Archyvų razinkos (6)
Rytas archyve prasidėjo nuo horoskopų skaitymo iš devyniasdešimtinių spaudos ir… tarakonų burtų. Eidama į darbą daugiabučio lifte sutikau prūsoką (tarakono gentainį). Tarakonas tikrai nėra blogiausia, su kuo rytais tenka pasilabinti 1961 m. statybos name.
Apie prūsokus, kaip vieną iš tarakonų rūšių (būrių), tik ir sužinojau pradėjusi dirbti archyve. Restauratorė pasakojo apie butą Pilies gatvėj, okupuotą išpampusių, pantagriueliškų tarakonų. Ten gyvenusi jos pažįstama ant valgomojo stalo rado kietą, į pupą panašų daiktą. Išaiškėjo, kad ta baklažanų spalvos pupa buvo amerikinio tarakono kiaušinis. Tikriausiai specialistai turi tam atskirą pavadinimą. Po istorijos apie pupą (visą laiką įsivaizdavau pasakos variantą, kuriame senelis ir senelė tokią pasodintą „pupą“ pakiša po lova) paklausiau, ar ji yra mačiusi tarakonų vaikus. Idealusis skaitytojau, Tu tikriausiai dabar galvoji, kodėl archyvarė darbo metu nerimauja dėl tarakonų atžalų?! Jų matmenys buvo neabejotinai aktualūs, nes kaip tik tuo metu atsikrausčiau į chruščiovmečiu prasmirdusį daugiabutį, kurio laiptinėj ropinėjo kažkokios importuotos blakių versijos. Per pirmą mėnesį name pragyvenau du gaisrus, tad keliolikos milimetrų padarai su krutančiais ūsais (kaip ir dalis namo populiacijos), kol nepradėjo lovoje rūkyti ir bute palikinėti įjungtą dujinę, manęs perdėm nejaudino. Restauratorė, pasijuokusi iš mano „tarakonų vaikų ir importinių blakių“ teorijos, patikino, kad laiptinės gyventojai bus prūsokai. Sekundei spėjau pasidžiaugti, kad ne tarakonai – juk anie ne iš gero gyvenimo imasi net knygų viršelius graužti.
Lifte sutiktas Gregoro Zamzos giminaitis su Antano Garšvos likimu man priminė apie archyve saugomas tarakonų pranašystes, kurių nebuvau spėjusi išmėginti. Kol leidausi liftu, įdėmiai analizavau Prūsoko razinų atspalvio kūną. Vitamino D kapsulės dydžio gyvis flirtuojančiai judino ūsus. Prūsoko ūsų ilgio suma buvo lygi pusantro jo kūno ilgio, padauginto iš kvadratinės jo pilvo skersmens šaknies ir padalinto iš jo kojų skaičiaus logaritmo. Abudu išėję iš daugiabučio lifto pasukom į dešinę. Vėliau sužinosiu, kad Prūsokas, įsikabinęs į mano mėlynus sportbačių raištelius, sėkmingai prasmuks pro archyvų apsaugą. Tą rytą jis oficialiai užbaigs ilgametę liftininko karjerą ir imsis archyvarės asistento pareigų, bet ši istorija tepalaukia ateities „Razinkų“.
Atėjusi į archyvą jaučiausi, lyg būčiau pirmą kartą iš tikrųjų pamačiusi savo darbo stalą. Tame popierių šabakštyne turėjau surasti pageltusį lapą su užrašu BŪRIMAS TARAKONAIS, gulintį kažkur tarp Jurgio Kunčino dokumentų. Jau gerą mėnesį ant stalo išdėliotos fotografijos laukė, kol jas aplenksiu kepimo popierių primenančia medžiaga. Ant keturių metrų ilgio stalo, nukrauto kalnais bylų, bandžiau prisikasti prie burtų aprašo. Po įnirtingo rausimosi su horoskopų skaitymo pertrauka burtai pagaliau atsirado mano rankose. Lifte sutikto Prūsoko išvaizda, remiantis pranašystės aprašu, reikštų, kad aš visai ne filosofė, bet skrupulingas, energingas ir baisiai įkyrus žmogus. Turėčiau susirūpinti savo darbu, nes kažkas man kasa duobę. Manimi negalima pasitikėti šeimyniniame gyvenime, užtat bent kol kas nereikia pasirodyti psichiatrui.
Paaiškėjo, kad ta pranašystės duobkasė esu aš pati. Per pastaruosius mėnesius iš saugyklų vilkau kalnus dokumentų. Tikėtina, kad vyriausiasis fondų saugotojas pateikė man ieškinį, nes vargiai legalu sunešti beveik visą archyvą į savo kabinetą. Gal dėl šios priežasties Prūsokas ir metė liftininko karjerą. Žinojo, kad man seniausiai trūko griežto, antžmogiško kolegos! Olgos Tokarczuk romane „Bėgūnai“ yra vienas fragmentas (skyrelis) pavadinimu „Retenybių kambarys“, kuriame pasakotojas siūlo muziejus pakeisti retenybių kabinetais. Juose būtų eksponuojama tai, „kas reta ir nepakartojama, keista ir nenormalu“. Mėgindama prisikasti prie tarakonų burtų galvojau, kad nuo mano darbastalio surankiotos septynios archyvinės gėrybės galėtų keliauti į tokį (kol kas tik fikcinį) archyvarės retenybių kabinetą.
1. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tarpukarinis pasas, kuriame prie asmens žymių nurodyta, kad plaukai „žiluoja“.
2. Marcelijaus Martinaičio sąrašėliai su šokoladiniais kiaušiniais, katinais, vaistais nuo skrandžio rūgšties ir zylėmis.
3. 2007 m. gegužės 21 d. Gražinos Martinaitienės dienoraščio įrašas: „Šįkart esu bagota kaip niekad, tai per tą valandą, kol atneš užsakytas archyvines bylas, lekiu į mokslinės literatūros knygyną. Po galais, kiek tie nuolat dėl lėšų leidybai raudantys lenkai leidžia knygų! Pavydas ima.“
4. Regimanto Adomaičio kišeniniai kalendoriai su priminimais apie gimtadienius, mokėjimus („moku AŠ“) ir šiukšlių išvežimą.
5. Jurgio Kunčino namų remonto išlaidų sąrašas, sudarytas imituojant knygos turinį. Pavyzdžiui:
virtuvės remontas…………………….500 LT
garų sugėrėjas…………………………..250 LT
6. Kazio Borutos 1954 m. parašytas kino scenarijus romanui „Baltaragio malūnas“.
7. A4 formato leidyklos „Tyto alba“ kvietimas iš 1999-ųjų į Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ dešimtmečio minėjimą ir naujos knygos „Septyni savižudybės būdai“ pristatymą. Kvietime įrašyti įvairių rašytojų atsiliepimai apie „Vilniaus pokerį“, tarp kurių ir paties Gavelio: „Gal kas nustebs, bet autoriui nėra malonu, kad žmonės šį romaną išpirko it „Medžiotojų“ dešreles ir jau reikalauja naujo tiražo.“
Archyvė B.
