Literatūra
Būrimas iš blynų tešlos
REGINA RAGAUSKAITĖ Sudėjau, supyliau, sumaišiau, suplakiau, belieka kepti. Pirmas šaukštas – dailaus ovalo formos, antrasis – su nubėgusiu spinduliu, trečiajam ištįsta nosis. Kiekvienas vis kitoks. Gal tik man nepavyksta dviejų vienodų iškepti? Vieno kraštas pridega, kitas per storumą išsipučia.
Visi laiškai – žirafos
Labas, šokėja. Pasauly tuoj neliks neekranizuotų dalykų, pradedant tarpais tarp žmonių ir žmonų, tarpais tarp žmonių ir vyrų ir baigiant tarpais tarp kablelių ir taškų. Taškas. Tinka sakyti „tarp žmonių ir žmonų“, nes tarp vyrų ir žmonų tarpai nefiksuojami
Iš „Gyvenimo knygos“
JIDDU KRISHNAMURTI Čiauškantis protas Žinote, ką nors suvokti yra stebuklinga. Nežinau, ar esate kada nors ką nors iš tikrųjų suvokę – ar esate kada nors suvokę gėlę, veidą, dangų ar jūrą. Aišku, jūs matote šiuos objektus, kai važiuojate pro šalį autobusu ar automobiliu;
Anokia čia patvirka!
SIGITAS GEDA 2008 metai Iš šauniųjų posakių Jis bandė savo nosį pasikasyti su alkūne… Tikras vyras ant ūso sakalą išlaiko!
Violeta, mano krikšto mama
Retrospekcija JULIUS KELERAS Baltapūkis, ant kaktos pakirptais kirpčiukais vaikas, iki juosmens paniręs prabangiam 1935-ųjų laidos vežimėly.
Lervos, lervų vaikai
Su rusų rašytoja LIUDMILA ULICKAJA kalbasi Anastasija Gosteva – Naujoji jūsų knyga „Žalioji palapinė“ apie disidentus.
XX amžiaus tamsumos
DALIA ZABIELAITĖ Herta Müller. Amo sūpuoklės. Romanas. Iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius. V.: Versus aureus, 2010. 288 p. Romanas „Amo sūpuoklės“ originalo kalba pasirodė 2009 m. Tais pačiais metais vokiečių rašytoja Herta Müller buvo apdovanota Nobelio literatūros premija.
Pretekstas
DAINIUS VANAGAS Ant pakylos jau šmėsčioja pieno ąsočių orkestras. Jų muzika – išsiliejimas. Tačiau disonansai, kuriuos kurs nedarnūs baltų upių varvėjimai, įvyks tik rytoj, o juos skaityti galima jau šiandien. Taigi norintieji darkyti muzikinę temą ryt tegu sliūkina į artimiausią paveikslų galeriją ir tekelia šurmulį, o nuosaikieji tegu romiai leidžia nutikti, kas lemta.
Beveik kurortas
JONAS VAICEKAUSKAS Pirmiausia atmintis atkuria kvapą, kai pagalvoju apie ligoninėje praleistas dienas. Kurį laiką galiojo ir atvirkščias ryšys – pajutus tą specifinį kvapą, apimdavo kažkoks negerumas, kartėlis, kaltės jausmas. Pirmą kartą įėjęs į man paskirtą palatą gerokai nustebau.
