LiteratūraKnygos
Dienų konsteliacijos
Skaitydama Alfonso Andriuškevičiaus dienoraščius pajutau paradoksą: kaip žanrui pridera, metai po metų, diena po dienos fiksuojamas konkretus laikas, bet patys įrašai jį, sakyčiau, konceptualiai ignoruoja: laiką verčia erdve. Nesvarbu, ar tai būtų 2002 ar 2015-ieji, įrašų fragmentai komponuojami kaip erdvinės kompozicijos.
You Need The Drugs
Šiemet rudenį pasirodžiusi Nojaus Saulyčio debiutinė knyga sulaukė apžvalgininko Tomo Vaisetos kritikos strėlės LRT radijo laidoje „Pirmas sakinys. Ar Metų knygų rinkimuose – metų knygos?“. Tiesa, Vaiseta sąmoningai neįvardijo nei autoriaus, nei knygos pavadinimo, tačiau žinant kontekstą („SMS gėlytė“ – vienintelė lietuvių autoriaus poezijos knyga, kurią pastaruoju metu išleido „Kitos knygos“) galima daryti prielaidą, kad kalbėta būtent apie šią…
Žiedlapio skeveldra per vyzdį
J. Sereikaitės „Mėlynos musmirės“ – įdomi, išraiškinga, minties vingiais ir įvaizdžių fantazija skaitytoją stebinanti (bet nesugluminanti) knyga. Išmonei neužgožiant emocijos, kuriama savita, kiek fantasmagorinė eilėraščio erdvė.
Apie knygą, kuri yra šventė
Pirmą kartą išgirdau Liną, kai prieš keletą metų kartu dalyvavom „Filologų rudenyje“. Tiesą sakant, nebuvau jos tekstų skaičiusi ir pirma suklusau dėl itin palankių komisijos komentarų. Galvojau – čia, matyt, gali būti tikrai įdomu. Tada – skaitymai. Lina užhipnotizavo savąja „Miesto švente“ ir jaučiausi atradusi naują perspektyvų balsą. Šiandien – knyga, dėl kurios džiaugiuosi, nes tokio žvilgsnio, formos, įtaigos…
Viščiukus skaičiuoja rudenį
Kodėl tiek daug apie seksą? Net poetiškų naujadarų prikonstruota (pvz., „pismas“). Bet kai įkerti absurdo dagerotipijos mechanizmą, gali pasidaryti kiek nuobodu – įgrysta hermetiškumas ir infantilo kaukė. Visgi pagarba už karnavališkumą, šventvagystę, smagų antausį gyvūnų teisėms…
Apie pasaulį, kurio (galbūt) nėra
Perskaičiusi Lauros Kromalcaitės eilėraščių rinkinį „Mūsų čia niekad nebuvo“, prisiminiau 2018 metais debiutavusios Gretos Ambrazaitės knygą „Trapūs daiktai“: abi autorės savaip išryškina tikrovės netvarumą, nykimą, nesaugumą, tačiau G. Ambrazaitės poetinė raiška sodresnė, įmantresnė. Kita vertus, L. Kromalcaitė drąsiai renkasi laisvą ir gan paprastą kalbėjimo būdą. Todėl tekstai atrodo lengvai perprantami, nors, kaip išaiškėja juos detaliau panagrinėjus, tas paprastumas neretai…
Pro dangaus įtrūkimą
Išpažintinei poezijai priskiriama ir poetės, dramaturgės, žurnalistės Dovilės Zelčiūtės kūryba. Knygos „Šokiai Vilniaus gatvėje“ anotacijoje teigiama, jog išpažintinio žanro atspalviai dominuoja ir šiame rinkinyje. Tarsi iliustruodamos kūrėjos autobiografinį ryšį su kūriniais tekstus puošia fotografo Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos…
Ežerų ir minčių rupūžės
Pirmame Ievos Toleikytės eilėraščių rinkinyje „Raudonas slidus rūmas“ išryškinama nesibaigianti įtampa tarp gamtos ir civilizacijos. Šią problemą autorė gvildena ne apsiribodama tik vienu aspektu, o konstruodama keliaplanius tekstus. Kaip teigiama knygos anotacijoje, eilėraščiai artimi išpažintinės poezijos tradicijai, tačiau pasirodo ir tokios temos kaip ekologinė atsakomybė, tarša, mėsos valgymas. Minėtos temos jungiamos su subjektės išgyvenimais, išlaikoma pusiausvyra tarp kalbančiosios žvilgsnio,…
Trauminis lietuvių romanas: Jurgos Tumasonytės atvejis
Apibendrinant tenka konstatuoti, kad „Remonte“ akivaizdi „amžinoji“ lietuvių romanų bėda – trūksta psichologiškai įtikinamo ir intriguojančio siužeto, turintys sujaudinti ar net sukrėsti įvykiai pateikiami nuspėjamai, veik nuobodžiai, intriga, jau ir taip nelabai įtikinama, neišsprendžiama ir lieka „kyboti“ spėlionių erdvėje…
Kai liucerna pražysta dykumoj
Tarptautinio pripažinimo sulaukusio garsaus Sakartvelo poeto, vertėjo ir orientalisto Giorgio Lobžanidzės knyga „Šventofobija“ palieka dviprasmišką įspūdį – lengvai skaitomiems, įmantrybėmis neužgriozdintiems eilėraščiams būdingas daugiasluoksniškumas, filosofinių ir teologinių svarstymų dermė, nevengiama žvelgti ir į globalias problemas.
