Sara Poisson provokuoja

 

Jeigu skaitėte, manau, sutiksite, kad naujausia poetės knyga yra ryškus, konceptualus ir labai savitas šiuolaikinės lietuvių poezijos kūrinys. Kodėl? Atsakymas paprastas – nes jame susikerta socialinis jautrumas, kūno patirtis, kalbos refleksija, gamtos ir civilizacijos įtampa, o visa tai išreiškiama intensyvia, ritmiška, dažnai provokuojančia poetine kalba. Tai knyga, kuri atsisako tradicinio „gražaus“ lyrizmo ir vietoj jo renkasi tikrovę, kuri yra aštri, nepatogi, kartais žiauri, tačiau būtent dėl to labai gyva. Saros Poisson tekstai neleidžia skaitytojo vaizduotei nuobodžiauti: jie kelia klausimus, verčia sustoti, grįžti atgal, iš naujo įsižiūrėti į žodį, vaizdą, kūną ar visuomenės būsenas.

Šią knygą sunku skaityti greitai. Ji nėra „vartojama“. Skaitant nuolat juntama, kad autorė nesiekia įtikti ar nuraminti. Priešingai – atrodo, jog jai rūpi ištraukti skaitytoją iš komforto zonos, priversti jį akis į akį susitikti su tuo, ką paprastai slepiame po tvarkingo gyvenimo, kultūros ar mandagumo paviršiumi. Todėl Poisson poezija dažnai primena ne estetinį objektą, o gyvą organizmą – kvėpuojantį, prakaituojantį, nerimastingą.

Kaip pati poetė yra sakiusi viename pokalbyje, ją vis labiau ėmė dominti ne estetinis uždarumas, o ryšys su skaitytoju ir tikros patirties, sakyčiau, įšvirkštimas į tekstą: „Anksčiau labiau rėmiausi pačia kalba. Tada man buvo svarbu sekti gražias pasakas ir išgauti estetiką iš kalbos ir iš tam tikrų vizijų. Bet vėliau supratau, kad tai ganėtinai nekomunikabilu. Taigi į savo poeziją įsileidau daugiau daiktiškumo.“ Ši autorės mintis labai tiksliai nusako ir naujosios knygos poetiką – joje nebelieka noro slėptis už estetinio rūko, priešingai, pasirenkamas atvirumas, daiktiškumas, socialinė ir kūniška tikrovė.

Jau pats pavadinimas „Niekas, pasiruošęs patriukšmauti“ yra paradoksalus ir daug ką pasakantis. „Niekas“ dažniausiai reiškia nebuvimą, ištrintį, nematomumą, nereikšmingumą. Tačiau čia šis niekas įgauna balsą, netgi energiją ir maištingą potencialą. Jis pasiruošęs ne tylėti, o „patriukšmauti“, vadinasi, išsiveržti iš jam primestos tylos, iš paraštės, iš nustumtos būties. Toks pavadinimas apibrėžia vieną esminių knygos teminių krypčių: autorę domina ne tie, kurie yra centre, bet tie, kurie įprastai lieka užribyje – socialiai, kūniškai, estetiškai, kalbiškai ar net egzistenciškai. Šie veikėjai, balsai ir būsenos nėra pristatomi kaip svetimkūniai. Poisson juos priima kaip pilnavertes tikrovės formas, kaip tikrąją gyvenimo medžiagą, kuriai reikia tekstinės vietos.

Knyga yra ne tik tematiškai, bet ir struktūriškai griežtai apgalvota. Ji sudaryta iš ciklų ir atskirų tekstų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai skirtingi, tačiau iš tiesų juos jungia bendras žvilgsnis į pasaulį kaip į nuolat kintantį, nesutampantį darinį. Viename tekste kalbama apie gatvę, kitame apie vonią, trečiame apie skubios pagalbos skyrių, dar kitame apie meilę, laikrodžius, grybus, šunį, daržą ar tvenkinį. Tačiau visi šie tekstai grįžta prie tų pačių didžiųjų ašių: kūno, kalbos, socialumo, gyvūniškumo, mirties, kasdienybės, gėdos, noro, ribų. Dėl to knygą galima skaityti ir kaip savotišką poetinę antropologiją, kurioje žmogaus gyvenimas stebimas ne abstrakčiai, o per konkrečius daiktus, judesius ir jutimus.

