Vilniaus klajonė

 

Išganymo beieškant, arba Po Vilnių su Madame Nielsen

 

Madame Nielsen – turbūt pati ekstravagantiškiausia ir nepastoviausia šių dienų danų rašytoja ir performansų kūrėja. Jos 1963 m. gimęs kūnas vadinosi Clausas Beckas-Nielsenas, tuo vardu pasirodė ir Danijos literatūriniame kraštovaizdyje. 2001 m. išleista „Biografija (1963–2001)“ viešai pranešė apie menininko mirtį, po kelerių metų ši pažymėta atminimo akmeniu ir galutinai įtvirtinta 2010 m. iškilmingomis Funus Imaginarium apeigomis. Be vardo likęs kūnas tuo metu jau kurį laiką atstovavo Das Beckwerk meno fabrikui, savo tikslu paskelbusiam siekį išlaisvinti žmoniją nuo asmeninės tapatybės. Prisimatavęs dar keletą kitų – pasiskolintų ir paties sukurtų – vardų ir jiems atidavęs dalį savo kūrybos (beje, jis pirmą kartą koncertavo Vilniuje 2011 m. kaip SOME BODY), kūnas jau gerą dešimtmetį reiškiasi moterišku siluetu ir balsais. Šiandien Madame Nielsen yra įvairių šalių kritikų ir skaitytojų pripažinta romanų („Begalinė vasara“, „Monstras“, „Lamento“ ir kt.) autorė, dainų kūrėja ir atlikėja, taip pat žinoma kaip nenuilstama keliauninkė. Žingsniais ir tekstais ji kartografuoja Žemės rutulio „akląsias zonas“, ieškodama jose „švelniausių kasdienybės įtrūkių, kuriuose pasirodo laikas ir jo ženklai“, ir supindama „keisčiausias smulkmenas“ į „alternatyvias pasaulio istorijas“ (esė „Moteris keliauninkė“ (Den kvindelige rejsende).

Kartais ją į tokius žygius gena „istorijos balsas“ – romane „Invazija“ (Invasionen. En fremmed i flygtningestrømmen, 2015) Madame Nielsen keliauja per Europą su pabėgėlių iš Sirijos srautu. 2014 m., kaip Mis Pasaulis, ji pasirodė Ukrainoje. Būna, kad taip ji tiria vietoves, į kurias ją tiesiog atveda likimas. Taip ji aprašė Ciurichą, taip gimė ir „Vilniaus klajonė“. 2025 m. pavasarį ji dalyvavo Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro organizuotoje Kreivos literatūros konferencijoje ir jo studentų padedama sudarė klajonės maršrutą. Atrodo, kad neketino juo aklai sekti, o galbūt ją iš vėžių tiesiogine prasme išmušė Verbų sekmadienis ir Vilnijos kadaginės „palmės“ – išganymo pažadas. Tai viena intrigų šiame tekste, kuris pateiks ne vieną simbolinį ir topografinį galvosūkį net ir seniems vilniečiams.

Gali nutikti, kad klajonė iš Vilniaus centro į jo paribius bus vienas paskutinių maršrutų, menininkės nužymėtų žmogaus žingsniais ir ranka. Paklausta per konferenciją, ką jai reiškia kreivumo sąvoka, ji pareiškė, kad pati yra queer tik ta prasme, jog tokia nėra, ir kad jai būdingas nuolatinis pozicijos, kurioje atsiduria, kvestionavimas iš vidaus. Ji netgi jaučianti, kad jau ima pernelyg užsibūti Madame Nielsen pavidalu. Vilniuje išgirdome apie jos migraciją į vokiečių kalbos erdvę, taip pat kad ji, ypač dailininkės Sofie Amalie Klougart padedama, vizualiai matuojasi naujus – vabzdžio, garnio ar kitos nežmogiškos būtybės – kūnus. Kas žino, galbūt kitą kartą Vilnius jai atsivers jau iš bitės skrydžio?

Vertėja

 

Verbų sekmadienis, 2025 m. balandžio 13 d.

