Prieglobstis atminties benamiams
Šį straipsnį režisuoja sutapimas. Prospekto galerijoje atidaryta Donato Stankevičiaus fotografijų paroda „Legendinė praeitis“. Ta praeitis – jo vaikystė, prabėgusi devyniasdešimtiniais. Jos atmintis. Ištraukta ne iš fotografijų – iš galvos. Išgalvota – todėl ir legendinė. Nors visiškai tikra. Praeities laikai yra lakūs, tuojau išgaruoja lyg atidarytas kvepalų buteliukas, bet jei turi uoslę, visada gali suuosti tų laikų dvasią, – lyg tyčia perskaitau sakinį bulgarų rašytojo Georgio Gospodinovo knygoje „Laiko slėptuvė“ (vertė Laima Masytė, Vilnius: Rara, 2024). Knygą skaitau dabar – pakeliui su tekstu.
Norėdamas nufotografuoti praeitį Donatas renka išsilaksčiusios kasdienybės daiktus. Tai ne taip paprasta! To dešimtmečio muziejaus nėra. „Adidas“ treningai, „Chicago Bulls“ kepurės nusidėvėjo, „Fantos“ jo jo žaisliukai, ančiuko Donaldo kramtomosios gumos popierėliai išsimėtė, nešiojami „stereo“ kasečių grotuvai, kompiuteriniai žaidimai paseno, kaip ir jiems valdyti skirtos konsolės. Bet kai atkakliai ieškai, randi. Donatas sakosi prikaupęs tų daiktų labai daug – namuose nebetelpa. Be to, reikia surasti dabartinius vaikus ir paauglius, kurie būtų panašūs į andainykščius pažįstamus. Ir vietas, nuo tada nepatobulintas. Prieš fotografuojant reikia atkurti tikrovę tiksliai tokią, kokia buvo. Ir neminėkite čia dirbtinio intelekto – jo „sumąstyti“ vaizdai atsiduoda salsvu netikrumu. Galiausiai, suradęs visas detales, menininkas inscenizuoja konkretų prisiminimą: tarkim, kaip į statinę sukišę galvas vaikai rungtyniaudavo, kas ilgiau ištvers po vandeniu. Prisiminimas atrodo, lyg būtų fotografuotas tada. Bet tada šių nereikšmingų patirčių niekam nešovė į galvą išsaugoti.
Donatas Stankevičius. Pangonis kerpa Vycką. 1999 m. inscenizacija
Gospodinovo knygos pasakotojas iš esmės daro tą patį – kruopščiai rekonstruoja įvairias praeitis, tik jų nefotografuoja. Kartu su išgalvotu personažu Gaustinu jis kuria atminties kliniką demencijos kamuojamiems senukams. Kad imtumeisi tokio darbo, turi suabejoti Herakleitu. Tai, kad niekas negali du kartus įžengti į tą pačią istoriją, netiesa. Gali. Kaip tik tai mes ir darysime, – sako laiko valdovai. Jie gelbsti atminties benamius. Kiekviename klinikos kambaryje atkuria vis kitą dešimtmetį. Ir susiduria su ta pačia problema kaip mūsų fotografas. Šiaip ar taip, abiem atvejais pagrindinis klausimas skambėjo šitaip – kaip daroma praeitis? Ir fotografijose, ir knygose ji daroma iš daiktų. Tačiau reikia ne tik daiktų, reikia ne tik žinoti, kokio stiliaus batelius tuomet pirko miesto gatvėmis vaikščiojusios moterys, bet ir to laiko pasakojimų. Tik viską sujungus atkurtoji praeitis gali pažadinti sąmonę. Skaitydama jaučiu, kad Gospodinovo sakiniai nuolat komentuoja Stankevičiaus fotografijas. Tad ir rašau prisidengdama romanu, kaip kadaise Alfonsas Andriuškevičius klostė Mindaugo Navako skulptūrą Henriko Radausko eilėraščiu. Tik proza neužšifruoja teiginių metaforomis.
Donatas Stankevičius – irgi „praeities traperis“. Jo fotografijos – irgi praeities kambariai, kur prisiglaudi lyg laiko slėptuvėse. Bet vos parašau šiuos žodžius, kyla klausimų. Nuo ko ten slepiesi? Nuo nerimo? Nuo didžiosios neišvengiamybės? Nuo nepateisinusio(s) lūkesčių savęs? O gal ten kai ką paslėpei? Ką nors, ko ne tik nenori, bet ir neprivalai paviešinti? Ar tie tamsieji slėpiniai kaip nors išnyra fotografijų paviršiun? Svarbiausia – koks slapstymosi praeityje tikslas? Klausiu savęs, klausiu Donato.
