LiteratūraVertimai
Leninas
Vasylis tą vakarą iš sielvarto prisigėrė. Ne dėl to, kad labai mėgo tą marmurinį Leniną, bet, pirma, jis buvo prie jo pripratęs, o antra – turi juk būti tvarka. Kaip čia dabar? Stovėjo sau paminklas kelis dešimtmečius, o čia atėjo ir nugriovė! Vėliau jis pasidalijo sielvartu su priešais gyvenančiu Ivanu, buvusiu klubo vedėju. Po drauge išgerto butelaičio Ivanas sąmoksliškai mirktelėjo ir nusitempė Vasylį į daržinę.
Kada nors ateis laikas
Veltui draugai prašo manęs numirti, kad ir jie pagaliau gautų šansą. Mane nukaldino iš kietos medžiagos, esu tvirtas ir gailesčio nepažįstu. Išravėjau savyje revoliucijų šūkius, būdamas poetu nužudžiau savyje eilėraštį, o dabar ramia sąžine laidoju sportinius batus.
Nepraeinanti praeitis
Tik suaugusi atkreipiau dėmesį į vaikystės dienoraščių keistumą. Dienoraštį visada veždavausi kartu, kai keliaudavome į Sovietų Sąjungą. Nepaisant to, juose neradau įrašų apie Estiją. Dieną prieš kelionę minėdavau daiktų pakavimą, o toliau einantys įrašai siekdavo dienas, kai jau buvome grįžę į Suomiją. Mano vaikystės dienoraščiuose trūksta pusės gyvenimo.
balansas
gyvenimą mirtį pavien
išskyręs nesubalansuosi
atrodys jis amžinas
ji visagalė
o mes kolei kas
tarp jo vis ir jos
Vidus
Radau pilvą kupiną rytojaus
laukiu kol jis išsivers kita puse
o kūną po juo pripildysiu akimirka ir taip
pažinsiu kalbą kuri neišsiteko
ankstesniuose žingsniuose ir nė viename žodyje
Dienoraštis
Daugybė būdų pasakyti vieną dalyką; geriausia forma dažniausiai yra ta, kuri iš pat karto ateina į galvą. Kaip tik toks spontaniškumas pakeri mus Stendhalio kūryboje. Visada atrodo, kad jo mintį pagauni vos iššokusią iš lovos, dar prieš rytinį tualetą. [...] Man patinka ne išsipusčiusi mintis, o susikoncentravusi ir įsitempusi; Montesquieu, Tacito stilius.
Dienoraštis
Kaip nedera jaunystės laikyti tik pažadu, taip ir į senatvę nedera žiūrėti tik kaip į nuosmukį. Kiekvienas amžius gali pasiekti savitą tobulumą. Reikia sugebėti save tuo įtikinti, matyti veikiau tai, ką metai mums atneša, o ne tai, ką iš mūsų atima, ir teikti pirmenybę dėkingumui, o ne apgailestavimams.
Du Wolfgango Amadeaus Mozarto laiškai tėvui Leopoldui Mozartui
Labiau čia kaltas mano temperamentas, kuris linkęs į ramų naminį gyvenimą, ne į triukšmingas pramogas, man, kuris nuo jaunumės nebuvau įpratęs rūpintis savo daiktais – skalbiniais, drabužiais ir panašiai, – žmonos reikia kaip nieko kito.
Du anglų kavalieriai [Herrick; Suckling]
Suardo viską laikas: girios mato,
Kaip medžiai griūva, augę daugel metų;
Ir milžinas, aukštesnis už kitus,
Tas šimtametis vadas išdidus, –
Taip vadinu aš ąžuolą galiūną, –
Palinksta, miršta ir be kirvio griūna.
Nebūties priemiestis
„Ne, – atsakiau, – traukiniu važiuosiu
pro seniai, seniai lankytas arba niekad
nematytas vietas.“ Žmonės įlips, išlips,
o aš sėdėsiu, pro langą žvelgsiu,
kaip plaikstosi mano dar
neparašytų eilėraščių fragmentai.