 

Nuo pietinių miesto vartų per senamiestį, pro Bastėją, Užupio Respubliką, gausybę bažnyčių, tiltu į kitą pusę ir šiaurės rytų kryptimi palei Nerį, ratu per Žvėryną, Šeškinę, Justiniškes, Viršuliškes, Karoliniškes, žemyn mišku palei Neries vingį ir į rytus per Žvėryną, pro Seimą iki centro ir į vakaro mišias Stanislovo ir Vladislovo katedroje

 

Vilnius. Kodėl? Praėjus beveik dvylikai metų nuo tos dienos, kai Madame Nielsen iškeliavo į platųjį pasaulį, ir šešeriems metams po paskutinio apskaityto didžiojo klaidžiojimo, ji staiga vėl išeina į kelią, kodėl? Tai jos gyvenimo misija, jos pašaukimas – kartografuoti Žemės rutulį žingsniuojant iš kiekvieno naujo miesto, kuriame atsitiktinumas leidžia jai pabusti, centro į pakraščius ir per juos.

 

Vilnius. Laikas – 9:48, ir, stovėdama ant „Palace Hotel“ slenksčio, ji dvejoja prieš žengdama pirmąjį žingsnį, visai kaip tas gyvūnas, stoviniuojantis tarp urvo šešėlio ir pribloškiančios pasaulio šviesos, kuomet prieš penkis milijonus metų pakilo ant dviejų kojų ir staiga tapo žmogumi. Kaip įmanoma, kaip apskritai išdrįstama žengti pirmąjį žingsnį ir eiti, su kiekvienu nauju žingsniu rizikuojant prapulti?

 

Vilnius. Kiekvienas miestas turi savo ypatingą nuotaiką, kiekviena nauja diena – savo skambesį. Klajonė – tai bandymas pajusti šią nuotaiką, pasiduoti jai ir leistis vedamai per miestą, jo kvartalus ir perėjimus, tarpines erdves ir neaiškius kraštovaizdžius, jo laiko ir kultūrų sluoksnius, garsus, krentančią šviesą, kvapus ir temperamentus, žingsnis po žingsnio užmetant sakinio kilpą – siekiant pagauti ir formuluoti viską, kas yra būtent dabar, šiandien.

 

9:51

Ant priešais esančio pastato sienos pro uždarytą langą nuleista vėliava, kiek paglamžyta pavasarinio vėjo, – žalia, balta ir juoda, su raudonu pleištu – pirmoji ir paskutinė Palestinos vėliava, kurią ji išvys per savo dienos klajonę po Lietuvos sostinę.

 

9:52

Jau žengdama pirmąjį žingsnį, ji pasuka ne ten, kur reikia. Jos rankoje žemėlapis ir pagal jame pažymėtą maršrutą ji turėtų leistis gatve žemyn. Tačiau gyvenimas nori, kad ji kiltų į viršų. Gyvenimas? Žmonės! Iš visų pasaulio krypčių, gatvių ir gatvelių, vietiniai ir aplinkinių miegamųjų rajonų gyventojai, taip, taip pat ir vargingiau apsirengę žmonės iš šalies provincijos, kurios ji niekada nėra mačiusi, šį rytą leidžiasi į piligriminį žygį link nesuskaičiuojamų miesto bažnyčių, kurios vakar, jai įžengus į jų laiko apleistą šešėlį, buvo kone tuščios, skambėjo tyla, nė vieno Biblijos žodžio, gal tik koks vienutėlis dar likęs žmogus, susenęs, mirštantis, klūpantis maldoje. Dabar jie plūsta su kadagių puokštelėmis rankose… O Kristau, juk šiandien Verbų sekmadienis! Tačiau šiame krašte prie Baltijos jūros neauga jokios palmės, bet kadangi žmonės visame pasaulyje mituose ir didžiuosiuose pasakojimuose įžvelgia savo pačių gyvenimo atspindį, jie sugalvojo griebtis kadagių šakų ir šakelių. O Dieve, kur jie jas klos, prie kieno kojų, kas atėjęs apsireikš jiems dievišku pavidalu ir išganys ir nuo ko?

