Kaip vienuolis tapo drugeliu: Sigito Benedikto Jurčio išpažintis
Spektaklis „Vienuolio išpažintis“ (rež. Tomas Jašinskas ir Taurūnas Baužas) mūsų dėmesį patraukė dėl skirtingų priežasčių. Vienos žiūrovės atmintis siekė dar 1995-uosius, kai teko klausytis brolio Benedikto pamokslų ir atnaujinti savo tikėjimą, susidomėti šventojo Pranciškaus istorija, klausytis choro „Langas“ atliekamos Algirdo Martinaičio „Saulės giesmės“ (vėlesniame jos įraše šv. Pranciškaus žodžius skaitė ir brolis Benediktas). Impulsas pamatyti spektaklį, pamačius jo pavadinimą, kitai žiūrovei ir šios recenzijos autorei buvo atmintyje iškilę Stendhalio „Parmos vienuolynas“ ir Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Nuvykusios į premjerinį spektaklį Klaipėdos dramos teatre, turėjom būti dvigubai apdovanotos. Premjerai išleista ir Sigito Benedikto Jurčio knyga „Brolio Benedikto išpažintis. 15 stočių“, kurios forma ir viršeliu turbūt siekta sukurti asmeninio Kryžiaus kelio ar švaraus lapo įspūdį. Dėl knygoje esančių įrašų apie spektaklį ją galima suvokti ne tik kaip savarankišką kūrinį, bet ir kaip savotišką spektaklio libretą.
Pats išpažinties žanras literatūroje turi ilgą turiningą tradiciją, tad juo labiau buvo smalsu, koks bus šis variantas. Režisierius Tomas Jašinskas pranešime spaudai apie premjerą sako, kad „ši išpažintis – tai kvietimas žiūrovui sustoti, išgirsti savo vidinį balsą ir atrasti drąsą būti savimi Dievo akivaizdoje scenoje stebint iš vienuolio kelio pasitraukusio klaipėdiečio Sigito Benedikto Jurčio autobiografinę refleksiją“. Kelio į save linkima tiek spektaklyje, tiek monopjesėje, o vienoje vietoje ir kiek paradoksaliai subendrinama: „Ši išpažintis ne mano / Ji – mūsų visų.“ Keliauti į save, skaitant ar klausantis kitų išpažinčių, įmanu ir be papildomo raginimo – su Augustinu, Eloiza ir Abelaru ar kai kuriais šiuolaikiniais dvasininkais ar rašytojų „luomo“ išpažinėjais.
Kodėl bent jau mums nepavyko įsitraukti į brolio Benedikto išpažinties ritmą, kodėl abejonių, skepsio liko daugiau nei religinio ar estetinio išgyvenimo, atsakyti ir paprasta, ir sudėtinga, kaip ir apskritai – kodėl vienos (poetinės) išpažintys įtikina, kitos ne. Viena iš priežasčių galėtų būti žiūrovo (skaitytojo) kelią į save tarsi apribojantis itin ryškus brolio Benedikto (sakykime – ir kaip personažo) balsas. Nors išpažinties atveju tai tarsi savaime suprantama, bet tai trikdė žiūrint spektaklį ir skaitant knygą, juolab kad tuo pat metu buvo vis pabrėžiamas jo visuotinumas – lyg būtų kalbama apie bet kurio vienuolio gyvenimą, na, ir apie „mus visus“.
