LiteratūraVertimai

EILÉAN NÍ CHUILLEANÁIN. Eilės

Eiléan Ní Chuilleanáin (g. 1942) – airių poetė. Gimė Korke, rašytojos ir profesoriaus šeimoje. Mokėsi Korko ir Oksfordo universitetuose.

GORAN STANKOVIĆ. Eilės

Goranas Stankovićius (g. 1958) – serbų poetas ir eseistas, Nišo (Serbija) kultūros centro darbuotojas, savo šalyje įvertintas įvairiais literatūros apdovanojimais.

DAVID LERNER. Eilės

Isadora Duncan, Leninas ir… badas

KUNIGAIKŠTIS SERGEJUS VOLKONSKIS Negaliu nepaminėti vieno to meto bolševikinei Maskvai būdingo įvykio. Ankstyvą 1921 metų pavasarį bolševikinio gaiso horizonte, kraujo ir ašarų jūroje pasirodė nerūpestingas lengvapėdiškos Isadoros Duncan vaizdelis.

Nihilizmas kaip emancipacija

GIANNI VATTIMO Liepos 1–5 d. vieni reikšmingiausių XXI a. filosofų atvyksta į Lietuvoje rengiamą tarptautinę konferenciją „Nihilizmas ir vaizduotė“. Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro renginyje pranešimus skaitys pasaulinio garso mąstytojai Bernardas Stiegleris, Richardas Kearney, Jeanas-Jacques’as Wunenburgeris ir Gianni Vattimo.

Minimos, arba Pinklus rašytojo gyvenimas

AIVARS EIPURS Aivaras Eipuras (g. 1956) – latvių poetas (žinomas kaip Eduards Aivars), eseistas, prozininkas. Išleido aštuonis poezijos rinkinius, už vieną jų tapo Poezijos dienų laureatu.

AIDAN COLEMAN. Eilės

Kultūra ir vertė

LUDWIG WITTGENSTEIN Ludwigas Josefas Johannas Wittgensteinas (1889–1951), pasauliui žinomas kaip Ludwigas Wittgensteinas, – Austrijoje gimęs žydų kilmės mąstytojas. Logikai jį laiko logikos genijumi, filosofai – dviejų skirtingų filosofijos krypčių (išdėstytų dviejuose šedevruose – „Loginiame filosofiniame traktate“ ir „Filosofiniuose tyrinėjimuose“) pradininku, o literatai lenkiasi jo rašytojo talentui.

Senolis prisimena

DONALD HALL Mano senelis buvo Amerikos Prezidentas. Atmenu antrąjį jo prisaikdinimą, man buvo devyneri, berniukai tada nešiojo trumpas pūstas kelnes. Buvo tokio amžiaus kaip aš dabar, gal jaunesnis. Numirė, paprezidentavęs

Kūnas ir libido ekonomika

GUIDO ZECCOLA Vis greičiau nykstant tikėjimui sielos nemirtingumu ir atgimstant tam tikrai „pagonybės“, nebūtinai kritikuojančios krikščionybę, formai, kūnas gali susigrąžinti savo vietą visuomenėje. Kūnas gali atsiskleisti. Bet ar išties taip yra?