LiteratūraEsė
Sengirės parabolės. Pavasaris
Pavasaris – beržų prisikėlimas. Pridėk delną prie beržo kamieno ir pajausk, kaip tvinksi žemės syvai, kaip veržiasi ir plūsta sula į medžio šakas, į padangėn išbėgusią viršūnę, į kiekvieną su saulės spinduliu susitinkantį pumpurą.
Kaimynų lankymas
Su tėvais vaikystėje nedaug keliavome: savaitė Juodkrantėje, Palangoje arba Šventojoje ir savaitė – neskaitant kelių papildomų savaitgalių per metus – kaime, kuriame aš sunkiai rasdavau sau vietos, nes nemėgau kaip sesuo gaudyti ir tyrinėti žiogų, šerti purve braidžiojančių naminių gyvulių ir sekioti paskui įvairius ūkio darbus dirbantį senelį. Aš savo ruožtu paprastai mąsliai lipdavau į žemą kalną, stūksantį šalia…
Protingavimai (23)
Mano prosenelio siela
Mano prosenelio siela mirė sausakimšame gyvuliniame vagone, kuriame kaip skerdiena parduoti buvo vežami žmonės. Ji mirė lyg paukščiams prieš audrą klykiant vaikams, snargliuotiems paaugliams ir vos kretantiems senoliams tuštinantis į vagono papilvėje atsivėrusią skylę. Siela mirė dar nespėjus jos palaidoti baltuose cukrinio sniego pataluose.
Apie sniegą
Šiandien jau sausis. Ir vėl sninga. Kažkaip žiemiškiau nei tąsyk. Ubago kąsniais. Lėtai ir oriai. Snaigės siūbuodamosi pamažėliais leidžiasi žemyn ir kol kas netirpsta. O tolumoje, danguje už netoliese dunksančio daugiabučio, pietvakarinėje dangaus pusėje, pro tų milžiniškų snaigių procesiją lyg prasimuša kažin koks vos ne vos įžiūrimas raudonis… Bet aš žinau, žinau: neilgtrukus sniegas ims silpti. Ir dar žinau: silpdamas jisai ims tirpti. Ir dar žinau: vieną (nebūtinai šį) sykį aš būsiu jo kompanionas…
Protingavimai (22)
Netikiu, kad Dievas žemę sukūrė žmogui. Tikiu, kad žmogus yra žemės liga, ir žemė kovoja su juo darydama jo gyvenimą nepakenčiamą.
Sengirės parabolės. Žiema
Visoje sengirę ir mano vienkiemį gaubiančioje erdvėje dabar vien tik snaigių plazdėjimas. Paklūstantis šokio melodijos ritmui. Dingo riba tarp dangaus ir žemės. Šiandien žiema baltame krintančių snaigių suktinyje.
Jaunystei atšvęsti
Anksčiau save laikiau ambicingu ir daug vilčių teikiančiu jaunu žmogumi: kai galvodavau apie ateitį, man kartais net kvapą užgniauždavo nuo visų jos horizonte besiveriančių galimybių. Užmigdavau svajodama ir vaizduotėje versdama savo puoselėjamus lūkesčius į tikrovėje įvyksiančius dalykus ir maloniai svaigdavau ta ateitimi…
Įsitikinimas
Gyvenu sraigtelių valstybėje. Po penktos sėdėdama troleibuse žiūriu į besikeičiančius vaizdus už lango ir palaimingai atsidūstu. Tik vėliau man darosi gaila to, kas dedasi sielų paribiuose. Vyksta ne tiek prekyba žmonėmis, o žmoniškumu.
Moteris prašo daržovių
Skelbimas buvo kuklus, vos pastebimas, menkutis, įspraustas pačioje puslapio apačioje. Pagal įkainius tokioje vietoje turėjo kainuoti pigiai. Jo tekstas (jį prisimenu itin tiksliai, pažodžiui) buvo toks: „Moteris, auginanti keturis vaikus, prašo padovanoti daržovių.“ Ne daugiau ir ne mažiau. Ir telefono numeris.
