Tenerifiški etiudai

 

Abama

 

Skamba beveik kaip Obama. Vietovė Tenerifės saloje, ne per toliausiai nuo Obamos kilmės ištakų – Afrikos. Abama – raudono molio spalvos poilsio paskirties VIP statinių kompleksas, plaukiantis kvepiančių žiedų jūroje. Rezidencijos su katerių saugyklomis, individualiais kotedžais palmių pavėsyje, golfo laukų infrastruktūra, čiurlenanti upeliukų krioklių kaskadomis ir išlaižytomis žaliomis pievelėmis. Paplūdimys – vandenyno įlankėlėje sukurtas rojaus kampelis, apsuptas aukštų kalnų, į kurį patenkama leidžiantis vertikaliais serpantininiais laiptais. Lipant iš viršaus palmės atrodo lyg degtukai, paplūdimio skėčiai ir gultai pasklidę lyg vaikiški žaislai smėlio dėžėje. Tą erdvinį gylį įrėmina juodų akmenų kalnų tarpekliai, kur ne kur keliantys vienas prieš kitą kaktusų taures. Pro violetinių žiedų pergoles atskuba elektrinis traukinukas.

Apsukusi beveik tūkstantį žingsnių žemyn paplūdimio prieigose išgirstu gerai pažįstamą rusišką kalbą. Gal trys rusų šeimos su vaikais džiaugiasi privataus Abamos paplūdimio malonumais, kur stiklinė vandens bare kainuoja penkis eurus. Tai pigiausia prekė. Pietūs asmeniui – nuo šimto eurų. Laimingiems rusakalbiams tos kainos vienas juokas. Kaip ir įspėjimai paplūdimyje nerūkyti. Už horizonto besileidžianti saulė spjaudosi vandenyno purslų pliūpsniais, šie nuo akmeninių uolų slenksčių lūžta vis didesnėmis bangomis, kartais iki trijų metrų aukščio. Tame idiliškame peizaže ant pakrantės vandens keterų krykštauja įmitę rusakalbiai paaugliai. Vakarop horizontas patvinsta kraujo spalva.

Prisimenu aną dieną peržiūrėtą niūrų lietuvės žurnalistės interviu iš aktyvaus fronto. Apie tai, kokiomis nepakeliamomis sąlygomis ukrainiečiai kariauja, nebepajėgia susirinkti žuvusiųjų, apie karo juodulius, juodesnius už sugulusius aplink tamsius kalnų akmenis. Mane graužia sąžinė, kad tie žmonės kovoja, žūsta ir už mane, kad aš galiu mėgautis saule vandenyno pakrantėje. Bet baisiau dėl kvailelių rusų kareivių, kurie puola kaimynus nežinia dėl ko, gal dėl pinigų, gal verčiami, gal kad tuo metu kiti rusai springtų prabangoje. Labai norėčiau teleportuoti eilinį rusų kareivį iš apkasų purvyno tiesiai į Abamos paplūdimį, į saulės nutviekstą kurortinį rojų, į nerūpestingų tėvynainių kompaniją.

 

Mažos Durys

 

Mažos Durys – vietovės pavadinimas lietuviškai. Menamos durys į vandenyno horizontą prasideda kokybiškai asfaltuotu keliu, kurio dešinėje pusėje rikiuojasi įvairių architektūrinių sprendimų, statybinių technologijų vilos. Viena ypač išskirtinė – pilko marmuro šerdis apjuosta slankiojančio stiklo terasomis, aštrus marmuro cokolio blizgantis kardas atkerta statinį nuo akmenuoto vietomis šiukšlino reljefo. Kelias leidžiasi žemyn ir garbiniuojasi lyg plaukas atverdamas kairėje pusėje kalnų pakaušių plynes su akmenuotų afrikietiškų kasyčių terasomis. Tose terasose tvinkčioja lengvųjų automobilių, furgonų stogai. Spėju, kad tai galėtų būti kempingas.

