Menai
Nespjauk į vamzdį
RENATA ŠČERBAVIČIŪTĖ Šulinys – tai paprastai vamzdžio pavidalo įrenginys, sudėtas iš rentinių. Sako, nespjauk į šulinį, nes gali tekti pačiam iš jo gerti. Prabilus apie skulptūrą viešojoje erdvėje norisi perfrazuoti: „Nespjauk į vamzdį.“ Vamzdis – tobula skulptūrinė forma. Reta konstrukcinė pastato dalis gali būti tokia tvirta. Tuščią jo vidų nebūtinai reikia užpildyti, kad jis išliktų tvirtas.
Fotografas Jurijus Rupinas apie Vilnių ir Vitą Luckų
Jurijus Rupinas (1946–2008) – fotografas ir rašytojas. Gimė ir iki 1989 metų gyveno bei kūrė Ukrainoje, vėliau persikraustė gyventi į Vilnių, kur ir mirė. J. Rupinas priklausė Charkovo fotografijos mokyklai, kurios atstovams būdinga nonkonformistinė kūryba ir sovietiniame kontekste novatoriški konceptualūs ieškojimai. 1971-aisiais J. Rupinas buvo garsios fotografų grupės „Vremia“ („Laikas“) iniciatorius.
Atspaustas feisbukas
AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ Jūratės Rekevičiūtės paroda „Dalintis. Patinka“ galerijoje „Meno parkas“ Besiklausant vieno menininko kūrybos pristatymo, vienu metu į viršų pakyla po vieną mudviejų su Monika antakį. Susižvalgom, šyptelim. Ir teisingai, šnabždu. Taip ir reikia.
Aguonų gatvės katinas
AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ Ksenijos Jaroševaitės skulptūra Jurgos Ivanauskaitės skvere Rajonas tarp stoties ir centro, šiandien jam visai netinkančiu Naujamiesčio vardu. Pro pravirus bendrabučio langus veržiasi šilti maisto kvapai, muzika ir raudonos begonijos.
Graikiškoji pjesės „De Sadas – Žiustinai…“ de(re)konstrukcijos fejerija Kaune
ALMA MASIULIONYTĖ Tačiau laisvė pasirinkti ideologiją, visada spinduliavusią ekonominės prievartos šviesa, visose srityse pasirodo kaip visada ta pati laisvė.
Žalias pasas
TOMA ŠVAŽAITĖ Šešiolikos metų sulaukusiam asmeniui išduodamas nacionalinę tapatybę patvirtinantis dokumentas – pasas. Menininkas savo ruožtu kūrėjo tapatybę pasirenka pats, neatsižvelgdamas į amžių ar rasę, o tuo labiau instituciją, kuri prisiima galią išduoti pasą.
Naujosios dramos akcijos paraštėse
VALDAS GEDGAUDAS „Norvegijos kelias“ (įžanga į „Nafta-menui“ programą, projekto autorius Amundas Sjølie Sveenas) 60 min. trukmės elementarus, nepretenzingas, publicistinis „PowerPoint“ pristatymas intriguojančia paantrašte
Man patiko lentos – man patiko atspindžiai
NIKODEMAS PEMPĖ Aš pats mėgstu visus Koršunovo teatro spektaklius, nuo „Ten būti čia“ iki „Išvarymo“, bet šiuo atveju pateiksime nepažįstamų mergelių apklausos rezultatus. Beatričė (su žaliu paltuku)*: man patiko lentos. Monika (su klevo lapo aplikacija ant paltuko)**: man patiko atspindžiai.
Efemeriškasis (post)Dante
LINA KLUSAITĖ T. S. Eliotas stebėjosi, kad Dantės Alighieri „Dieviškąją komediją“ lengva skaityti, nes ji parašyta senuoju italų dialektu, kilusiu iš universalios lotynų kalbos. Be to, klasikas taikė plačiai paplitusį visai Europai suprantamą metodą – alegoriją.
Atgiję protėvių mitai ir pasakos
JUSTINA ZILINSKAITĖ Menininkų grupės „Lietis“ paroda Ko šiuolaikinis žmogus tikisi iš meno? Kas jį iš tiesų jaudina? Vienareikšmio atsakymo į šiuos klausimus nėra ir negali būti. Postmodernioji metacivilizacija sparčiai keičia mūsų estetinius kriterijus, plėsdama akiratį, kūrybinę laisvę, skatindama atsisakyti dogmatiškumo, istoriškumo ir idėjų hierarchijos.