Žiūrėdama į fotografijas tebegirdžiu jį man sakantį: „Kas tie vaikystės prisiminimai? Betgi jie mus formuoja!“ Tada dingtelėjo: nepriklausomybės pradžios vaikų prisiminimai man niekada nebus savi. Fotografijose – ne mano laikas, nors tuomet gyvenau. Bet viską stebėjau kitomis akimis, „pagamintomis“ okupuotoje Lietuvoje. Stankevičiaus nufotografuoti berniūkščiai vilki turguje pirktais treningais, o mums močiutė siūdavo sukneles iš braškėmis puošto kartūno, nes „parduotuviniai“ drabužiai buvo negražūs. Karštomis vasaros dienomis mes irgi „kariaudavome“ vandens čiurkšlėmis. Bet mūsų ginklai buvo buteliukai nuo šampūno, o Donatas prisimena plastikinius bambalius su purškikliu. Ir, aišku, mes buvome mergaitės, o jie – berniukai. Jiems nebūtų į galvą šovę iš plastilino prilipdyti morkų, obuolių, cepelinų, pyragų ir prie tokio vaišių stalo puotauti su lėlėmis. O mes nežinojome, kas yra riedlentė. Ir vargu ar būčiau įsidėmėjusi tą merginą su bikiniu – atsirėmusi į „Audi“ ji valgo vieną ledų porciją, kitą tirpdo suspaudusi šlaunimis. Vasarojant kaime pas močiutę ledai buvo didžiausias deficitas. Apie „Audi“ nebuvome nė girdėjusios, o mūsų žvilgsniai glostė įdegusius būsimų traktorininkų raumenis.
Traktorininkai tapo emigrantais. Naujovių antpuolį išgyveno tik surūdijusios laiškų dėžutės – tai liudija fotografijos. Visa kita kasdienybės materija pražuvo.
Kur paskui išeina visa ta asmeninė praeitis? – klausia Gospodinovas. Jos išnykimas tarsi patvirtina, kad praeitis niekada nebuvo tikra. Žiūrėdama į Donato prisiminimų fotografijas irgi jaučiu tą netikrumą. Bet ne tik todėl, kad čia viskas suvaidinta, ne. Todėl, kad to meto vaikus supusi tikrovė buvo pilna kintančių, pasaulio atsikratytų ar plastikinių daiktų. Mano vaikystės daiktai buvo tikri, nes jų trūko ir kiekvienas privalėjo tverti iki laikų pabaigos. Sulūžę buvo sutaisomi, sudilę – užlopomi, susitepę – pervelkami. Nepakeičiami visomis prasmėmis.
Čia suprantu, kad Donato kartą suformavo kaita ir netvarumas. Manąją – nekintamumas ir tvermė. Tad esame skirtingų pasaulių gyventojai, skirtingas tikroves aplink save ir konstruojame. Dabar joms tenka sugyventi šalia. Kartais net susitikti – lyg pravėrus slaptas dureles, skiriančias gretimus viešbučio kambarius.
Kažkaip panašiai Gospodinovo romane susitinka atmintį praradęs rašytojas ir jį stebėjęs agentas. Papasakok man, kas esu, – prašo rašytojas. Agentas pavarto savo užrašus, pasakoja apie meilužę, kuri pas rašytoją lankydavosi ketvirtadieniais trečią po pietų. Galiausiai parodo neryškią nuotrauką, kurioje jiedu stovi susiglaudę po medžiu. Visa, kas turi įvykti padarius šią fotografiją, dar neįvykę, – suvokia pasakotojas (areštas, kankinimai, kalinimas, iširusi santuoka). Ir Donatas laiką stabdo ties riba, už kurios gyvenimas ims riedėti link atomazgos vis greičiau. Štai fotografuojasi parke riedučiais važinėjęs vaikas. Jo kūną pridengia brolio išaugti marškiniai, apdribę džinsai. Dėvėtos vakarietiškos prekės jau čia, bet patys Vakarai dar sunkiai pasiekiami. Juos priartinę vėlesni įvykiai (priėmimas į NATO, balsavimas dėl stojimo į Europos Sąjungą, ekonominis burbulas, galiausiai sprogęs…) yra tik karkasas. Tikroji laiko medžiaga – asmeninė istorija – sudaryta iš visai kitų dėmenų nei manoji. Tą popietę dar išvengiamos ateities neišduoda nei languoti marškiniai, nei galvos apdangalas, nei didžiuliai apskriti akiniai nuo saulės. Tašką padeda ant asfalto nuriedėjęs kankorėžis.
