Didysis Ramusis
Skaičiau Giedrės Kazlauskaitės knygą lėktuve ir, atrodė, girdėjau didingus Marilės garsus. Šventosios žemiškas kūnas kilo į knygos pabaigą ir išsiliejo į eilėraštį be gyvenimą liečiančių prasmių. Tų, kurios lieka laukų bažnyčioje, vienatvės šviesoje, artimiausioj nežinomam Dievui.
Ėjau per pirmadienius ir antradienius, per įvykius ir istorijas, įspaustas į raidžių paviršių, – sunkius, nenusakomus, pavargusius, nepaguodžiamus žingsnius. Ėjau gilyn Giedrės takais, nepaliesdamas, neužkliūdamas, griūdamas ant žemiško grožio – juo pavirsta atleidimas, tegul žemė būna tokia, kokios jai reikia. Iki to paskutinio eilėraščio, kur Marilė, apvilkta žemiškais rūbais, ištirpsta vizijoje – Pasaulio Motinos. Knygos pabaiga man buvo pradžia.
Po dviejų mėnesių Marilės nepažinau. Knygos ir eilėraščiai turi kūną – neišardomą į dalis, beginklį, pažeidžiamą, neklasifikuojamą, biologinį, niekados neaprašomą, atstumiantį ir branginamą, reikalingą ir kankinantį. Paslaptį, prieš kurią recenzijos – beginklės. Ji neatspėjama.
Galiu susitikti, prasilenkti kaip su žmogumi ryte. Ji yra, atsirado, Giedrės „Marialė“. Žinokitės – ji yra: visos paslapties ląstelės užvertos, nepaliečiama. Kas galės greta jos būti, eiti, nežinoti ir nieko neklausti? Tegul būna visi – begalinės dieviškos tamsos salos. Marilės atsiradimas šalia, vos jaučiamas, gyvas, paliečiantis rūbo kraštu.
Citatos. Tai knyga apie praeitį. Primena Czesławą Miłoszą, atsitiktinius skaitinius. Praeitis yra bejausmė. Svetimų praeitis yra sterili. Praeitis yra be minčių. Tik vienas kitas svarstymas.
Nėra jausmo, nėra jausmo, nėra jausmo. Tik žydi van Gogho nupieštos gėlės – be kvapo, urzgia, nupieštos ant sienų, „prijaukinti žvėrys, anksčiau kandę ir draskę“ (p. 10).
„Duok man ženklą, kad nepyksti.“ Keista, tavęs nėra pirmame eilėraštyje „Krištolinis kalnas“. Efemeriškas įvykių, žmonių kondensatas – be atsako, be jausmo, be emocijos, vienpusė bendravimo forma su savimi.
Nėra nuoskaudų, nėra jokių jausmų. Heimat – Tėvynė. Protas neturi tėvynės, net pasąmonės: jis suyra, padarytas iš žaidimo stikliukų (p. 12). Atsiskyrimo ramybė nuo „svaigulingų rujų“. Tėvynė visada praeityje, atsiskyrimo laisvė (p. 13).
„Ilgiuosi tavęs, mano meile“ – praradimas, neįvardinantis „šunų rakursų“ ir „bokštų puošybos“ (p. 14). Buda išeina iš žmogaus, žmogus iš Budos. Lieka „žliugsintys aukštakulniai“ ir kaukolės bažnyčiose. „Bet aš vis dar ilgiuosi tavęs, mano meile.“ Kai Buda išeina, vis dar lieka meilė – paskutinis žmogaus sakinys.
Nereikia būti mažesniam, nei esi (p. 18). Nepasiekiamas Dievas – „jei jis tik yra“ – neturi nei proto, nei įgeidžių. Neišsprendžiama dilema – uždaryto į kūną žmogaus čiulbėjimas.
Epilogas. Sudegusiame mieste sėdi vyras, prožektorius, amerikietiškas „Oldies“ džiazas. Marilė, aktorė, sveikina žvilgsniu žiburius, matuojasi kepurę iš „Vogue“ žurnalo.
Geltonos kopėčios ir vardai – pradžia naujam kino filmui. Skamba pinigai, stiklas, koralas. Žemiška Marilė žingsniuoja, ir jos garsai atsikartoja šaligatvių aukštais.
Taip, atrodo, plaka gelžbetonis – švelniausia širdis. Išardytais žodžių keliais saulės šviesa neišteka, o medus skverbiasi į jos odą – geltonas, tvieskiantis, gyvas pulsas. Be knygos pradžios, be įsivaizduojamo Dievo, ji yra – daugiausia, kas gali būti – ištiko. Gyva Marilė su krauju, rankomis ir lūpomis, pulsuoja visad Visata.