Su tuo susijusi dar viena keista spektaklio (ir knygos) situacija. Tai primygtinai vis pasikartojantis atsiribojimas nuo ankstesnių vaidmenų, jiems iš esmės priskiriant visą vienuolinį gyvenimą. Tad negi reikėtų suprasti, kad „ankštų sienų“ apsupti broliai vienuoliai nėra taip dvasiškai ištobulėję kaip „aš“? Remiantis ta pačia Jurčio retorika, atsiribota ir nuo šventumo imitacijos. Bet keisčiausia (tai kliuvo ir naratyvo požiūriu) – žiūrint spektaklį radosi itin ryškus tam tikrų vaidmenų įspūdis, dėl ko buvo galima pasigesti pačios išpažinties. Akivaizdi buvo ir šventumo imitacija. Aišku, mimesis nebūtinai yra blogai. Bet šiuo atveju imitacija pavadintume hiperbolizuotą, iki profanacijos priartėjantį savojo „aš“ sakralizavimą. Nepaisant pasakymo „aš nesu šventas“, pynėsi nuolankumo ir susireikšminimo, kuklumo ir emocinės egzaltacijos vaidmenys. Šią imitaciją vainikavo spektaklio pabaigoje tarsi Nukryžiuotasis į sceną išėjęs, rankas į šalis ištiesęs pats Jurčys. Po viską, kas sakyta anksčiau, apibendrinusio monologo Jurčys prisėdo ant scenos krašto ir patikino, kad jis – tas pats Benediktas ir visada bus mūsų (t. y. žiūrovų), tik dabar jis negali iš drugelio grįžti į vikšrą. „Man Dievo ten nėra / kur vakar buvo.“ Pritaikyta šiandien įprasta, bet konkrečiam spektakliui kažin ar tinkanti ribų („ankštų sienų“?) naikinimo strategija. Jurčio išėjimas kiek priminė ir jubiliejų, giminių balių, kai pasirodo svarbiausias asmuo, o tu turėtum jį tik pasveikinti. Spektaklis galutinai pavirto į graudulingą Klaipėdos miesto herojaus atsisveikinimą. Šį įspūdį patvirtino ir bendra premjeros atmosfera – itin jautri žiūrovų reakcija, į spektaklį susirinkę garbūs Klaipėdos miesto piliečiai ir svečiai.
Didžiąja dalimi buvo sukurta sentimentali išsiteisinimo (nes „Dievas išėjo pirma“) ir nušvitimo istorija, kupina skatinimo gailėti ir permąstyti, koks sunkus buvo vienuolio kelias, kviečiant pasidžiaugti galų gale ištikusiu kito gyvenimo pasirinkimu. Ir išpažintis galų gale įgavo lėkštos laimingos pabaigos formą. Naujame kelyje – ir meilės linija. „Tulpės buvo mūsų bučiniai“, „Bučinių alėja / Matuojama ne metrais / O bučinių ilgumu“ – šiomis ir panašiomis frazėmis eroso temą pirmiausia plėtojo pagrindiniai spektaklio aktoriai Eduardas Brazys ir Beata Ignatavičiūtė, o galutinį antspaudą padėjo į sceną išėjęs pats Jurčys, „Brolio kokono maldą“ užbaigęs detalizacija, kaip Girulių kopose su Regina sodino tulpes. Klausantis kilo klausimas, kur išties yra sentimentalumo ar egzaltacijos ribos ir kaip nutinka, kad panašus klausimas nekyla skaitant kai kuriuos arčiau savęs ar Kristaus esančius Kryžiaus kelio apmąstymus (tarkim, Kęstučio Dvarecko „Nukryžiuotos meilės keliu“). Žvelgiant labiau literatūriškai, kilo klausimas, savotiška nuostaba, kodėl spektaklyje ir knygoje tiek daug dėmesio skiriant tylai („Išpažintis – ne vieša paslaptis, o tylus liudijimas“) radosi žodžių pertekliaus, gal netgi triukšmo įspūdis, kodėl vieni pasikartojimai yra variacijos, o kiti, kaip šiuo atveju, ypač rėžia ausį.
Norisi pažymėti, kad būta ir literatūriškai ar religiškai įtikinusių išpažinties fragmentų, pavyzdžiui, išsakant savo negebėjimą girdėti, „mane“, o gal dar labiau „manąjį“ laiką persmelkusią baimę: „Tylėjau ilgiau nei reikėjo, / Tylėjau ne iš šventumo, o iš baimės gyventi. / Tylėjau, nes Dievas kalbėjo tyliau už mane.“ Arba – išpažįstant nuo Dievo atitolinusios kaltės, baudžiančio Dievo patirtį: „Man buvo paduota lazda. / Ne ta, kuria Mozė vandenis perskyrė, / bet kita, baudžianti lazda, / pažymėta kaltės, / kuri augina, daugina baimę.“ Gerų intencijų turėta ir permąstant šv. Pranciškaus abitą. Jautriai, gyvenimiškai ir tiesiog stipriai nuskambėjo 1979-ųjų Kalėdų scena Klaipėdoje, metonimiškai atkurianti kunigo kelią pradėjusio asmens ir sovietinės visuomenės susidūrimą. Šios scenos klausytis buvo ir gera, ir nelengva. Ji įtikino, nes tai autentiška, tikra, byloja apie tuometinį suskeldėjusį homo sovieticus ir Bažnyčios dialogą. Pjesę spektaklyje skaitant toliau, tokių ar panašių epizodų buvo pasigesta.