Akivaizdu, kad vienas įdomiausių šios knygos aspektų yra tai, kaip joje susilieja intelektualumas ir jutiminė patirtis. Poisson tekstai nėra neutralūs konceptai, nors juose daug refleksijos, struktūravimo ir mąstymo žymių. Atvirkščiai – kiekviena mintis čia pereina per kūną, per kvapą, garsą, prisilietimą, nuovargį ar gėdą. Būtent todėl net abstraktesni eilėraščiai atrodo tiesiog fiziškai juntami.

Viena išskirtiniausių šios poezijos savybių yra kalbos materialumas. Poisson rašo taip, kad kalba niekada neatrodo tik neutrali priemonė. Ji – medžiaga, turinti svorį, kvapą, tekstūrą, spaudimą. Eilutės dažnai kuriamos kartojimo principu, o kartojimas čia nėra banalus pakartojimas – jis tampa minties kalimo, ritmo, įtampos, kartais net psichologinės obsesijos ženklu. Kartojamos frazės ne tik stiprina emociją, bet ir padeda sukurti beveik fizinį skaitymo pojūtį. Skaitytojas tarsi patenka į teksto pulsą, į jo kvėpavimą, į jo judėjimą pirmyn ir atgal. Tokiu būdu poezija tampa ne tik prasmių rinkiniu, bet ir kūniška patirtimi.

Poisson kalba dažnai atrodo tiršta, joje daug vardijimų, staigių metaforų, netikėtų palyginimų, groteskiškų vaizdų. Ji nebijo maišyti aukštojo ir kasdienio stiliaus, poetinių ir beveik buitinių detalių. Eilėraščiuose šalia vienas kito gali egzistuoti maistas, ligoninės aparatai, šlapių grindų kvapas, religiniai ženklai, šeimos santykiai, urbanistiniai vaizdai, vabzdžiai, šunys, kraujas, rūdys, plastikas, šviesa, mirtis. Toks jungimas sukuria keistą, bet labai tikrą pasaulį. Jame nėra aiškios hierarchijos tarp „kilnių“ ir „žemų“ dalykų, nes viskas yra susiję. Daiktai, kūnai ir žodžiai šiame pasaulyje yra to paties trapumo.

Neatsitiktinai Poisson daug dėmesio skiria ritmui ir balsui. Ji prisipažįsta: „Bandau sukaupti jėgas ir, skaitydama eilėraštį balsu, pavirsti stipresne kalbėtoja, nei esu gyvenime.“ Poetė taip pat pabrėžia užkalbėjimo svarbą: „Jei įmanoma, renkuosi skaityti eilėraščius, kurie turi tam tikrą ritmą, labiau panašūs į užkalbėjimą. Tenka šiek tiek paraganauti.“ Šie autorės žodžiai padeda geriau suprasti, kodėl jos eilėraščiai taip stipriai veikia ne tik prasme, bet ir fiziškai – jie tarsi ritmiškai hipnotizuoja skaitytoją, įveda į beveik kūnišką teksto būseną.

Galėčiau teigti, kad knygos ašis – kūno tema. Poisson vaizduojamas kūnas nėra sterilus, neutralus ar vien tik gražus. Jis yra nešvarus, pažeidžiamas, senstantis, sergantis, seksualus, gėdingas, kartais nepaklusnus, kartais socialiai perregimas, kartais slepiamas po drabužių sluoksniais ar ritualinėmis nuostatomis. Knygoje kūnas nuolat susiduria su normomis: kaip turi atrodyti, kaip turi būti plaunamas, šukuojamas, slepiamas, gydomas, vertinamas, fotografuojamas, aprengiamas, atpažįstamas. Tačiau būtent šis normų spaudimas ir išryškina Poisson poezijos etinę jėgą: ji leidžia kūnui būti ne idealiam, ne taisyklingam, o tikram.

Labai įdomu tai, kad kūnas knygoje nėra tik individuali biologija. Jis nuolat susijęs su socialine patirtimi. Moters kūnas ypač dažnai tampa žvilgsnio, kontrolės ir vertinimo objektu. Tekstuose apie grožį, nuogybę, šukavimą, krūtis, menstruacijas, moteriškumo ženklus matyti, kad moters kūnas vis dar yra kultūrinio reglamentavimo vieta. Poisson tai rodo be moralizavimo, bet labai aiškiai. Ji atskleidžia, kaip grožio norma dažnai tampa smurto forma, kaip švara gali virsti prievarta, kaip pageidautinas kūnas yra ne tik estetinis idealas, bet ir disciplinavimo mechanizmas. Todėl jos tekstai apie kūną turi ne vien emocinį, bet ir politinį krūvį.

