Klasikinė literatūra mokykloje – kančia ar kelias į brandą?

Apie 70 procentų literatūros, skiriamos mokiniams mokykloje, sudaro klasika. Dvylika metų mokyklos suole lydi Šekspyro pasakojimai apie Romeo ir Džuljetą arba Hamletą, Balio Sruogos memuarai. Tačiau ar dauguma iš mūsų juos skaitė? Tikriausiai tyliai sau meluojame, kad taip. Manome, kad buvome pareigingiausi mokiniai. Bet kaip yra iš tikrųjų? Galbūt kartais peržiūrėdavome filmą ar spektaklį, paremtą knygos istorija. O gal prašydavome draugo pagalbos. Sau pripažinę šią tiesą galime susimąstyti, kodėl taip buvo. Klasikinė literatūra, anot mokytojų, – raktas į visavertį sąmoningumą, mokiniams – bausmė. Tad kuri pozicija yra teisingesnė: klasikinė literatūra – kančia ar kelias į brandą?

Lietuvių kalbos pamokose, nagrinėjant klasikinę literatūrą, didžiosios dalies mokinių mokslo trokštančios akys užgęsta. Jiems privalomi kūriniai tampa sudėtinga misija, kuri daugumą palaužia. Didelės apimties kūriniai, nesuprantami žodžiai, nuobodžios istorijos – taip mokiniai apibrėžia klasiką. Skaitydami Kristijono Donelaičio poemą „Metai“, kurioje gausu archajiškų žodžių ir senųjų kalbos formų, mokiniai dažnai susiduria su niekada anksčiau negirdėtais terminais. Dėl to tenka nuolat aiškintis teksto prasmę, o tai apsunkina ir mokinių skaitymo procesą, ir pedagogų darbą. Mokytojams tenka nemažai laiko skirti tam, kad paaiškintų, ką autorius norėjo pasakyti, ir padėtų mokiniams suprasti istorinį bei kalbinį kūrinio kontekstą. Taip pat mokiniai skundžiasi, kad jiems klasikinėje literatūroje nagrinėjamos temos yra nebeaktualios. Tačiau ar meilė, mirtis, kurios ypač paliečiamos literatūroje, šiandien tikrai turi būti užmirštos? Kiekvieną dieną pasaulyje susituokia daugiau nei 5 000 porų, kurios savo meilę pripažįsta garsiai, ir miršta daugiau nei 100 000 žmonių. Tai kaip meilė ir mirtis gali būti neaktualios temos? Taip pat nuskamba mokinių žodžiai, kad kūriniuose kulminacija pasiekiama per lėtai. Gyvename technologijų amžiuje, kai socialinio tinklo „TikTok“ vaizdo įrašo kulminaciją pamatome per 8–12 sekundžių. Pradedama priprasti prie greito turinio ir atrodo, kad knygose gyvenimas sustoja. Tai tik keli pavyzdžiai, kodėl mokiniai piktinasi klasikine literatūra, tačiau šis nusivylimas gali turėti rimtų pasekmių. Beveik 50 procentų žmonių (2022 m. „Eurostat“ duomenimis), baigę mokyklą, niekada neatsiverčia knygos – bijodami nesuprasti jos „teisingai“. Mokykloje kūriniai dažnai pateikiami kaip privalomos tiesos, kurias reikia suprasti pagal iš anksto nustatytas normas. Dėl to mokiniai bijo mąstyti kitaip – jų samprotavimai lieka neišgirsti, ypač jei nesutampa su vadinamąja „rašytojo mintimi“.