 

9:53

Širdies plakimas, kava kraujyje, o Kristau, bažnyčios išsprogusios atlapai, žmonija kaip ilgas į pilką dieną iškištas laukimo liežuvis, o Dieve, kuo drįstame tikėti, ko laukiame, kas pasirodys ir žengs pro mus ant kadagio spyglių ir išganys mus, ir nuo ko, ar nuo Šešėlio iš Rytų?

 

9:54

Šv. Teresės bažnyčia. TV transliacija iš Šventyklos vidaus, ant nubalintos sienos pakabintas ekranas, iš kimšte prikimštos bažnyčios skamba katalikiškos mišios, džeržgiančios, tarsi per megafoną iš praėjusio tūkstantmečio. Vienas miestelėnas, po balta tunika mūvintis kelnes su kantu, nešioja krepšelį po minią, rinkdamas mamoną Viešpačiui ir jo sugrįžimo viltį.

 

9:57

Vos per akmens metimą nuo katalikų šventovės, aplink stačiatikių cerkvę, iš automobilių kyla aiškiai vargingesni rusakalbiai atvykėliai iš užmiesčio ir leidžiasi sukviečiami nesibaigiančios, kone vienatonės šventiko maldos, paklausyk, visai kitokia tonacija, melancholiška, pilna bejėgiškumo, toji gili rusiška rezignacija, žmogau, kur man ieškoti ir rasti savąjį skambesį, kuri cerkvė sutalpins manuosius ieškojimus? Jokios Vietos Bažnyčia, Visur Esanti Bažnyčia, Pasaulio Katedra dangaus skliautais!

 

10:04

Katalikų bažnyčios centras yra kunigas; jis vadovauja mišioms, o parapijiečiai choru jam atsako, stojasi ir sėdasi pagal jo neištartą paliepimą. Gyvenimas stačiatikių bažnyčioje centro neturi; ji tarsi turgaus aikštė, skliautuota ola pridengta tūkstančio mažų žvakelių miglos šydu, čia nėra apreiškimo šviesos ir atsimainymo spindesio, tai ne Šventosios Dvasios akinantis, bet nesuskaičiuojamų ikonų gilus auksinis švytėjimas. Iš šoninių koplyčių ir tamsių kampų skamba šventiko, patarnautojų ir giedotojų gilios, skaidrios sielvartingos giesmės – sūpuojantis, banguojantis judėjimas prieblandoje pirmyn ir atgal. Parapijiečiai neatsako; tyliai judėdami mažomis grupelėmis vieni tarp kitų, jie spiečiasi aplink Madonos ikonas, vienas po kito lenkiasi ir spaudžia lūpas prie stiklo, skiriančio juos nuo išganymo ir amžinojo gyvenimo. Ką tai reiškia? Ar šios bažnytinės formos vis dar atitinka pasaulį anapus? Ar tai, kas vyksta šiandien, yra tarsi Vakarus ir Rytus skirianti bedugnė? O gal ši diena – tai išimtis, liekana, anachronizmas?

 

10:20

Niekur neranda ji atsakymų, iš visur stiebiasi klausimai, su kiekvienu žingsniu atsiveria vis kita bedugnė. Jos klajonė paženklinta atsitiktinumo, jos žingsniai būtent šią dieną po savimi neturi jokio pagrindo. Verbų sekmadienis? To nenutuokė, buvo visai pamiršusi. Ji nėra tikinti, bet ir ne turistė. Ji – tarpinis, neišspręstas reikalas. Kol visi kiti aplink ją šiandien keliauja su savo artimaisiais būtent į savąją bažnyčią, vedami būtent savojo tikėjimo, ji, neištikimoji, eina sau viena nuo bažnyčios prie bažnyčios, bet niekur neatvyksta. Iš esmės ji nieko nežino, jos siela paprastutė, ji jaučia juslėmis, klausosi, žiūri.

