Pasirinkimas
Daivos Kairevičiūtės nuotr.
Vieną lietingą žiemos popietę paskambino draugas.
– Nu labas, klausyk, padėk apsispręst…
– Sveikutis, kokiu klausimu?
– Na, jau maniau pirštis Mildai, bet staiga parašė Liucija ir…
– Ir?
– Paprašė pasiimti likusius daiktus.
– Tai? Daug ten jų? Reik talkos?
– Neaa, nuvariau daiktų ir… prisiminiau, kaip man su ja gera. Koks tikras tas jausmas!..
– O tai Milda?
– Su Milda irgi tikras, bet kitaip… Žodžiu, Liucija vis dar vieniša, jos vaikas auga, ir ji ne prieš, kad planuotume bendrą ateitį! Gal net kurtume ŠEIMĄ!
– Bet juk jau daug sykių bandėt, ne?
– Dabar būtų kitaip. Dabar geriau vienas kitą suprantam. – Kosteli į ragelį. Fone ūžteli vėjas.
– Tai ką darysi?
– Nežinau, dėl to ir skambinu… Su Milda – ji gerokai jaunesnė – viskas taip tyra, gražu, rodos, visa ateitis mudviejų. Bet va buvom kelionėje ir ji ieškojo suknelės, turkio spalvos, būtent tokios ir ne kitokios… Kelias valandas tiesiog ieškojo suknelės. Negana to – neradom.
– Tai?
– Nu užuot pamatę miestą, lakstėm po pardes. Liucija taip nedarytų. Tą laiką būtume skyrę kokiai reikšmingesnei galerijai ar muziejui. Liucija, be to, renkasi kitokius filmus – rafinuotesnius, intelektualesnius. O Milda vis dar ieško romantikos, žinia, visokių banalybių – „Netflix“ ir panašiai. Tiesa… Liucija beveik nebeskaito knygų. O Milda, įsivaizduok, domisi net lietuvių autoriais! Be to – bando kurti pati!
– Matau, organizuoji pliusų ir minusų vakarą?
– Tau juokinga?!
– Nelabai, bet, pamenu, viena išmintinga dėstytoja mokė juoktis net tada, kai viskas žiauriai keblu ir graudu. Kartais, žinok, padeda.
– Na beeeeet nuuuu… ką maaan daryt?!!
– Nežinau, gal mesk kauliuką?
– Mečiau monetą. Pirmąsyk iškrito Liucija. Galvoju – nu ir gerai, apsisprendžiau. Tada susitikau su Milda ir mečiau prie jos ant staliuko, tiesiog begeriant kavą. Ji nesuprato, bet tąsyk iškrito ji!
– Kiek dar kartų ketini mesti?
– Nebemesiu, užkniso. Ir šiaip – nebenoriu nieko mesti, noriu ilgalaikių santykių… Amžinų, nu, kol mirtis mus išskirs tipo… O dėl monetos – nuėjau į Bernardinų bažnyčią ir palikau aukų dėžutėje.
– Tai gal kreipkis patarimo į kunigą?
– Jau kreipiausi. Į visus tris!.. Pirmas dirba katedroje, užsiregistravau vizitui iš anksto. Atėjau, jis sėdi su sutana toks rimtas, kažką ten porina apie santykius, vienas kito priėmimą ir santarvę Dievo šviesoje… Kai atsibodo, pertraukiau, o jis tokiu storu balsu: „Kaip drįsti mane pertraukinėt!!?“ Atsiprašiau, leidau tęsti, bet tada ir jam nusibodo. Paskambino ir pasikvietė kažkokį – iš intonacijos supratau – žemesnio rango diakoną. Dar net ne kunigą. Jo, kaip supratau, kelerius metus trukę santykiai baigėsi skaudžiai. Tada atrado tikėjimą. Kai jis atėjo ir pasipasakojo, akimirką pamaniau, gal ir man reiktų…
– Pirmyn!
– Žooo, tas diakonas pradėjo kažką blevyzgot, visiškai ne į temą. Išėjau.
– Kiti kunigai irgi išganymo nesuteikė?
– Ne, deja.
– Tai ką dabar?
– Dabar esu gamtoj, ieškau ramybės. Na, jaunojo Verterio kančios…
– Hm, sakyčiau, labiau Liudo Vasario…
– …
– Gal tu tiesiog nevilkink sprendimo. Milda arba Liucija. Kitaip – kaip modernioji literatūra, o ir mano močiutė pamokė – paliksi vienut vienutėlis!
– Nu tai parašiau ką tik, prieš paskambindamas, joms abiem.
– Ką parašei?
– Nupasakojau visą situaciją ir kad turiu pasirinkti…
– Ir?
– Mildai parašiau, kad gerai viską pasvėręs renkuosi Mildą. Liucijai parašiau, kad, tvirtai apsisprendęs… renkuosi Liuciją!