Skaitant šiuos eilėraščius kartais atrodo, kad autorė bando grąžinti kūnui jo tikrąją kalbą – ne reklaminę, ne reprezentacinę, ne kosmetiškai išlygintą, o pažeidžiamą ir gyvą. Šiuo požiūriu Poisson poezija yra itin aktuali šiandienos kultūroje, kur kūnas dažnai tampa projektu, įvaizdžiu ar produktu.

Kita svarbi knygos dimensija – santykis su viešąja erdve. Eilėraščiai apie gatvę, kaimynus, nuomininkus, sostinę, fotografavimą, ligoninę, vartojimą, darbą, miestą ir kaimą kuria labai tikslų socialinį foną, kuriame žmogus neatsiejamas nuo kitų žmonių žvilgsnių, kalbų, lūkesčių ir vertinimų. Gatvė Poisson poezijoje yra ne tik vieta judėti. Ji tampa konflikto, susidūrimo, rizikos ir net likimo erdve. Kaimynai nėra tik kaimynai – jie yra stebėtojai, vertintojai, galimi priešai, tylūs bendrininkai, kartais net slaptos bendruomenės forma. Miestas ir kaimas taip pat nėra romantizuojami. Abu jie pilni įtampos, kvapų, kūnų, darbo, triukšmo ir nelygybės.

Ypač stiprūs, mano galva, tie eilėraščiai, kuriuose socialinė situacija pateikiama ne tiesiogiai, o per metaforinę sistemą. Pavyzdžiui, nuomininkai aprašomi kaip kūno skysčiai, fotografija kaip dauginimosi būdas, vartojimas kaip savęs susipirkimas, o miesto ir kaimo įtampos vaizduojamos per gyvūninius, augalinius ar net anatominius palyginimus. Tai rodo, kad Poisson socialinė kritika niekada nėra paviršutiniška. Ji remiasi labai tiksliomis, kartais net skausmingomis analogijomis, kurios padeda pamatyti, kiek daug mūsų gyvenime yra mechaniškumo, pasikartojimo, prisitaikymo ir maskuotės.

Vienas svarbiausių šios poezijos bruožų – nuolatinis atsisakymas supaprastinti žmogų. Čia nėra vien tik „aukų“ ar „kaltųjų“, nėra vienareikšmio moralinio centro. Žmogus rodomas kaip prieštaringa būtybė, kuri vienu metu gali būti ir pažeidžiama, ir žiauri, ir mylinti, ir egoistiška. Dėl to knygos emocinis laukas tampa labai gyvas.

Knygoje itin svarbi ir gamta, tačiau ji čia nėra ramybės oazė. Priešingai – gamta Poisson tekstuose yra gyva, kartais net grėsminga, bet kartu ir nepaprastai tiksliai juntama. Medžiai, šaknys, žolė, grybai, tvenkiniai, ežerai, vabzdžiai, šunys, karvės, uogos, vaisiai, sniegas, lietus, samanos, pamiškės – visa tai nėra dekoratyvūs fonai. Tai aktyvūs pasaulio dalyviai, kurie turi savo logiką, judėjimą ir santykį su žmogumi. Ypač svarbu, kad gamtoje Poisson dažnai įžvelgia ribines būsenas: augimą ir irimą, grožį ir siaubą, maitinančiąją ir skausmingąją pusę, švelnumą ir plėšrumą. Dėl to gamta jos poezijoje tampa ne „natūraliu“, o egzistenciškai sudėtingu pasauliu.

