Karantino laikais mūsuose stengiamasi namie užsidariusiems žmonėms suteikti kuo daugiau įspūdžių ir galimybių kitaip dalyvauti visuomenės gyvenime. TV ekranuose rodomi spektakliai, išskleidžiamos vienoj ar kitoj galerijoj parengtos, bet neapžiūrėtos parodos. Nespėjom. Bet spektaklis be kontakto su aktoriumi ir dar perteiktas operatoriaus parinktu rakursu neteikia tikro ryšio malonumo ir net suvokimo.

O po valandėlės TV žinios, kuriose pranešama, kiek šimtų žmonių mirė per parą Italijoje, toje gyvybe trykštančioje Fellini Italijoje! Bet ir vėl su juoda ašara ant skruosto šypsodamasi eina Kabirija gyventi iš naujo! Ir tas bebaimis linksmuolis, teisybės ieškotojas, vėl eina lynu virš visų žioplių galvų!

Dar atsimenu du atvejus, kai teatrų vadovų buvo įsakyta neįleisti manęs į teatrą; vieną kartą toks „parėdymas“ buvo duotas režisieriaus Miltinio, o kitą kartą Eimunto Nekrošiaus – tokių skirtingų žmonių! Deja, abu jie nepakentė kitokios nuomonės. Galbūt manė, kad, atkreipdamas dėmesį į kūrinio trūkumus, įžeidi ar paniekini patį režisierių kaip asmenį.

…suprantu Joną Vaitkų, nuo seno mėgstantį karštą, aktyvų, atvirą ir skaudų dialogą su žiūrovais („Raudona ir ruda“, „Golgota“, „Stepančikovo dvaras“, „Eglutė pas Ivanovus“ ir kiti pastatymai įvairiuose teatruose), spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ pamatu pasirinkusį Majakovskio jaunatvišką kūrinį.