Nagrinėjant klasikinę literatūrą, vienas iš svarbiausių aspektų yra puoselėti mokinių moralinį supratingumą. Mokykloje skaitomuose kūriniuose galima įžvelgti gėrio ir blogio kovą, nelaimingos meilės kančias ar mirties skausmą. Šios temos išlieka aktualios ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Vis dėlto svarbiausia, kad klasikinė literatūra glaudžiai susijusi su istorija – ji padeda geriau suprasti tautos praeitį, vertybes ir išgyvenimus. Istorijos pamokose mokiniai supažindinami su faktais, įvykių aplinkybėmis ar datomis, o lietuvių kalbos pamokose galime suprasti, kaip žmonės jautėsi svarbių istorinių įvykių apsuptyje. B. Sruogos romanas „Dievų miškas“ moko išgirsti kito šauksmą, kai pasaulis tampa skausmo ir žiaurumo persmelkta vieta. Tokiu metu duona tampa nauja valiuta, keičiama į šlakelį vandens, ir tai ne tik simbolis, bet ir realus moralinis pavyzdys. Romane atskleidžiama, kad žmogus lieka žmogumi ir ištiesia pagalbos ranką net tiems, kuriuos galėtų ignoruoti. Dalijimasis duona ir vandeniu įžiebia laimės krislelį žmogaus, kuris pervertas baimės ir prievartos, akyse. Šis kūrinys mokiniams simbolizuoja, kaip sunkiomis akimirkomis galime neprarasti vilties, kaip teigia literatūrologė ir literatūros kritikė Jūratė Sprindytė, tai knyga apie humaniškumą. Tačiau taip pat turime kūrinių, kurie mokinius supažindina su žmogaus palūžimu, kai reikia priimti sprendimus, kurie gali pakeisti šalies istoriją. Pavyzdžiui, Vinco Krėvės-Mickevičiaus tragedijoje „Skirgaila“ matome valdovą, kuris, pasak literatūrologo Vytauto Kubiliaus, „nepakenčia jokių prieštaravimų savo valiai, kuri gina Lietuvos interesus, aukodamas kitų laimę ir likimus“. Nors privalomosios literatūros sąraše istorinių kūrinių nėra daug, jau iš keleto šių pavyzdžių galima suprasti, kad mokiniai supažindinami su situacijomis, kuriose žmogus gali būti išgelbėtas arba pražudytas. Remdamiesi istoriniu kontekstu, kurį įgyja per istorijos pamokas, ir analizuodami klasikinius kūrinius mokiniai turi galimybę svarstyti, kodėl vieni žmonės palūžta, o kiti išlieka stiprūs. Kaip sakė Ciceronas: „Istorija yra gyvenimo mokytoja.“ Pažindami praeitį, mokiniai įgyja ne tik žinių, bet ir galių: suvokti priežastis, pasverti pasekmes, o tai dažnai tampa tikru taku į sėkmę. Tad prie istorijos supratimo pridėję žmonių psichologinių būsenų analizavimą galime išmokyti mokinius suprasti kitų klaidas, kurių jie gali išvengti. Taip klasikinė literatūra tampa ne tik žinių šaltiniu, bet ir savotišku gyvenimo vadovu, kuris ugdo kritinį mąstymą, emocinį intelektą ir moralinį jautrumą. Todėl galima sakyti, kad klasikinė literatūra mokykloje yra vienas kelių į asmeninę brandą.

Taigi iš privalomosios literatūros sąrašo negalime pašalinti klasikinės literatūros. Be jos mokiniai nesuprastų, kaip formavosi lietuvių mąstymas, moralinės vertybės, kaip jos keitėsi. Taip pat, pašalindami klasikinę literatūrą, rizikuotume silpninti mokinių analizės gebėjimus, nes šiuolaikiniai kūriniai dažnai pasižymi paprastesne struktūra, aiškesniu turiniu, todėl nebeskatina nuodugnesnio teksto nagrinėjimo ir kritinio mąstymo. Tačiau galime įsiklausyti į mokinių ir pedagogų pozicijas ir jas suprasti. Jei nesugebėsime išgirsti mokinių, jų vidinis noras skaityti nyks, o pati literatūra taps ne įkvėpimo, o spaudimo šaltiniu. Užuot ugdę laisvai mąstantį skaitytoją, tiesiog apkrausime jį taisyklėmis. O tada susidursime su nuolatiniu pasipiktinimu – kai klasika asocijuojasi ne su vertybėmis ar grožiu, o su kančia.