Tamsiosios Apšvietos karalystė
Vienas iš Tamsiosios Apšvietos arba Neoreakcinės Apšvietos autorių ir herojų yra programuotojas, tinklaraštininkas, verslininkas, mąstytojas Curtisas Yarvinas (slapyv. Mencius Moldbug). Jis daug dėmesio skiria galimai JAV monarchijai ar čia besiformuojančioms įsivaizduojamoms naujoms karalystėms aprašyti ir svarsto, ar Donaldas Trumpas tiktų šiam vaidmeniui. Yarvino požiūriu, naujų monarchijų pagrindas gali būti didžiosios korporacijos: jų piliečiai – akcininkai, o karalysčių centrai – nauji išmanūs miestai, nors kitos karalystės teritorijos gali būti virtualios arba tiesiog rinkos sferos. Karalysčių piliečių svarba būtų nustatoma pagal jų sukuriamą pridėtinę vertę, ši lemtų ir jų balsavimo teisę. Atrodo, kad ir Trumpas nėra prieš tokias svajones, o apie Yarviną jis tikrai žino iš viceprezidento J. D. Vance’o ir savo rėmėjo Peterio Thielio, o gal ir tiesiogiai. Tiesa, Yarvinas abejoja, ar tokiu pirmu karaliumi galėtų būti Trumpas ar Vance’as, nes kalba apie principą, o ne organizuoja ir vadovauja politiniam perversmui.
Paties Trumpo narciziškas aukso, šlovės ir karalystės (tiesiogine šio žodžio prasme) troškimas paskatino mane prisiminti Larso von Triero ir Tómaso Gislasono trijų sezonų serialą „Karalija“ (Riget) bei Stepheno Kingo scenarijų „Karalijos ligoninė“ ir serialą plėtojant Triero karalystės temą. Ir Trieras, ir Kingas kalba ne apie valstybę ir jos karalių, o apie ligoninę, kuri sujungia fizinę realybę, psichinius nukrypimus ir už jų atsiveriančią nesąmoningumo ir tamsos galaktiką. Pastaroji veržiasi į mūsų materialųjį pasaulį per žmonių baimes, godulį ir fantazijas ir taip sukuria neprognozuojamas dramas ar net tragedijas. Kingo scenarijaus variantas yra labiau siaubingas, o Triero labiau teatriškas ir filosofinis, bet abiejuose serialuose praeities vaiduokliai vaikšto šalia savivalės ir puikybės valdomų gydytojų, kurie atlikdami eksperimentus nori patenkinti savo ego. Yarvinas nekalba apie Triero karalystės ligoninę ir net nesvarsto šio jį, Yarviną, galbūt demaskuojančio serialo, o su visu rimtumu kalbina praeities dvasias. JAV tinklaraštininkas dar nurodo utopijos svarbą, nes pažanga arba naujumas skatina mokslo, verslo, technologijų eksperimentus, net jei šie paskatina tamsos galaktikos invaziją. Manau, kad tai, ką jis kalba, yra neoreakcinis utopizmas, kuris parodo vieną iš galimų ateities scenarijų, net jei šis mums nepatinka.
Šiandien Triero karalystės metafora neblogai atskleidžia ir Amerikos ir Rusijos (du skirtingi variantai) valstybių-ligoninių būklę. Trumpas kuria savo aukso viešpatiją slėpdamasis nuo Jeffrey Epsteino failų ir šmėklų: nuo nepilnamečių merginų seksualinio išnaudojimo bylos ir nuo tyrimų dėl neaiškiomis aplinkybėmis mirusių asmenų, susijusių su Epsteino failais. Trumpo aktyviai slepiamas praeities šešėlis ir jo muitų bei visokiausių savivališkų sprendimų gausa jį paverčia karalystės-ligoninės valdovu, tik ne Kingo siaubo serialo, o veikiau tragikomedijos. Putino atvejis kraupesnis ir turėtų labiau priminti Kingo romanų dvasią: valdovas tiesiogine šio žodžio prasme kalbasi su imperatorių šmėklomis, pokalbiuose-sapnuose kariauja su Kijevo Rusios pečenegais ir chazarais, klausosi Aleksandro Dugino beprotiškų pasakojimų apie grįžtančių hiperborėjų (šiauriečių) civilizaciją. Putinas yra psichopatas ir maniakas, kuriam jo paties istoriniai vaizdiniai rūpi labiau nei milijonų žmonių gyvybė. Daugelis turbūt įsivaizduoja, kad maniakai ir psichopatai turi rėkti, daužytis, būti nesuprantami. Tačiau šią iliuziją puikiausiai paneigė Thomas Harrisas romane „Avinėlių tylėjimas“, pagal kurį pastatytame filme Hanibalą Lekterį puikiai suvaidino Anthony Hopkinsas. Filme Lekteris ne tik yra protingas ir puikus psichoanalitikas, gali patarti detektyvams, nagrinėjantiems įvairių psichopatų nusikaltėlių bylas, bet ir toliau lieka savo žvėriškame gurmaniškame pasaulyje. Patarti detektyvams ir politikos analitikams galėtų ne tik įsivaizduojamas Lekteris, bet ir režisierius Trieras ar rašytojas Kingas, kurie patys lankosi anapusiniuose pasauliuose ir supranta, ką reiškia gyventi ligoninės karalystėje.