 

10:30

Ji pereina tiltą ir iš karto atsiduria Užupio Respublikoje. Dar viena iš tų žmonijos utopijėlių, kurios kaip grybai vis kur nors išdygsta įsivyravusioje tvarkoje, tik be grybams būdingo visa apimančio požeminio tinklo. Keletą trumpų metų, daugiausia dešimtmetį ar du, jie būna įtikėję, kad esti naujoji žmonija, kad tai tik pradžia, kad netrukus iš čia iškils nauja pasaulio tvarka ir viso pasaulio visuomenė paseks jų pavyzdžiu. Bet kai pasaulis juos atranda, tai jau praeitis, jie virtę turistine atrakcija, kurią sutaršo rinkos jėgos. Ant sienos tekabo konstitucija visomis pasaulio kalbomis. 22 įsakymas: Žmogus neturi teisės kėsintis į amžinybę. Ir trys paskutiniai: Nenugalėk. Nesigink. Nepasiduok.

Viskas suyra. Mes atkūrinėjame. Viskas ir vėl suyra. Kuo drįstame tikėti?

 

10:35

Kodėl diena tokia tyli? Kodėl tas visa ko klausymasis?

 

10:57

Bernardinų bažnyčia, gotikinė, siekianti dangaus. Bet niekas neturi teisės siekti amžinybės. Milžiniškos navos viduje, tarsi naftos platformos žmonių jūroje, stovi du transliacijos bokštai, kuriuos aptarnauja plikagalviai operatoriai. Kas pasirodo ekrane? Jokio apreiškimo, nieko, išskyrus tai, kas yra dabar: ši diena, mes, kaip tai matyti žvelgiant žemyn iš valstybinės valdžios ar žiniasklaidos magnato perspektyvos.

 

11:04

Šv. Onos bažnyčia. Navos laivas pakrautas migla ir miros švytėjimu, klūpantys patarnautojai baltais drabužiais, madonos ir visi šventieji apgaubti purpuru, jų veidai paslėpti nuo pasaulio ir tikinčiųjų. Kodėl, ką tai reiškia?

 

11:09

Netikėliškai klajodama iš bažnyčios į bažnyčią, ji užsuka į literatų kavinę. Prislopinta muzika, beigeliai, knygos lentynose palei sieną, apyjaunis vyriškis su pilnėjančiu plikės mėnuliu, pasilenkęs virš staliuko, spindinčiomis akimis ir tikinčiojo gestais aiškina kinų gramatikos stebuklą jaunai užsienietei. O Dieve, akimirką ją užvaldo pagunda atsisėsti ir būti čia. O Dieve mano. Tada ji apsisuka ir išeina į šviesą. Ir štai ant sienos priešais nusileidžia balandis, Šventoji Dvasia suskleidžia sparnus ir būna.

 

12:00

Skamba vidudienio varpai, laikas palikti tikėjimo ir turizmo teatrą, jo iliuziją ir senamiesčio anachronizmą, pereiti tiltu ir įžengti į dabartį, žiūrėk: prie gatvės, vedančios žemyn link upės, autobuso laukia jauna moteris, ji pakelia kumštį ir trinktelėjusi į medį nusuka veidą.

 

12:27

Upė, asfaltuotas takas, eismas, baltas kirų blyksnis virš tekančio vandens, o štai ten vienintelis ar paskutinis miesto stalininio baroko bokštas, ir diena pilka kaip akmeniu virtusi, merdinti Sovietų Sąjunga.

 

Ak, taip

komunizmas tyliai užmerkė akis

ant šlaito

putoja gudobelė

virš suskilusių plytelių ties mano kojom

plyti pasaulis

atviras, smirdantis

kaip moliusko kiautas

 

12:44

Iš kitos pusės:

Stalininio baroko bokštas primena žmogų: vienišas

priešais kapitalizmo matinio melsvo stiklo stelas

draskančias pilką dangų

 

