistoju. Nueinu. Dar vienas vyras – neaiškins man.

Atsidarau mergautinį kuparą, sumetu vilnones, linines sukneles, marškinius, mamos papuošalus. Pakviečiu Petronėlę.

– Pasiimkit kiek reikia iš kaimo vyrų ir pervežkit mano kambarių baldus prie upės.

– Į trobą? – miktelėdama paklausia.

– Taip, nuo šiol gyvensiu ten. Tu tris kartus per savaitę atneši man maisto. Kitu laiku būsi laisva.

– Mhm, ponia, – mikčioja, trina, skėsčioja rankomis.

– Rentą gausi.

 

Karšta vasaros diena. Šeštadienis. Per televizorių rodo sveikinimų koncertą, žinias, laidą apie rupūžes. Močiutė sėdi balkone.

– Einam prie upės, močiute, einam prie upės.

– Gal rytoj, – atrėžia.

Vilkdama kojas leidžiuosi rūsin.

– Mama, ką man veikti?!

– 100 g, 150 g, 200 g, – sako berdama miltus į dubenį.

Po kurio laiko atsisuka:

– Ką sakei?

– Mama, ką man veikti?

– Eik papiešti.

– Jau piešiau.

– Pažiūrėk televizorių.

Noriu sakyti: „Nieko nerodo.“ Bet nusisuka ir vėl pradeda kažką murmėt sau po nosimi.

Lipdama viršun pagalvoju: viena eisiu prie upės. Apsiaunu batus. Apsidairau, ar niekas nemato. Išsliūkinu. Einu toliau – pro baseinėlį, pavėsinę, kluoną, laukus. Kol prieinu upę. Dar tolėliau pamatau purpurines aukštas gėlytes. Patraukiu link jų. Pauostau. Kvepia saldainiais ir medžiu. Tolėliau pamatau senę, sėdinčią ant akmens. Ji atsisuka, mosteli. Prieinu. Nieko nesako.

– Ką čia veiki? – paklausiu.

– Tavęs laukiu.

 

Palieku dukrą suptis. Einu granitiniu takeliu, užlipu laiptais. Tos pačios durys su stikline žvaigžde. Išsitraukiu raktą. Įkišu, pasuku į kairę, patraukiu. Šį kartą batų nesiaunu. Visur dulkės. Pasisuku į kairę, paliečiu medinį turėklą – nukrato šaltis. Užlipu laiptais. Durys tiesiai. Viskas palikta taip pat: lova prie palėpės sienos, veidrodis, komoda, rašomasis stalas prie lango, bordinė kėdė. Sieninėje spintoje daugybė niekučių. Pasisuku kairėn, atidarau spintos duris – drabužiai: aštuoniasdešimtmečio kostiumėlis, suknelės, palaidinės, ant žemės sudėti bateliai, viršuje sukrauti pačios nerti megztiniai. Uždarau. Nežinau, nuo ko pradėti.

Pasiimu kėdę. Pasilypėju. Atidarau viršutinę spintelę. Ten mama neleisdavo žiūrėti. Kartoninės dėžės. Vieną po kitos ištraukiu. Padedu ant žalio kilimo. Atsisėdu. Atidarau. Albumai. Lapai pageltę, kai kurios nuotraukos iškritusios, mena gyvenimo įvykius – vestuves, gimtadienius, išvykas. Randu ir sesės nuotrauką – šalia mama, maitina voveraitę. Pagalvoju: atrodo laimingos.

Dėžė po dėžės – keičiasi tik veidai, vietos, bet viskas tas pats: vestuvės, gimtadieniai, išvykos.

Kol vienoje iš dėžių randu laidotuvių nuotraukas. Koloritas ne tas, veidai lyg tie patys, bet ne tie. Po nuotraukomis – ruda maža užrašinė.

Rašyta plunksna. Datų nėra.

Nuoviro receptas: vėdryno šaknis (prie upės akmens), pavirti 5 minutes.

Pakeliu antakius, linkteliu galvą. Vėdrynas – lyg nuodingas, – pagalvoju. Verčiu toliau: arbatos, vantų receptūra. Knygutės viduryje nubraižytas planas: gryčia, akmuo, upė, miškas, pirtis. Vieta atrodo neįprastai pažįstama. Nusikeliu dar vieną dėžę. Bandau peržiūrinėti, rūšiuoti. Negaliu susikaupti.

Pasiimu užrašinę, kišu į palto kišenę. Nusileidžiu laiptais, atidarau duris, peržengiu slenkstį, susigūžiu. Susisagstau paltą, patraukiu per kiemą.

– Mama, mama, ar jau važiuosime pas tetą???

– Eik pažaisti. Tuoj grįšiu.

Galėtų nesimaišyt po kojomis, – pagalvoju. Nusuku žvilgsnį. Einu toliau – pro baseinėlį, pavėsinę, kluoną, lyg niekieno žemės. Einu pro laukus, prieinu upę, maudyklą. Atsiverčiu užrašinę, apsidairau. Pasuku į pietus. Brendu rudens nudraskyta pieva. Už 10 metrų po kairei – gausybė gauromečių stagarų. Patraukiu ten. Paeinu dar toliau, atsiduriu ties upės vingiu. Akmuo. Apsamanojęs. Paliečiu – nupurto. Tuo pat metu išgirstu:

– Mama, radai mano vietą. Kur senė gyvena.