Spektaklio pradžioje aktorius pažymi, kad tai nebus spektaklis. Taip įrašyta ir knygoje. Su šiuo gana saugiu teiginiu verta sutikti, nes tai ne tiek spektaklis, kiek šokio elementais iliustruotas teatralizuotas pjesės skaitymas. Režisūra buvo ganėtinai primityvi. Vienuolio Benedikto vaidmens atlikėjas Brazys daugiausia sėdėjo kairėje, o dešinėje – Ignatavičiūtė, kuri tarsi atliko du vaidmenis: Benedikto kaip Bashō skaitytojo bei haiku kūrėjo ir vienuolį ištikusios meilės. Nors aktoriai nuo žiūrovų buvo dirbtinai atriboti tam tikrų sceninių atributų, reikia pasakyti, kad pats aktorinis skaitymas buvo visai geras, kartais ir įtraukiantis. Scenografija – minimalistinė. Viena vertus, visai motyvuota dėl brolio Benedikto susidomėjimo Rytais, kurių atmosferą turėjo sukurti hieroglifai ar sakuros. Kita vertus, ši vizualizacija stiprino ir anksčiau minėto, gal netgi narciziško herojaus reikšmingumo, susireikšminimo įspūdį, kuriam padėjo ir apšvietimas, drobulės vaizdinys, pernelyg akivaizdūs šventybės atributai. Režisūrai pritrūko dinamikos, o finalas buvo per daug ištęstas. Po „Prisikėlimo“ stoties (epizodų pavadinimai gana iliustratyviai buvo įrašomi sceninėje projekcijoje) viską apibendrinti ėmėsi „Epilogas“, bet po jo dar nuskambėjo minėta „Brolio kokono malda“. Nusprendus, kad ne viskas paaiškinta, toliau buvo išsakytas su žiūrovais dar labiau suartinti turėjęs tekstas (knygoje – „Tekstas po pjesės“). Tiesa, galvojant apie žanrinę spektaklio įvairovę, brolio Benedikto kaip Bashō skaitytojo linija pasirodė visai nebloga, kaip ir patys Jurčio haiku. Kai kurie iš haiku sceninėje projekcijoje buvo įrašyti dar iki spektaklio, o juos skaitydami galėjom tikėtis kur kas geresnės teatrinės poezijos. Tačiau jiems būdingą gamtinę ir emocinę žaismę temdė patoso ir pasikartojimo silpnybės. Užkliuvo ir „Vienuolio išpažinčiai“ būdingos auklėjimo, didaktikos, nepatrauklaus pamokslavimo tendencijos. Ir, kitaip nei Fabricijus ar Liudas Vasaris, „Vienuolio išpažinties“ herojus pasirinko konstatavimą ir teisinimąsi. O gal spektaklio personažas, savotiškai įkūnydamas renesansinio egocentrizmo kupiną Abelarą, tapo jo parodija.
Dėl tokių mūsų įspūdžių gal ir neverta buvo apie tai rašyti. Vis dėlto spektaklį buvo įdomu pamatyti dėl pačios religinio ir meninio diskurso sąveikos, dėl šiuolaikinio bandymo sukurti literatūrinės išpažinties tekstą, įsirašyti į vien lietuvių literatūros istorijoje pakankamai turiningą šventųjų vaizdavimą. Bet tokiu atveju mes labiau renkamės Juozapo Albino Herbačiausko pjesę „Tyrų vienuolis“. Spektaklis nulėmė ir keletą nenumatytų paradoksų. Pavyzdžiui, abi žiūroves suartino netikėtas komizmo pojūtis ir poreikis dalintis patirtimi. Vienuolinio gyvenimo vaidmenų nureikšminimas išprovokavo ir priešingą įspūdį, leido iš naujo pagalvoti apie šio gyvenimo reikšmę, autentiškumą.