12:54

Po kurio laiko anapus laiko ji palieka krantinės taką, pakyla baltai putojančiu šlaitu, eina pro miegantį stalininį bendrabutį ir įžengusi į rajoną pėdina jo apleistomis gatvėmis, nė gyvos dvasios, ir vis dėlto atrodo, lyg sektų paskui srovę, ji užsuka už namų kvartalo kampo ir: o Dieve, dar viena bažnyčia! Bet štai, pagaliau tikrut tikrutėlis stebuklas: vienuolė juoda pūkine striuke veda vaikų pulkelį per navos šešėlį, ji mosteli ranka, vaikai apsisuka, šoka, dainuoja, jų padūkę balsai, pro kraštus besiveržiantis gyvenimas: viltį galima rasti ne bažnyčiose, ne kylančiose kapitalizmo stelose ir net ne Užupio utopijoje. „Žmogus neturi teisės kėsintis į amžinybę“, ne, ne, ne, palikite ją ramybėje, atsigręžkite į dabartį, į vaikus, jų dainavimą, juoką ir žaidimą, padėkite savo kadagius prie vaikų kojų, nes jie vienintelė mūsų viltis!

 

12:59

O navos tokie aukšti skliautai, jie spindi baltai, ir mes laukiame visa ko pradžios. Paskui suskamba varpas, sušniokštę pakyla vargonai, per parapijiečių minią eina Tėvas Breigelio skruostais, jam iš paskos – kamža vilkintis ministrantas, mojuoja krapylu, šlaksnis po šlaksnio į tikinčiųjų ir lengvai netikinčiųjų veidus, sruvena Šventasis Raštas, sklinda juokas, banguoja, tarsi būtų užkrėstas vaikų šokio ten, šviesoje, tas lengvumas, kuris yra toks nepakeliamas, suaugusieji, apimti drovumo, nuleidžia akis žemyn.

 

13:19

Miesto tarpuose – griūvančių epochų kapinynas, blunkantis medinių namų nyksmas, apaugę vijokliais jie pamažu ỹra aukštesnių mūro vilų šešėlyje, pilkų sovietinės imperijos betoninių blokų šešėlyje, postmodernaus kapitalizmo stiklo, plieno ir betono stelų šešėlyje. Nė vieno turgaus prekystalio, kiosko, nė vienos vietinės krautuvėlės ar aludės nei gėlių prekeivio. Už automobilių stovėjimo aikštelės, ten, kur baigiasi Istorija, stypso dar vienas prekybos centro monstras. Motule, kodėl paukščiai gieda?

 

14:00

Pasaulio tvarka yra šis chaosas: ji stovi bevardėje tarpinėje erdvėje, neaiškiame kraštovaizdyje, kuris driekiasi tarp Žvėryno, Šeškinės, Žirmūnų, leidžiasi šlaitu, padengtu suvytusia žole, išbarstytomis šiukšlėmis, cemento skeveldrom, atriedėjusiom už kelio ženklo, kuris neabejotinai, jei tik ji sugebėtų užsiropšti aukštyn ir pakelti žvilgsnį, nukreiptų ją į kelią, toliau vedantį į naujų kelių, kurių kiekvienas veda į vėl kitus kelius, raizgalynę. Bet nė vienas iš jų nėra tas Kelias.

 

14:18

Šeškinė. Visiems pasaulio sąmokslo teorijų paranoikams: tiesiog vieną dieną nueikite ilgą kelią iš savojo miesto centro iki jo pakraščių ir per juos, tuomet pamatysite ir sužinosite: nėra jokio didžiojo plano ir niekas jo neorkestruoja. Mes visi esame čia, bauginančioje atviroje erdvėje, chaosas, kapitalizmo laisvieji radikalai ir radikali laisvosios rinkos jėga viešpatauja visame kame kiaurai persmelkdama viską.

 