O popietės šviesa yra sena, pavargusi ir lėta. Tikrąjį pasaulio ir žmogaus gyvenimą galima aprašyti pasitelkus kelias popietes, šviesą tu kelių popiečių, kurios yra pasaulio popietės. Įprasta dienos šviesa įtikina, kad čia matome eilinę Lietuvos popietę. Nors ją turėjo suvaidinti dabartinis vaikas, jis čia atstovauja visiems nepriklausomybės pradžios vaikams, kaip konkretaus gyvūno iškamša gamtos muziejuje tampa rūšies pavyzdžiu. Fotografija – tarsi diorama, iki smulkmenų atkurianti rūšies gyvenamąją aplinką. Iliuzinės tikrovės kapsulėje iškamša atlieka rūšiai įprastus veiksmus: puikuojasi prieš partnerius, prižiūri jauniklius, ieško maisto. Muziejui reikia mirusių egzempliorių, nes gyvi nedarys, ko prašomi. Homo sapiens mielai persirengs praeities drabužiais ir suvaidins savo tėvų vaikystę. Nes malonu visu kūnu pajusti tą netvarumą ir laisvę, kai dabarties taisyklės dar nebuvo parašytos. O kas, jei man būtų tekę suvaidinti savo tėvų vaikystės popietes? Būtų tekę slėptis nuo bombų bulvių rūsyje, kur sugulę suaugusieji iš siaubo varo į kelnes. Būtų tekę pro langą stebėti, kaip rusai nušauna per pievą bėgantį aštuoniolikmetį mano dėdę. Būtų tekę akimis ryti batoną, užkeltą ant šaldytuvo, kad nepasiekčiau, nes jo turės užtekti visai šeimai. Tai man vis pasakoja tėvai, dar nieko neužmiršę. Ir, tiesą sakant, kiek praeities gali ištverti žmogus, – pagalvoju kartu su Gospodinovu.
Negalėčiau suvaidinti savo tėvų vaikystės, nes ji pati dabar tyko iš ateities.
Nutraukiu šią minties grandinę. Nenoriu į okupuotą praeitį-ateitį. Kartu su kai kuriais Gospodinovo aprašytais senoliais verčiau apsigyvenčiau viename iš uždraustosios praeities kambarių. Jų turime apsčiai, kaip ir socialistinę beprasmybę išgyvenę bulgarai. Pamenu, kaip žiūrėjome Amerikoje paviešėjusių klasiokės tėvų parsivežtas skaidres. Naktinis Niujorkas. Šviesomis mirgančios parduotuvės. Disneilendas – jie stovi šalia tikro ančiuko Donaldo! Ar gali persivalgyti svetima praeitimi lyg bananais, kuriuos visą gyvenimą sapnavai? Stankevičiaus nufotografuotų prisiminimų personažai irgi dar tik sapnuoja spalvingesnį gyvenimą, nors bananų jau yra. Pamenu, tik ir laukėme, kada per mus pagaliau pereis tas „pereinamasis laikotarpis“. Kada, nuvykę į Paryžių, galėsime ne tik pro langą grožėtis kavinėse vakarojančiais prancūzais, bet ir užsisakyti puodelį café au lait. Praeitis nėra vien tai, kas tau nutiko. Kartais ji yra tai, ką viso labo įsivaizdavai.
Ar praeitis turi galiojimo terminą? – klausia Gospodinovas. O aš to norėčiau paklausti Donato, norėčiau paklausti savęs. Tikėtina, mūsų praeitys galios dar ilgai, nes kas nors sulauks beveik šimto metų. O po to? Ar įmanoma, ar verta dabar atgaminti antrąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai lietuvininkai dar tik svajojo apie nepriklausomybę? Spėju, abiejų praeities traperių atsakymas būtų – ne. Nes nebėra žmogaus, kurio uoslę sudirginę tos praeities kvapai atkurtų asmeninį gyvenimo pasakojimą. Esama ir negyvos, balzamuotos praeities, – perspėja Gospodinovas. Jis tai matė – su klase lankė išpreparuotą Georgio Dimitrovo kūną. Mano karta stovėjo Raudonojoje aikštėje pažvelgti į dėžėje gulintį Leniną. Abiejų lavonų akių vokai virpčiojo. Balzamuotai praeičiai privaloma melstis, kad ji tavęs nesutraiškytų. Ji tebelaukia mūsų.
O kuo viskas baigsis, nežinau – knygos dar net neįpusėjau. Bet jau supratau, kad legendinės praeitys neįkalina. Į jas įbristi nepavojinga, nes gelbsti materijos lakumas, pačiame atkūrimo veiksme glūdinti autoironija. Fotografijos tik mirkteli valiūkiškai klausdamos: į kurį laiką norėtum persikelti? Kiekviename iš tų dešimtmečių norėčiau pabuvoti dvylikos, – atsako Gospodinovas. Aš norėčiau pabuvoti septynerių.
