Henriko Radausko laiškai Antanui Škėmai (5)

Ar kada nors susimąstėte, kaip juokauja intelektualai? O kaip jie juokavo prieš 74 metus? Kviečiu rasti atsakymus į šiuos klausimus 1952 m. gegužės 4 d. Henriko Radausko laiške!

Poetas ironiškai reflektuoja draugų pooperacines būsenas. Vienas laksto po miestą, tarsi nieko nebūtų nutikę (kaip teigia Radauskas, „kietas suvalkietis“). O kitas į lankytojus žvelgia „maldaujančiom akim“. Nors streikuoja poeto širdis, jam netrūksta geros nuotaikos.

Radauskas teigiamai įvertina savo ir Antano Škėmos kūrybą, su pastaba, kad ji papiktins skaitytojus. Tačiau kritiškai rašo apie lietuvių spektaklius, kurie sukėlė tiek poetui, tiek jo žmonai Verai Radauskienei tikrą siaubą.

Laiške užfiksuoti išeivijos kalbiniai pokyčiai: pasikeitęs juodos spalvos įvardijimas ir sulietuvinti angliški žodžiai.

Gerda Vilimaitė

Chicago,

1952.V.4.

Mielas ponas Škėma,

ačiū labai už Jūsų paskutinį laišką, kurio šiuo metu niekur nesurandu, – kažkur dingo mano archyvų gelmėse. Jūsų beletristinį „gabalėlį“ Jorge skaitė vieną šeštadienį per tradicinį pobūvį pas mus. Į detales nesileidžiant (kurių kitam skaitant ir esant dievo Bachuso draugystėje nė neįmanoma pastebėti), dalykas atrodo geras. Į jį, be abejo, veda tiesios linijos nuo Nofretetės – per istorinį Morrisono viešbutį (t. y. novelę apie jį). Publikai nepatiks.

Šiandie (sekmad.) turim baisiai karštą dieną, gal apie 90°, taigi vėl prasideda vasaros linksmybės. Jorge jau kuris laikas šeštadieniais nesirodo: repetuoja net po du sykius į dieną. Dieve, kuo tas pasibaigs?! (Pasibaigs, žinoma, premjera sekantį šeštad.). Vakar žmona buvo nuvykusi į Pilkos „Nauj. žmones“. Siaubo pagauta, po 3 veiksmo išėjo. Pilka draskėsi kaip liūtas pelių narve, iš visų jėgų vaidino ponios: Kelečiuvienė, Nagienė ir Trečiokienė. Kurausko dekorac. buvusios baisokos: perdaug spalvų, tiesiog fauvizmas.

Po didelės ir „išsamios“ Cézanneʼo parodos turėjom tokią pat Matisseʼo, irgi labai įdomią, – kurioj būta visko: nuo natūralistinių 1890 m. natiurmortų iki Vence’o koplyčios ir kilimų (vienintelis, bet labai gražus) imtinai. Vakar buvau įdomioj „labai naujų“ prancūzų parodoj Art Club’e už kanalo. Muziejus rodo gražiausius Picasso ofortus „Metamorfozėms“. Taigi skęstam menuose.

Sveikinu atidarius mano „kūrybos“ skaitymo kampaniją. Pirmoj eilėj teiktini nepadoresni „kūrinėliai“ (Dr. Griniaus terminas): maldos etc. Prieš kelias dienas pasirodė garsioji poezijos antologija. Dalyvauja jūsų draugas Telega, Anusavičius, Nežinomas Domininkonas ir kt., iš viso apie 160 kūrėjų! Rūkas pakliuvo tik į „Priedą“, knygos gale. Varnas padarė negrinį trispalvį viršelį, o knygos viduje rasite skrendančias kankles, apsuptas povų plunksnų vainikais. Tai pirmas lietuvių siurrealistas (grafikos mene). Veselauskas triumfuoja, nes jo litografija priimta į Chicagos parodą, – ta proga „fundijo“ 4 butelius vyno. Petravičiaus, kaip ir pernai, priimtas vienas raižinys ir vienas tapybinis paveikslas (Petr. dabar dirba Bielskio dirbtuvėj, kur susirinko 6 ar 7 lietuviai). Bylaičiui padarė inkstų (faktiškai tik blužnies) operaciją, ir jis po savaitės jau važinėjo po miestą (kietas suvalkietis). Sauliui pirmad. išrovė glandas, ir jis (guli namie) į lankytojus žiūri nusigandusiom ir maldaujančiom akim.

Nežinau, ar skaitėt, kad Kasiulio paveikslą nupirko Musée d’Art Moderne Paryžiuje. Tai aukščiausias pripažinimas dailininkui. O Ježo kažkodėl neperka, švancai.

Nuo birželio 2 iki 16 gaunu apmokamų atostogų. Šiaipjau esu neperdaug sveikas (širdis), bet linksmas, ko ir Jums linkiu (kaip refleksai?). – Geriausius linkėjimus siunčiame abu su žmona

Jūsų Henr. Radauskas

P. S. Kaip Jūsų knyga? (Inga).