Mokykla – pirmoji repeticija
Mokykloje išmokstame matematikos formulių, kalbos taisyklių, draugų skaičius lemia, ar būsime populiarūs ar ne, pažymiai tampa naujo įvaizdžio formavimo priemone, o namų darbai – įrankiu būti maištingiems ar paklusniems. Šitaip dauguma iš mūsų prisimena ar supranta gyvenimą mokykloje. Tačiau jei pažvelgtume šiek tiek giliau, galėtume suprasti, kad mokykla – tai pirmoji scena, kurioje renkamės vaidmenis, lydėsiančius ilgai. Pasirenkame užsidėti kaukes, kurios mus pirmą kartą gyvenime gali apsaugoti nuo sužalojimų. Kartais jas galime keisti, tačiau ne per dažnai ir kad aplinkiniai nesuprastų, nes tapsi dviveidis. Kiekvienas tampame pagrindiniu aktoriumi savo pačių istorijoje ir manome, kad ji įdomi kitiems. Bet nė velnio. Ir vis dėlto, kartodami tuos pačius dialogus, ginčus ir tylos pauzes, mes išmokstame savo vaidmenis taip gerai, kad kartais pamirštame, jog tai tik repeticija – o tikrasis spektaklis prasidės, kai uždarysime mokyklos duris.
Pirmiausia patys to nesuprasdami susipažįstame su socialiniais vaidmenimis. Mokytojas tampa tarsi režisieriumi, kuris stato 45 minučių spektaklį. Jis ne tik pateikia užduotis ar temas – scenarijų, bet ir kuria atmosferą. Vienas mokytojas gali įkvėpti, kitas – sukelti baimę. Nuo jo priklausys, kokio žanro bus vaidinimas. O šių būna įvairių. Galime pamatyti ir dramą, kuri paremta konfliktais, ir detektyvą, kurį supa paslaptys. Šis žanras mokykloje ypač populiarus – norint išsiaiškinti paslaptis griebiamasi išradingiausių būdų. Pavyzdžiui, mokytojui palikus kabinetą, bandoma surasti testo užduotis, kad liktum nepastebėtas. Taip pat nepamirškime, kad scenoje dažnai pasitelkiama improvizacija, kuri gali paskatinti mokinių kūrybiškumą. Tačiau ne visose pamokose tai priimtina, kartais scenarijus reikalauja griežtų taisyklių laikymosi. Tačiau net ir tiksliuosiuose moksluose, pavyzdžiui, chemijoje, galime viską padaryti kūrybiškai. Visas šis alinantis pasiruošimas trunka dienas, savaites, mėnesius, kol pastatomas nepriekaištingas vienos temos epizodas.
Nors ne visiems tai pavyksta įsisavinti, kaip ir kiekviename rimtame spektaklyje, aktorių laukia kritikos antplūdis. Mokykloje tai vadinama atsiskaitymu. Nesvarbu, ar pamokos žanras, pagrindinė mintis mokiniui buvo suprantami, visi vertinami vienodai. Jei rezultato buvo pasiekta, tikėtina, kad ateityje klostysis dar geriau, galbūt iš paprasto mokinio tapsi klasės seniūnu, o gal net mokyklos tarybos pirmininku. Svarbiausia viena – nesuklupti, nes tai nuvils kitus.
Tačiau nors ir esame linkę krypti į sėkmės istorijas, nereikia pamiršti tų, kuriems vaidinimas iš karto nepavyko. Iš potencialaus aktoriaus gali tapti atrankos neįveikiančiu vaiku. Ką daryti toliau? Ogi nieko. Pats paprasčiausias atsakymas. Bet jei jau taip atsitiko, kad norisi pasiekti geresnių rezultatų, reikia išsiaiškinti tik du dalykus: tavo vaidmuo buvo silpnas ar režisierius pasirodė prastai. Esame linkę save kritikuoti, bet taip pat nepamirštame ir mokytojo apskųsti. Čia reikia nuoširdumo ir tiesos pripažinimo. Būna situacijų, kai pamokos scenarijus nuvilia, bet būna, kai aktorius pramiega repeticijas.
