Lygiai pakirptos viename aukštyje palei šaligatvį eina gyvatvorės šakos. Virš jų kilimėlio balta siena, kas sprindis, kas žingsnis tokia pat, tokia pat, tokia pat panaši į save, laiko juostą vienodo dydžio langų su skirtingais vaizdais stikluose. Pirmame – medis ir namas su numeriu, kitame – krepšinio skydas debesyse, trečiame – gimnastikos sienelė po slyvomis su užrašu „Sportas – sveik“, ketvirtame…

Stebėtis pradėjau dar lipdama iš lėktuvo. Laiptų turėklai, atrodo, buvo ištepti sviestu – ranka maloniai slydo šiltu glotniu paviršiumi, o vos pasiekus žemę simpatiška stiuardesė man ištiesė margą servetėlę. Nusišluosčiau rankas ir servetėlė nuplasnojo šalin drugeliu. – Tai nauja šiukšlių rūšiavimo ir perdirbimo sistema. Į negyvuosius objektus implantuoti gyvųjų objektų genai. Ši modifikacija leidžia šiukšlėms pačioms pasirūpinti savo buvimo vieta.…

Galiausiai jis net panoro, kad ji pagaliau išvažiuotų. Žinojimas, kad liko tiek ir tiek dienų iki kelionės, vertė jį nervintis, sukti galvą, kaip dar galima praleisti paskutines akimirkas kartu, ir stengtis kuo dažniau žiūrėti į jos veidą, kad tik paskui atmintyje jį idealiai atkurtų. Jis nekentė fotografijų ir atsisakė nešiotis jos nuotrauką iš seno moksleivio pažymėjimo savo piniginės kišenėlėje. Tarsi…

Jis nebuvo vienas iš normaliausių mano pažįstamų žmonių. Užtektų bet kam tik žvilgtelėt į jį, nors ir slapčia, akies kampučiu, kad tai suvoktų…

Šiandien man uodas įkando, todėl gyvenimas yra ašarų pakalnė. Valles lacrimarum. Blogis, kančia ir neviltis…

Pavakary atslinko prie tvoros, pralindo pro ją, peršliaužė gatvę, užlipo ant kitos tvoros, įsiręžęs užgulė medžio kamieną, tas palinko į vakarus, atsirėmė į garažo sieną, palietė televizijos bokštą laikančius lynus, tada iš meno mokyklos iššoko kankinamų smuikų garsai ir straksėdami nušokavo paskui šešėlį.   Uosio šešėlis lipa ant dainuojančios meno mokyklos sienos, auga, veši, šalia jo eglės šešėlis metalinėmis kopėčiomis…

Rodės, kaip toks neišvaizdus menko kūno, neįsimintino veido žmogus, apie kokius sakoma – joks, galėjo turėti tokias stebuklingas rankas? Ištuštėjusiam pliaže, jiems gulint ant rankšluosčių, jis paliesdavo (vos vos) jos skruostą, paskui, sulaikęs kvapą, pirštų galiukais, pačiais receptoriais – petį, įsidrąsinęs, žinoma, galvodavo ji, nuėjęs savyje ilgą kelią, kita delno puse, krumpliais, irgi vos vos, perbraukdavo liemens linkį (visą laiką…