Besileidžiant žemyn atsiveria spalvinga lyg ir sandėliukų, mikrobūstų dėlionė. Iš akmenų sukrauti pamatai, sienos iš medinių padėklų, senos durys, langai su išdaužtais stiklais užkimšti popieriaus gniužulais. Būdelės minimalaus aukščio ir ploto, naudojančios minimalius statybinių medžiagų likučius, kurie čia deficitas. Tų statinių kolonija auga jau ir dešinėje kelio pusėje pasibaigus gyvenamųjų namų teritorijoms. Arti kelio stovi apynaujis fiatukas, už jo keturkampis lentomis suramstytas gal šešių kvadratinių metrų būstas su neveikiančių saulės baterijų stogo danga. Rudas ašutinis audinys, plevėsuojantis durų vietoje, svetingai kviečia užeiti. Aplink stalą, sukonstruotą iš medinių padėklų ir baldų plokštės, sėdi keturios moterys, du vaikai. Nors namukas labai skurdus ir ankštas, produktai ant stalo geri, žmonės tvarkingai apsirengę. Pasisveikinu ir atsiprašau, klausiu, ar čia kempingas. Moterys atsako, kad jos čia gyvena. Iš akcento ir išvaizdos panašios į olandes. Palinkiu joms sėkmės.

Už posūkio prieš didžiulį skardį fazenda iš žolių, plokščių, akmenų, palmių lapų. Pasitinka šuns lojimas. Privažiuoja automobilis, išlipa vyras. Malonus vyras, bet kalba tik ispaniškai. Didžiuliame iš atliekų, net šiukšlių sulipdytų statinių skruzdėlyne pasitaiko kokie penki, panašūs į lietuviškus sodo namelius, sukalti iš lentelių, normaliais stogais, durimis. Gal ten ir gyvena tėvynainiai.

Link juodo žvyro akmenuoto paplūdimio status skardis be užtvarų. Keli automobiliai drąsiai stoja kelkraštyje trečdaliu pakibę virš bedugnės. Nesusivaldžiusi pamojuoju, ant skardžio krašto manevruojančiam vairuotojui. Tas tik nusijuokia.

Akmenų paplūdimio žvyras, apsimetantis smėliu, pilkas. Tarp juodų akmenų įsitaisę įvairiausi žmonės. Kai kurios moterys drąsiai vaikšto atstačiusios nuogas krūtines, vyresnės makaluoja didžiuliais tešmenimis.

Karštis nepakeliamas. Atsargiai tarp akmenų statydama kojas bandau prasibrauti prie vandens, o ten pasitinka triukšmingi bangų lūžiai, apipildami kojas akmenų kruša. Atokiau stovi jauna moteris juodomis tamprėmis, juoda besiplaikstančia vėjyje suknele su ilgomis rankovėmis, juoda skara. Moterį nuo paplūdimio nuogybių paslaugiai užstoja vyras, kurio apranga vasariškesnė nei jo draugės.

Paplūdimio kavinukės iškaboje kainos nesikandžioja. Sėduosi prie staliuko, bet priėjęs padavėjas rodo, kad manęs neaptarnaus: angliškai jis nemoka pasakyti, bet suprantu, kad neaptarnaus, nes aš su maudymosi kostiumu. Geras – už kelių metrų moterys tabaluoja nuogomis krūtimis, o mane atsisako aptarnauti, nors aš su maudymosi kostiumu. Užsimetu suknelę.

Laukdama patiekalo šifruoju gyvenvietės Mažos Durys pavadinimą. Stebiu daugybę mažų durelių tarp akmenų, įleidžiančių ir išleidžiančių vandenį triukšmingoje vandenyno įlankoje, uždarytoje toliuose besisupančiomis valtimis, dangun smingančiu burlaivio stiebu, kitapus aukštai tarp vyrių plevėsuojančius statinių ašutus, besiveriančias automobilio dureles ant skardžio krašto ir pro jas prasisvėrusį vyrą.

 

Kortadas

 

„Būtinai paragauk kortado‘‘, – atsiunčia elektroninį laišką dažnai Tenerifėje atostogaujanti draugė.

 

●

 

Greičiau – buvusi. Atsiveriant geležinei uždangai, rodosi, tyli, trapi moteris visa savo esybe ėmė siųsti žinią – kokia aš silpnutė, man reikia paramos ir atramos. Netikėtai ji susirado paslaptingus vyrų viliojimo kursus ir narsiai pareiškė:

– Ieškosiu turtingo užsieniečio, užtenka vargti.