14:23

Ir štai ji sėdi, kur niekas kitas, išskyrus šventąjį Petrą Voterhausą, nebūtų norėjęs patupdyti savo lyrinės minkštosios dalies: atsirėmusi į surūdijusį konteinerį ant sudžiūvusia žole apaugusios kalvos, lengvai išrietusios nugarą virš sankryžos ir labiau primenančios įsibrovusį svetimkūnį, o aplink ją – „hipermarketas“ ir eilės kadaise visiškai vienodų, taigi komunistinių, Chruščiovo ir Brežnevo valdymo dešimtmečiais pastatytų gyvenamųjų namų kvartalų. Jų šešėlyje – jaunų besipumpuruojančių medžių eilė ir žmonės, tylomis, žemyn nudelbtais žvilgsniais pargrįžtantys iš hipermarketo ar bažnyčios. O jų rankose svyra liūdnos, byrančios kadagių šakelės, kurių jie galiausiai niekur taip ir nepaklojo. Ji išsilukštena kiaušinį, neskubėdama apmąsto jo tobulą formą, paskui įleidžia į jį dantis ir sausame geltoname trynyje išvysta savo asmeninį įspaudą. Dieve mano, sovietų valstybė iki smulkmenų planavo naujojo žmogaus gyvenimą, kaskart penkeriems metams į priekį, statė eilę po eilės, priemiestį po priemiesčio iš tobulai vienodų kvartalų, sujungtų šildymo vamzdžiais ir kanalizacija, prospektais, metro, tramvajų ir troleibusų linijomis bei plytelėmis išklotais šaligatviais. Tačiau žmogaus keliai nežinomi, visur išdygdavo praėjimai, kertantys iš pažiūros tobulą tvarką, ir tarpuose atsirasdavo takeliai, niekieno nesugalvota chaotiška sistema, visų kojomis parašyta konstitucija, pulsuojantis arterijų tinklas, jungiantis Sibirą su Juodąja jūra ir Lenkijos provincijomis, nesąmoningas sąmokslas, kuris iš viršaus, iš Valstybės ir miesto planuotojų dangaus regėjosi kaip chaosas. Tikriausiai kažkam reikėjo įsikišti. Tai turėjo įvykti. Staiga, be įspėjimo, per vieną naktį sovietų valstybė sužlugo.

 

15:18 saulė prasiskverbė tarp namų blokų ir paskutiniai du sovietiniai žmonės, vyras ir moteris, pakilo nuo savo gyvenimo suolelio ir kažką murmėdami nuėjo tolyn.

 

15:43

Dabar ji keliauja pietų kryptimi per Justiniškes, ne tiesia linija, bet kaip ir visi čia ji randa savąjį kelią, plytelėmis išklotais takais, šaligatviais, per veją, pro netikėtai iškylančias betonines tarpuvartes, kilometras po kilometro tobulai vienodų kvartalų, kurie čia, apačioje, visai nėra panašūs, kiekvienas kvartalas griūva ir nyksta savaip, už langų kiekvienas gyvenimas per daugelį metų sukūrė savo su niekuo nepalyginamą betvarkę. O čia, lauke: turėtų būti taip liūdna, bet taip nėra. Paskutinė sovietinė parduotuvė seniai uždaryta, išjuokta laisvosios rinkos pertekliaus ir nuvertėjimo, bet ant suoliukų, kurie tebestovi palei plytelėmis išklotus takus, sėdi kartos, vyriausieji ir jaunesni, mamos ir tėčiai su mažiausiais vežimėliuose, ant vejos žaidžia didesni, asfaltuotoje aikštelėje, pilnoje duobių, kamuolį gainioja paaugliai, jokių bumboksų, bet pats gyvenimas skamba kaip muzika, tik paklausyk! Galėtum pasijusti beveik kaip namie, galvoja ji. Ir eina tolyn.

 

16:17

Tarpe, trikampyje, tame minkštame kūne tarp Justiniškių, Viršuliškių ir Karoliniškių, Kapitalas įrėžęs savo lobotominį pjūvį, jis plinta vėžio ląstelių greičiu, vis labiau stumdamas pasaulį link horizonto. Net ir Valstybės čia nėra, nėra jokios aukštesnės tvarkos ar menkiausio plano šešėlio. Naujai grįsti keliai veda į niekur, tvoros, statybų aikštelės, ant reklaminio skydo stataus, mėlyno stiklo gyvenamojo bokšto papėdėje savo krėsle įsitaisęs astronautas kosminiu kostiumu, ant galvos šalmas, spindi skydelis, nei veido, nei žvilgsnio, ant kojų – šiltos pilkos šlepetės.

