kuris tikrai nėra Ispanijos sostinė. Netgi dažnas vyresnės kartos alytiškis, paklaustas apie jį, gali tiktai gūžtelėti pečiais: egzotiški pavadinimai kelia įtarimą, kad čia ne viskas gerai…

Tiesą sakant, tai (ritualo prasme) joks atsisveikinimas nevyksta: nei aš tiems daiktams moju, nei jiems lenkiuosi, nei stengiuosi juos apkabinti ar pabučiuoti. Ta prasme mano rašinėlio pavadinimas yra šiek tiek suktas, klaidinantis, apgaulingas. Aš jį pasirinkau labiau todėl, kad jisai susisieja su Ernesto Hemingwayaus romano pavadinimu. O dalis šio autoriaus kūrybos (A Farewell to Arms tai daliai gal net nepriklauso)…

Pirmiausia – liaukis gyvenęs dėl pinigų. Jeigu išdrįstum pažvelgti į savo gyvenimą širdies akimi, pamatytum, kad pinigus leisdamas tu vergauji ir kenti dar labiau nei juos uždirbdamas. Šitaip gyvendamas niekuomet nebūsi laimingas. O nebūdamas laimingas pats, nepadarysi laimingų ir savo artimųjų, jei kartais bandai apsimesti uždarbiaująs dėl jų. Nelaimingas žmogus negali kito padaryti laimingo, nes nuo jo savaime sklinda nelaimė.…

Perdien raudonavę stogai jau lyg tortas, nusėtas cukraus pudra. Imk ir atsikąsk. Visą žiemą kas nors leidžiasi iš dangaus. Neatlaiko Žemės traukos ir krenta. Ant mano biednos galvos, kaip sakydavo senelė. Iš žieminio dangaus krenta viengimis Dievo Sūnus, rodos, irgi ko nors neatlaikęs ar pats neatlaikytas debesų. Mes paskui girsimės, kad išprašėm, išsapnavom, viliote prisiviliojom. Bet negi turėtų klausyti? Turbūt…

– O jeigu šį kartą neatneš? O kas, jei neatneš? – Atneš, atneš! – Na, o jeigu, na, jeigu neatneš? – O ar gali neatnešti? – Negali. – Kodėl? – Tokia tradicija. Senovėje actekai atlikdavo ritualus, kad saulė pakiltų. Jei nebūtų taip darę, nebūtų pakilusi? O jei nebūtume rituališkai susėdę prie stalo Kūčių vakarą – būtų neatnešę? Dovanų neatnešę? Bet,…

Gera, draugai, žiemą leisti Naujamiesty. Tai buvęs Pohuliankos priemiestis. Tarp Senamiesčio, stoties rajono, Naujininkų ir Krasnūchos. Rajonas erdvus, nevietiniams gali pasirodyt klaidus – turbūt todėl, kad daug gatvių susikirsdamos sudaro vienodus 90 laipsnių kampus ir atrodo panašios. Palyginti ramus, nes dabar daugelis miesto pasilinksminimų suteka apačioje, Senamiestyje. O kažkada būtent čia, į Didžiąją Pohulianką (liet. Didžioji pasivaikščiojimų gatvė; nuo 1939…

Vakar sapnavau Dusetas, miestelį, kuriame užaugau, kuriame didžiąją gyvenimo dalį praleido mano tėvai. Sapne dalyvavau miestelio šventėj – ryškiausias epizodas, kurį atsimenu, bendras šokis. Gal tik to šokio įspūdis – euforinė, be galo pakili nuotaika (turiu pripažint, kad sapno emocijos sunkiai nusakomos įprastais žodžiais, nes ten jos gerokai tirštesnės, intensyvesnės, nei šio pasaulio kalba būtų galima nusakyti) ir kartu su…

Lietuvai išsilaisvinus, o labiausia prasivėrus naujam tūkstantmečiui, plačiai išplito netradicinė tapyba, kurią tiksliau tiktų pavadinti – badyba. Žmogiškosios odos badyba. Kūniškoji. Džiugina vaikščiojantys paveikslai, ne tiktai – šokantys, žaidžiantys, tvirtybe, nepriklausomybe kvėpuojantys judrieji paveikslai. Iš pradžių – tamsūs, juodi, melsvi, vėliau vis margiau ir margiau spalvina odinę drobę, kailį. Jaudina driežiukai, kaišiojantys uodegytes iš merginų apykaklių, ant juosmens šokantys ar…

Ataskaita apie tai, ką parašiau Visbio rašytojų namuose, kai man neapdairiai davė stipendiją Švedijoje

Prieš keletą metų lietuvių ir kitų Baltijos literatūrų bičiulis rašytojas Klausas-Jürgenas Liedtke suorganizavo Johanneso Bobrowskio poezijos vertimų dirbtuves. Jos vyko Gotlando saloje, Visbyje, ir jose dalyvavo devyni skirtingų kalbų vertėjai. Praėjusiais metais Liedtkės ir Bobrowskio draugijos rūpesčiu vertimai, papildyti vertėjų komentarais, pasirodė atskira knyga „Atem, ich sende dich aus“ („Siunčiu tave, kvėpavime“). Po 2009-aisiais pasirodžiusio straipsnių rinkinio „Zeit aus Schweigen“…