Ar kursai, ar tas bejėgiškumo, sumaišyto su viliojimu, menas suveikė ir davė vaisių. Vyrai kibo kaip žuvys ant meškerės, o aš geranoriškai užsakydavau viliokei lėktuvo bilietus, vežiau kavalierius iš oro uosto, kol atvykęs į šaltą pūgom siaučiančią žiemą vienas italas pagyrė, kad gerai vairuoju ekstremaliomis sąlygomis. Tuo mano pagalba vežiojant vyrus baigėsi. Toji neva draugė nutolo, nebeskambino.

– Labas. Kur dingai? – saulėtą vasaros dieną brodvėjuje sutikau už pačią saulę labiau spinduliuojančią moterį.

– Labas. Labas. Labai skubu. Į Londoną skrisiu. Draugė kviečia. Nepyk, skubu į Rygos oro uostą.

– Grįžusi pasuksi? – plasnojančios draugės nebepavijo mano retorinis klausimas.

Ji pasirodė po kelerių metų. Guodėsi, kad grįžta į Lietuvą, nori susirasti darbą, nebepakenčia partnerio smulkmeniškumo, asmenybės suspendavimo.

– Nežinojau, kad susiradai vyrą, – nustebau. – Net nesupažindinai?

– Jis dirba NATO ir jo pažintys ribojamos.

NATO, tai NATO. Suradau reemigrantei mokinių, bet po savaitės ji paniurusi atbildėjo pas mane:

– Ar aš durna? Už kelis litus arti. Kaip tu čia išvis pragyveni?

Bendru sutarimu moteris grįžo pas partnerį. Iškėlė vestuves, atvykdavo į Lietuvą, bet tai sužinojau vėliau, kai ji man parašė elektroniniu paštu, kad norėtų susitikti atvykusi į gimtąjį miestą.

Buvusi draugė, pasipuošusi, visa švytinti, pasiūlo prisėsti lauko kavinėje. Pasakoja, kaip su vyru apkeliavo pasaulį, kaip Amerikoje nuomojosi namą už kelis tūkstančius dolerių.

– Mano vyras buvo Lietuvoje, susitikome su mano draugėmis, supažindinau, bet jam labai nepatiko, kad jos nemoka angliškai, jam neįdomu, nes pratęs bendrauti su elitu.

Besivaišinant vynu prie mūsų stalelio prisėda apystambė moteris, kiek prastokai apsirengusi, kiek aplaidžios asmeninės higienos.

– Susipažinkit. Mano draugė, – nustembu pažindinama.

– Atleisk, mes turim pasikalbėt, seniai nesimatėm, – nepatogiai pasijunta meilės emigrantė. O vos supažindinta draugė pakyla ir nuvingiuoja kraipydama putnius klubus.

– Matai, kokios mano draugės, – vyras nenori daugiau su lietuvėmis pažindintis, na ir dėl kalbos.

Tyliu. Nuspėju viliojimo kursų metodiką.

– Ar žinai Izraelyje klasiokės adresą, ar bendrauji su ja?

– Bendrauju, bet adreso neklausiau.

– Gal galėtum sužinoti? Norėtume su vyru nuvykti, Izraelyje dar nebuvome.

– Ar tavo vyras moka jidiš? Be to, jos vyras dirba Mosade.

Buvusi draugė žvilgteli nuskriaustos mergytės akimis ir taria liūdnu balseliu:

– Tai per pusę už vyną mokėsime.

– Aš galiu pavaišinti.

– Ne, ką tu. Už save susimokėsiu, tau ir taip sunku.

– Ar rytoj užeisi? Pažiūrėtume klasiokų susitikimo nuotraukas.

– Ne. Iš pat ryto važiuosiu į Vilnių. Draugė turi neįgalumą, tai aš kaip lydinti pasinaudosiu nemokama proga be bilieto nuvykti.

 

●

 

Tenerifėje per dešimt dienų taip ir nesusitikome. Buvusi draugė atsiuntė kelis elektroninius laiškus, pasakojo, kaip jiedu su vyru pietauja prašmatniuose restoranuose, bendrauja su elitu, vakarais vyras ją vedasi į barus. Paskutiniame laiške paklausė, ar žinau, kur galėtų pigiai nusipirkti vasarinę suknelę.