 

16:29

Ilgai, prieš savo valią, ji keliauja vakarų kryptimi palei grotuotą tvorą, riaumojant žemkasėms, gręžimo mašinoms, švytuojantiems kranams, kur pažiūrėsi, vis sparčiau stiebiasi bokštai, o gal griūva ar yra griaunami, kas ten supaisys. Galiausiai ji prieina šešių juostų kelią, nuo kalvos besileidžiantį žemyn į pietus iki kito šešiajuosčio. Anapus, kitame pasaulyje, kuris atrodo tarsi veidrodinis šio pasaulio atspindys, ji mato dar vieną hipermarketą, o jo papėdėje – „McDonald’s Drive“, prie rampos nusidriekusi ilga automobilių eilė, bet toliau nestovi joks žmogus. Ji sustoja ir pakelia akis aukštyn: virš jos žydrame danguje sklendžia trisdešimties aukštų blizgantis naujas melsvas gyvenamasis bokštas, stiklinis, bet neskaidrus. Čia, kodėl čia, prie pat greitkelio, tarp statybų, per kilometrą nutįsusio sandėlių ir biurų pastatų ruožo, negi kas nors norėtų čia gyventi? Niekas juk nenorėtų, galvoja ji. Bet, vadinas, tokių esama. Už grotuotos tvoros, į kurią ji įsikibusi, yra nedidelis narvelis, nuklotas dirbtine žvilgančia žole. Tos žalumos viduryje stovi laipynė. Ant jos bando užlipti mažas vaikas, aprengtas naujais prekybcentrio drabužiais. Šalia suoliuko priešais stovi vaiko vežimėlis. O ant suoliuko: tėvas, gerai apsirengęs, prisižiūrintis ir pasimetęs.

Niekas, net diktatorius Stalinas, Pats Nelabasis ar Šešėlis Rytuose nebūtų įstengęs to sugalvoti. Iš čia neveda joks kelias, nėra jokios alternatyvos, ji jaučiasi benamė kaip niekad anksčiau. Ji trokšta sugrįžti į Brežnevo blokus, jų bespalvį nykumą, griūtį, taip, net totalitarinės sovietų valstybės struktūros jai atrodo žmogiškesnės už šita. Nėra jokių tarpinių erdvių, atokvėpio urvelių, vejų, kuriose galėtum išminti savo takelį. Jai užgniaužė kvapą, norisi tik verkti, tyliai žengti basomis kojomis per kadagių šakeles…

 

15:41

Kitoje pusėje: hipermarketo kvapas, o priešais jį – mėlynai raudoni policijos automobilio blyksniai saulėtame ūke virš Karoliniškių. Pasilenkęs virš jo stogo, vyresnysis pareigūnas kalbasi su horizontu, po juo tuščia eiga dirba variklis, už jo nugaros jaunesnysis pareigūnas laukia, kada išmuš jo valanda. Pro šalį eina tėvas miško uogų spalvos aptemptomis kelnėmis, uždėjęs ranką dukrelei ant peties, jos viena koja ant paspirtuko, antroji sklendžia nežinomybėje. Nematomas už viso to tyko Šešėlis Rytuose.

 

16:21

Septintosios valandos danguje ji randa kelią atgal į sovietmečio architektūrą, žingsniuoja vis pro naują drėgmės pažeisto šešėlio tarpuvartę, per aikšteles, kur sustingę savo vietose stovi automobiliai, tėvas su sūnumi tyliai eina pro 43-iojo pastato šešėlį, ant betoninės sienos virš jų nyksta paskutinis sovietinio žmogaus ir jo idealaus gyvenimo atvaizdas, viena po kitos trupa mažytės turkio spalvos, geltonos, rausvos mozaikos dalelės ir byra jiems ant galvų, and over your cities grass will grow…

 

17:24

Grožį sukuria ne žmogaus ranka ar siela: į dangų žvelgia žydri plukių veideliai, tirpsta motiejukų žvaigždutės, paukščių pavasarinė giesmė nuogose medžių lajose šlaito aukštumoje ir per visą rėvą žemyn iki Neries upės.

