Henriko Radausko laiškai Antanui Škėmai (7)
Šiame Henriko Radausko laiške Antanui Škėmai susipina literatūros, meno, emigracijos ir kasdienybės temos. Radauskas juokauja apie „didingą“ Škėmos uniformą ir savo aptrintas darbines kelnes. Laiške minimas „Čelestos“ rankraštis, kurio jam nepavyko gauti. Svarbi laiško dalis skiriama modernizmo ir meno aptarimui. Autorius aiškiai pasisako už modernųjį meną ir kiek ironiškai vertina „grįžimą prie senelių“, minėdamas Robertą Schumanną ir Piotrą Čaikovskį. Kaip atsvarą jis pateikia Bélos Bartóko kūrybos pavyzdį, taip sustiprindamas modernizmo pozicijas. Laiške taip pat aptariamas teatras, baletas ir kinas – minimos Jeano-Louis Barrault gastrolės bei filmas „Beauty and the Devil“, Radauskas šį vertina gana kritiškai.
Laiške juntama ir distancija nuo lietuvių išeivijos literatūrinių konfliktų. Radauskas mini „Literatūros lankų“ kritiką Rašytojų klube, tačiau prisipažįsta tokių susirinkimų nelankantis. Tai leidžia suprasti jo santūrų požiūrį į literatūrinius ginčus ir norą išlikti nuošaliau nuo viešų polemikų.
Atsiskleidžia ir emigrantų gyvenimo Amerikoje realijos. Radauskas užsimena apie prezidento rinkimus, kurie jam pirmiausia reiškia apmokamą laisvadienį. Dar ryškesnė socialinė tema iškyla kalbant apie būsto problemas: namo savininkai ketina jį perleisti juodaodžiams gyventojams, todėl autoriui tenka ieškoti naujos gyvenamosios vietos. Minimi to meto emigrantų gyvenami Čikagos rajonai Market Parkas ir Bridžportas, atskleidžiama rasinė įtampa Amerikos miestuose.
Pabaigoje Radauskas nuoširdžiai pasidžiaugia Škėmos dukters Kristinos sėkme tarp berniukų.
Gerda Vilimaitė
Chicago,
1952.XI.2.
Mielas ponas Škėma,
Jūsų uniforma tikrai didinga, ir aš nuo šiol dar blogiau jaučiuos savo aptrintom darbinėm mėlynom kelnėm.
Praėjus porai dienų po Jūsų laiško, pasirodė Saulius, ir aš jį užkalbinau dėl „Čelestos“ rankraščio, bet jisai esąs jau pas leidėją, taip kad man, deja, neteks jo pamatyti.
„Didingas užsidarymas savyje“, apie kurį rašot savo laiške, – dalykas tikrai neblogas, kiekvienu atveju nė kiek neblogesnis, negu, paėmus viena ranka arklą, o kita – lyra, žygiuoti LRD keliu. – Kiek nusigandau, kad muzikos srity grįžtat prie senelių, – jei jie kartais pasirodytų esą Schumanno ar Čaikovskio tipo, tai dėl visa ko siunčiu ištrauką iš vieno prancūzo straipsnio apie Bartoką: modernizmo pozicijoms Jūsų dvasioje sustiprinti.
Jorge su didžiausiu įkarščiu veržiasi New Yorkan, čia pat graudžiai skųsdamasis, kad iš to nieko gero nebus. Norėjo važiuoti sekantį šeštadienį, bet dabar, berods, atidėjo. Tam jį paskatino Barrault, t. y. žinia, kad jo gastrolės truks iki gruodžio pradžios. Čia mes matėm gerą New Yorko baletą, kad ir kiek silpnesnį už Balančino, ypač geras buvo „Demoiselles de la nuit“ (Anouilh’o libretto) – „kačių baletas“ – Roland Petit pastatymas. Kitur labai geras pasirodė Juškevič, daug geresnis negu pernai (ar užpernai). Vakar matytas René Clairo filmas „Beauty and the Devil“ rodo jau šiokį tokį Clairo smukimą: į galą filmas daros nuobodokas ir gerai sugalvoti triukai lieka kažkaip atskirai. Nepaprastai gerai vaidina barzdyla Michel Simon, užtemdydamas garsųjį Philipe’ą, kurio ir rolė, tiesą sakant, daug blankesnė.
Rodau didelį entuziazmą dėl artėjančių Prezidento rinkimų, – mat, ta diena pas mus laisva ir apmokama…
Pagaliau turime šiokį tokį rūpestį su butu: šeimininkai ruošiasi perleisti namą juodiesiems, nes baltų nuomininkų nebeatsiranda. Teks jieškoti naujo buto, – keltis arba toliau į pietus, kur rajonas geras, bet brangesnis, arba į kokį nors Marquette-Parką, tik ne į Dievo prakeiktą Bridgeportą.
Maloniai buvau nustebintas žinios, kad jau skaitot amerikonus originale, ypač jeigu skaitomą tekstą suprantat, nes mums, lietuviams, lordų ir fordų kalba tikrai sunkiai įkandama.
Kai klausiat dėl „L. lankų“ taršymo Raš. Klube, tai girdėjau, kad smarkiai pešiojo, bet pats liudininku nebuvau, nes tų susirinkimų nelankau.
Nuoširdžiai džiaugdamasis Kristinos pasisekimais berniukų tarpe, sveikinu ją ir Jus, jos tėvą.
Jūsų Henr. Radauskas