Bet kokiu atveju dvyliktos klasės pagrindiniame vaidinime bus tik mokinys ir rašiklis su popieriaus lapu. Režisieriai atsitrauks ir vaidinimas, kuriam ruoštasi ilgą laiką, bus suvaidintas paskutinį kartą. Vertins kritikai, kurių net nepažįstame, jie iš vieno atsakymo nuspręs, ką mokiniai veikė per repeticijas. Nusileidus mokyklos scenos uždangai, kritikų tik daugės, režisieriais taps darbdaviai. Istorija visada kartosis, tik šiuo atveju naujam vaidinimui jau bus pasiruošta. Mokykloje per dvylika metų susipažįstame maždaug su 40 skirtingų mokytojų, naujas režisierius nebeišgąsdins. Svarbiausios pamokos jau išmoktos – atpažinti vaidinimo žanrą, suprasti atmosferą ir patikti kritikams. Įvaldžius šiuos tris dalykus darbe bus lengviau nei mokykloje. Tad jei mokyklos scenoje tapai geru aktoriumi, toliau bus lengviau, nes gyvenimas – tai scena be uždangų, kurioje vaidiname be pertraukos, o aplodismentų niekas negarantuoja. Tačiau kiekviena repeticija mokykloje palieka žymę – ji suteikė balsą, kuriuo drįstame kalbėti, žvilgsnį, kuriuo pastebime daugiau, ir drąsą, kuri leidžia eiti į sceną net tada, kai šviesos akina, o žiūrovų akys vertina.
Supratus, kad mokykla – tai paprastas vaidinimas, kuriame kritikuojama, laikomasi scenarijų ir klausoma režisieriaus, reikia suprasti, kad scenos partneriai – draugai tikrame gyvenime tampa konkurentais. Draugai, su kuriais ruoštasi kartu olimpiadai, kovos dėl tos pačios pirmos vietos. Tai tarsi du aktoriai, kurie vaidina tą patį vaidmenį, tačiau vienas iš jūsų gaus daugiau aplodismentų nei kitas. Ir dažnai sunku tai išgyventi, nes norisi būti pastebėtam, norisi, kad pastangos būtų įvertintos. Tačiau tikrąją pamoką išmokstama ne tada, kai visų žiūrovų žvilgsniai krypsta į mus, o kai liekame vieni. Susidūrus su nesėkme svarbu suprasti, kuo esi ypatingas, nes mokykloje vaidinami tik priskirti vaidmenys, o kas tūno jauno žmogaus viduje, dažnu atveju lieka nepažinta. Galbūt tai yra susiję su tuo, kad vaidiname tik vienoje spektaklio versijoje. Tai tarsi žiūrėti į aktorių viename pasirodyme ir bandyti nuspėti, kaip jis vaidins visiškai kito žanro vaidinime.
Mokytojas, turintis tikrąjį pašaukimą, gali nuspėti, koks mokinio kelias šiame gyvenime, tačiau tai labai retas atvejis. Todėl savo stipriąsias savybes mokinys turi atrasti pats. Apsunkina ir tai, kad duotame scenarijuje surašyti tik faktai, o kokia jų esmė, reikia išsiaiškinti patiems. Konkuruodami bandome pažinti ne tik priešininką, bet ir save. Šioje kelionėje laukia diplomatijos pamokos, paremtos tikru gyvenimu. Jei teisingai bus visko išmokta, bus perprastas derybų menas, savitvardos svarba bei pagarbos dėsnis. Šios išmoktos pamokos pravers, užsidarius mokyklos durims, nes tie patys draugai taps dar didesniais konkurentais. Pirmiausia bandant įstoti į universitetą, vėliau juos bus galima sutikti fojė belaukiant darbo pokalbio. Ir taip viskas suksis ratu, neįmanoma išvengti konkurentų, kuriuos esame įpratę vadinti draugais. Tačiau galbūt jie duoti ne tam, kad juos aplenktume, o tam, kad atrastume save, nes kiekviena kova, į kurią kilsime, tėra tik repeticija prieš didįjį paslapties atskleidimą: „O kas aš?“
Mokykla – tai ne vieta, kurioje išmokstame apskaičiuoti kotangentą, tai pirmoji kiekvieno iš mūsų scena, kurioje atliekame mažus, bet kasdienius vaidinimus. Repeticijose mokomasi pažinti save, draugą, režisierių. Bandoma suprasti scenarijų ir jo paslėptą mintį. Išmokstama ne tik kovoti, bet ir pralaimėjus nuspėti žiūrovų reakcijas. Taip pat galima ir klysti, tačiau ne per dažnai. Tačiau uždangai nusileidus iš aktorių mėgėjų mokiniai turės tapti profesionalais, kurių pasirodymų laukia pasaulis.