Yarvinas taip pat lankosi istorijos šmėklų pasaulyje, sumaniai aplenkdamas pragarą ir bandydamas mus įtikinti korporacinio racionalumo pranašumais. Jis kalba apie Dantės politinį kūrinį „Monarchija“, juo remiasi, išvengdamas pokalbio apie „Dieviškąją komediją“ ir pragare kankinamus valdovus. Yarvino variniai valdžios trimitai skamba didingumo šlove, tačiau neasistuoja tiems valdovams, kurie kapanojasi Dantės pragaro pakriūtėse, o kviečia tuos buvusius lyderius, kurie žengtų su jo, Yarvino, gaivinamomis reakcionierių utopijomis. Jis kalba apie tai, kad žmonėmis, kurie nesugeba sukurti didžiosioms korporacijoms ir jų miestams pridėtinės vertės, vis tiek bus pasirūpinta, kaip kai kurie šeimyniški vergvaldžiai rūpinosi savo vergais. Yarvino pasaulis remiasi iš mirusiųjų pasaulio prikeltomis politinėmis utopijomis ir tai yra politinio tikėjimo forma, iš kurios pašalintas Dievas. Tuo Yarvino monarchizmas skiriasi nuo Dantės „Monarchijos“. Pirmojo pasaulį valdo utopinis pažangos laukimas, o Florencijos poetas mąstė Viešpaties kalba. Yarvino neoreakcionizmas yra paradoksalus: jis yra bedievis, nors jo cituojami reakcionizmo autoriai buvo labai tikintys, kaip kad konfederatas Alexanderis Stephensas ir jo garsioji Cornerstone Speech (1861) ar kiti herojai, vaikščioję ar tebevaikštantys ezoterizmo, masonybės ir gnosticizmo takais.
Posūkis į korporacijų karalystes, kurias, tiesa, valdo net ne iš senųjų giminių kilę monarchai, o naujieji generaliniai direktoriai, suartina Yarviną su Trieru ir Kingu. Jie išryškina tikrovės įtampas, apipurškia jas mums matomais dažais, parodo tai, ko nenorime pripažinti, ir kviečia skaitytis su istorijos šmėklomis. Vienoje iš savo viešų paskaitų „Istorijos pabaigos pabaiga“ Yarvinas argumentuoja, kad grįžimai, kuriuos siejame su dėmeniu „neo-“, vyksta nuolatos, tik pats jis yra apsiribojęs neoreakcionizmu, konfederatų Amerikos politine revizija. Man čia svarbu ne tiek jo simpatijos vergovei ar Dugino nostalgija baudžiavai, o tai, kad jie parodo, jog istorija yra ne vien buvusių racionalumų paneigimas, bet ir visko, kas paneigta, kas virto mitu ir iracionalumu, nuolatinis grįžimas į mūsų gyvenimą. Štai kodėl istorija negali baigtis.
Yarvinas yra įdomus savo psichofilosofiniu noru grąžinti JAV į politinę būklę, buvusią iki Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo, grąžinti istoriją, kuri yra ne logiška, o iracionali: ji neturi krypties, nes juda ne į įsivaizduojamą ateitį, o visą laiką suka kreivus ratus. Neoreakcinės Apšvietos gynėjas skelbia, kad klasikinis Apšvietos racionalumas niekada nelaimės, ir todėl jis mus grąžina į, kaip aš vadinu, Triero kliniką, kur dar reikia išmokti priimtinai elgtis tarp sąmonės paribiais vaikščiojančių. Yarvino teorija niekaip nesusijusi su karais ir jis net nebando vaizduotis, kaip jo korporacinės karalystės, o mano manymu – ligoninės karalystės, ims tarpusavyje kariauti, nesupratusios, kad žmonija ilgą laiką kūrė politines sistemas, kurios padėtų suvaldyti keršto (Putinas), godumo (Trumpas) ir tamsos šmėklas.
Straipsnis parašytas pagal Lietuvos mokslo tarybos patvirtintą projektą „Reakcinga Tamsioji Apšvieta ir politinis neognosticizmas. Kritinės filosofijos požiūris“, Nr. P-LISm-25-3
