Menai
Iš bloknoto (18)
Šiandien suvokti teatrą, sekti jo kelius ir klystkelius, o dar labiau – rašyti apie teatrą yra tikrai nelengva. Nes teatras linkęs nuo mūsų slapstytis įvairiausiais būdais – dėtis nematomas kaukes, apsimetinėti, skolintis kitų menų raiškos būdus, lįsti į tokias erdves, kurios jį daro sunkiai atpažįstamą…
Provokuojantis kino poetas
Šiųmetiniame Europos šalių kino forume „Scanorama“ žiūrovai gali ne tik pasinerti į naujausius įvairių šalių filmus, bet ir prisiminti kino praeitį. Šįkart retrospektyva „Iš arčiau“ skirta itin ryškiai asmenybei – ispanų kino režisieriui Luisui Buñueliui (1900–1983) ir septynių jo filmų kolekcijai, kuria dėl greitai nutrūkusio fizinio festivalio formato žiūrovai gali pasimėgauti virtualioje „Scanoramos“ kino salėje. Opozicionierius, ikonoklastas, revoliucionierius –…
Iš bloknoto (17)
Rugsėjo pabaigoje pasinaudojau Dailininkų sąjungos savo senjorams suteikta galimybe pabūti Palangos „Dailėje“. Lankiau vietas, kurios susijusios su vaikyste ir vėlesniais metais, domėjausi naujovėmis. Labiausia buvau išsiilgusi saulėlydžių, todėl kone kas vakarą ateidavau prie jūros, sėsdavau ant vieno iš suolų aukštoje kopoje ir stebėdavau, kaip saulė, kartais skrosdama vieną kitą debesiuką, lėtai taikosi žemyn, prie horizonto, į tą vietą, kur…
Abejingas px nuoširdumas
Buvusioje Naujosios Vilnios „Žalgirio“ gamykloje reziduojančių menininkų tapybos paroda „Px tas peizažas“ (kuratoriai Darius Jaruševičius ir Kristina Alsytė; paroda veikė spalio 9–23 d.) galėtų priklausyti pastarajai skilčiai: kuriama ir eksponuojama miesto periferijoje, ekonomiškai pažeidžiamoje ir kultūriškai „skurdžioje“ aplinkoje, industrinės paskirties pastate.
Muzika suteikia galimybę jausti
Per vos septynerius metus trunkančią muzikantės SIMRIT KAUR karjerą išleisti septyni albumai virto garsovaizdžiais, liudijančiais fenomenalų skambesį. [...] Iš graikių dainininkių šeimos kilusi ir Amerikoje augusi Simrit Kaur pasakoja apie savo kilmę, apsisprendimą tapti profesionalia muzikante, savo vedamus kursus „Supreme Sound“.
Restauracija: „Laiptai į dangų“, 1966
Meilės, meno ir istorijos pėdsakai Lenkijos kine
Daugumos šių metų Lenkų kino festivalio filmų epicentre – žymios, įvairiapusės lenkų tautos garsenybės, menininkai: tapytojas avangardistas Władysławas Strzemińskis, džiazo virtuozas Mieczysławas Koszas, dailininkas Zdzisławas Beksińskis.
Restauracija: „Vasara baigiasi rudenį“, 1981
Gimimo metais, o ir dar ilgai po to, šis filmas buvo toks tyliai priešaušrinis, Sąjūdį tarsi nuspėjantis ir subtiliai puse lūpų apie laisvę kankliuojantis (kompozitorius Bronius Kutavičius)… Turbūt kaip ir visų lietuvių mylima Romualdo Granausko kūryba (pagal kurią filmas sukurtas), varstanti girgždančias duris į lietuvio namus, rūsčiai demaskuojanti jį, bet kartu ir apdainuojanti. Praėjus tiek dešimtmečių, „Vasaros“ meninio atlikimo…
(Ne)tikroviškas Peterio Watkinso pasaulis
Šiųmečiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatyta Watkinso retrospektyva pažeidžia dokumentinio kino formą ir atskleidžia režisieriaus požiūrį į audiovizualinių medijų vaidmenį mūsų kritinio mąstymo formavimuisi.
Restauracija: pirmieji lietuvių filmai, 1947–1961
Mūsų kinas, jo pirmosios bangos planingai ėmė kilti po II pasaulinio karo – ant tų bangų, deja, buvo užrašytos ne kokios nors akiai mielos, bet LTSR raidės. Ir ką gi? Ar lauksime, kol praeis dar gabalas metų, kad į savo naivųjį, tendencingą, hibridinį etc. kiną pasižiūrėtume kaip į faktinį lietuvių meno paveldą? Kaip sakydavo Leonidas Donskis, be pykčio.