 

17:46

Pagaliau, in the middle of somewhere, kur ant nuvirtusių kamienų auga samanos, o balandžio šviesa skverbiasi pro tarpą tų, kurie vis dar tebestovi tiesūs savo amžinoje tyloje, ji girdi, kaip paukščių balsais prabunda kalba. Tai ne apreiškimo žaibas, ištikęs Paulių dulkėtame saulės nutviekstame kelyje į Damaską, bet lėtas stebuklas, egzistavęs seniai seniai ir tebevykstantis nuo tų laikų, net ir dabar, kai viskas atrodo per vėlu, laikas yra čia, paskutiniame dar likusiame miško lopinėlyje. Jis nėra strėlė, jis neina ratu, jis eina kraštovaizdžio takais, teka upės vingiais, jis lydi mažiausio daikto fraktalus į nebūtį ir išveda į atviras erdves…

 

18:18

Vakaro saulėje ant Neries kranto ji pagaliau rado sau vietą ir atsisėdusi ant plono kamieno, panirusio į sudžiūvusiom žolėm prisidengusią kemsynę, pro nuauksintas nuvytusių nendrių grotas stebėjo, kaip pro šalį tykiai blizgėdamas slysta vanduo. Ir visa tai nebuvo sumanyta, suplanuota, niekas čia nebuvo pastatyta ar nutiesta, visa tai, mąstė ji, dygo, augo ir užaugo, upės tėkmė – nepaliaujamas kasimas, nuo vandens ieškojimų suapvalėjusios salelių formos, per veidrodį čiuožia antys tviskančiais lyg brangakmeniai apsiaustais. Jos kalba buvo įsiklausymas, o kartą ji buvo parašiusi, kad ji vietą sukuria, bet at the end of the day, Verbų sekmadienį du tūkstančiai dvidešimt penktaisiais metais po Jo gimimo, ji buvo jau pasisotinusi žmonija. Ir tik tada atėjo vieta ir išsiskleidė kaip kadagių šakelės po jos kojomis, and I was found. Ir saulė vėl įtraukė savo šviesos liežuvius tarp medžių, virš kalvos keteros ir giliai į sutemas, kurios niekada neateina iš kažkur, bet kaip dulkės atplevena nuo žemės ir prisotina erdvę aplink ją.

 

19:26

Ji pakyla nuo upės ir meta savo ilgą šešėlį ant Žvėryno, žingsniuoja pro parlamentą ir Gedimino prospektu į senamiestį. Ir staiga pajunta giliai besiilginti tikėjimo, ne, ne kokio Viešpaties, ginkdie, tik kadagių šakelių, kurias artimasis ir artimasis ir artimasis padėtų prie jos sopančių kojų. Ji iki kraštų yra pripildyta dienos šviesos ir kartu tuščia, neturinti kalbos, kuria galėtų išreikšti tai, ką patyrė, kas žingsnis po žingsnio suėjo į ją. Priekyje, didžiulėje aikštėje, vakaro saulėje švelniai švyti katedra lyg kreminis tortas, o ant stiebo, nukarusi tarsi skepeta, kabo nacijos vėliava.

 

19:55

Ratas užsidarė, diena pasitinka savo pradžią, ji ir vėl įžengia į šventyklą, katedrą, Stanislovo ir Vladislovo. Lieknos moterys pelenų juodumo rūbais, griežtom kultūrinės klasės šukuosenom ir gobtuvais, susirangiusiais ant pečių kaip gyvatės, klūpo sudėtomis rankomis ir ausų lezgeliuose blizgant perlams lyg Išganytojo ašaroms priešais kunigą raudonvynio spalvos arnotu, per vidurį balta juosta, joje žybsi žali kryžiukai, amžiaus sukurta tonzūra ant galvos, praktiški plieniniai akinių rėmeliai, jis skersuoja į atverstą didžiąją knygą ir gieda į juodą mikrofono rožę… expetante… adventum… Jesus Christum… voluntate… secula… dispace… Ir tada pagaliau, pagaliau žmonija pratrūksta giesme.

 

20:01

Varpų skambėjimas išlydi besileidžiančią saulę, ir, prabudusi, ji išvysta save sėdint prie nuogos apaštalo Tado pėdos.

 

 Iš danų kalbos vertė Ieva Steponavičiūtė Aleksiejūnienė