LiteratūraEsė
Palaida upė
Lauke tyliai sudunda metro, gabenantis paskutines linksmybių ištroškusias širdis ir kūnus į Warschauer Strasse. Ten ne tik vakarėlių liūtai, tigrinėmis kelnėmis ir mėlynais dredais prieš kasdienybę kovojantys vokiečiai, bet ir Europos užkariautojai iš tokių mažų svajoklių valstybių kaip maniškė, geriantys didelio miesto šviesas, istorinių bažnyčių kupolus…
Sąryšiai
Prasidėjus pandemijai mano planuoti darbai buvo atšaukti. Paskambinau į kavinę, norėdama dirbti padavėja. Dar nepradėjus dirbti kavinę uždarė. Su mama, kuriai reikėjo baigti knygą, išvažiavome į negyvenamą sodybą. Be galo norėjau dirbti, tačiau buvau pamiršusi, kaip tai daryti vienai, būnant vis toje pačioje erdvėje. Gegužės pradžioje tėčio sukastame darže ėmiau barstyti sėklas.
Protingavimai (17)
Skaitydamas knygas žmogus nepasidaro nei intelektualesnis, nei protingesnis. Bet knygos gali pažadinti jame miegančias mintis, jeigu jos yra.
mažosios psichozės
Keisčiausios vaizdinės haliucinacijos – vorai, katės ir René Magritte’o juodus katiliukus dėvintys vyrai. Balsai galvoje rėkia: „Jie nužudys tave.“ Tąkart mėnesį neišėjau iš namų, nes bijojau, kad mane seka. Jausti, kad tave kažkas seka, yra itin keistas jausmas: man atrodė, kad jeigu išeisiu iš namų, mane nužudys.
Išsisek(s)tinti
Cukraus vatos kojomis šliaužiu bijodama atsiremti į kambario sienas, menančias aistrą. Nukūnėjau – nevalgau, nesiprausiu, vilkiu tuos pačius drabužius. Esu blyškesnė už šešėlį, bet pasiruošusi plėstis, vos šviesa pasisuks tinkamu kampu. Laukiu kaip sprinteris prie starto linijos, kaip vaikai besibaigiant pamokai.
aš čia – gyva
Skaitau Bachelard’ą, svajoju apie moliuskus. Apie apgyventą kiautą – piligrimų pėdų ir automobilių ratų iš vietos į vietą nuvalkiotą svajonę. Kitąkart – apie akmeninę tuštumą, dūlėjimą, sielą išplovusią bangų mūšą, dumblu užverčiantį ošimą. Fantazuoju apie vaginų fosilijas ir į tobulai gražias išanges susisukančias kriauklių spirales. Apie kosminę geometriją ir formų ritmą.
Pašto laikas, arba Kai aš gyvenau „paprasto žmogaus“ gyvenimą
Per tą pašto laiką patyriau, kad didžiausia „paprasto žmogaus“ diskriminacija yra net ne mažas atlyginimas, bet laisvo nuo darbo laiko stoka. To laiko, kurį žmogus galėtų skirti dvasiniam tobulėjimui ir tiesos ieškojimui.
Protingavimai (16)
Progresas išvaduos mus nuo darbo ir mes visi tapsim menininkais ir žiūrėsim į žvaigždes. Kažin. Dažniausiai išvaduotieji žiūri į televizorių.
Protingavimai (15)
Koks gražus buvo Vilniaus siluetas mano jaunystės dienomis. Bažnyčių bokštai – kaip eglės. Iš Dievo mokėsi architektai, nestatė jie bažnyčių, panašių į fabrikus.
Vienas mano kambario paveikslas
Ant kambario, kuriame gyvenu, sienų įsitaisę keliolika paveikslų. Pakibę virš neaukštų lentynų su knygomis, jie čia kybo jau dvidešimt su viršum metų: per bemaž ketvirtį amžiaus kaip reikiant išdžiūvę mano draugų kūrybos vaisiai. Juos sukabino mano bičiulis Eugenijus C. Rinkdamas kiekvienam tinkamą sienos vietą bei kaimynus, be kitų kūrinio savybių, atsižvelgė ir į jo santykius su šviesa: vieni būtinai prašosi šoninio apšvietimo; kiti gali ištverti ir priekinę šviesą; o vienas kitas – net būti nugara į šviesos šaltinį: apsišviesiąs pats.