Labai svarbu, kad šis gamtos sugrįžimas Poisson kūryboje nėra dekoratyvus ar nostalgiškas. Pati autorė yra sakiusi: „Nuo pandemijos pradžios, kai be kaukės nebuvo galima išeiti į lauką, išsikrausčiau į kaimą.“ Ji pasakoja apie gyvenimą su „gyvulėliais, paukšteliais, žolelėm“ ir vadina tai savo „vaikystės pseudorojaus projektu“. Tačiau šis pseudorojus nėra sentimentalus pabėgimas nuo pasaulio – veikiau bandymas iš naujo permąstyti žmogaus santykį su gyvybe, gamta ir vartojimo kultūra. Neatsitiktinai poetė prisipažįsta, kad būtent gamtos stebėjimas padėjo „subalansuoti skausmą“, kylantį iš šiandienos smurto ir visuotinio suprekinimo patirties.

Būtent šiame gamtos, kūno ir socialumo susitikime Poisson poezija pasiekia didžiausią įtampą. Ji rodo, kad žmogus nėra atskiras nuo aplinkos, o tik vienas iš daugelio trapios medžiagos pavidalų. Todėl ir tokie tekstai kaip „Erkė“, „Karpiai“, „Tvenkinys“, „Ežero vilnos“, „Grybai“, „Grybautojai“, „Karvė“ veikia taip stipriai: jie ne tik aprašo gamtos reiškinius, bet ir per juos kalba apie priklausomybę, giminystę, plėšrumą, gyvybę, mirtį, abipusį pažeidžiamumą. Gyvūnas, augalas ir žmogus čia nėra atskirti griežtomis sienomis. Jie veikiau egzistuoja vienas kito atspindyje.

Poisson tekstai nėra niūrūs dėl paties niūrumo. Jie reikalingi tam, kad parodytų, kaip gyvenimas iš tikrųjų funkcionuoja: per netobulumą, skausmą, džiaugsmą, kvapą, gėdą, meilę, nykimą. Ypač svarbu, kad meilė šioje knygoje niekada nėra romantizuota. Ji dažnai susijusi su kūno netobulumu, senėjimu, stoka, nemalonumu, rūpesčiu, gyvuliškumu. Meilė neatsiejama nuo mirties ir trapumo. Tačiau būtent dėl to ji ir tokia tikra. Ji yra ne abstrakti idėja, o veiksmas, kuris kartais pasireiškia labai keistomis, nepatogiomis, net groteskiškomis formomis.

Knygoje taip pat labai stipriai jaučiama kalbos savirefleksija. Tekstai apie kalbėjimą, literatūrą, vartojimą, pavadinimus, žodžius ir tylą rodo, kad autorė nuolat mąsto apie pačią rašymo galimybę. Kas yra žodis? Ar jis gali pasakyti tiesą? Ar jis tik užmaskuoja? Ar jis gydo, ar žeidžia? Poisson poezijoje kalba nėra saugi vieta. Ji gali būti ir gynybos, ir atakos priemonė. Ji gali išrikiuoti pasaulį, bet lygiai taip pat gali jį suardyti. Tokia kalbos samprata daro knygą intelektualiai turtingą ir kartu labai atvirą interpretacijai. Verta pasakyti, kad Poisson tekstai reflektuoja ne tik kalbą – jie reflektuoja ir pačią literatūros funkciją. Atrodo, jog autorė nuolat klausia: ką šiandien apskritai gali poezija? Ar ji gali pakeisti žmogų? Ar gali bent trumpam sutrikdyti įprastą, neretai banalų matymą? O gal jos užduotis – ne guosti, o tiksliai įvardyti? Šie klausimai knygoje lieka atviri, tačiau būtent jų atvirumas ir suteikia tekstams gyvybės.

Kita vertus, ši poezija nėra vien konceptuali. Ją skaitant labai ryškiai juntama emocinė energija. Poisson tekstuose daug skausmo, bet, nepaneigtina, ir daug šilumos. Juntamas ne tik noras įvardyti blogį, bet ir siekis apginti trapų gyvenimą nuo nuvertinimo. Net tada, kai kalbama apie kraują, purvą, ligą, mirtį ar senėjimą, tekstuose išlieka galingas teiginys: gyvybė yra esmių esmė. Tai toli gražu ne optimistiška poezija įprasta prasme, tačiau itin gyvybinga. Ji rodo, kad net nemalonūs, iškreipti, pažeisti ar sužeisti gyvenimo pavidalai turi vertę. Galima sakyti, kad visa knyga yra bandymas išmokti gerbti tai, kas nepatogu, sužalota ar atstumiančiai skausminga.

Ypač įsimintini tie eilėraščiai, kuriuose Poisson pasiekia beveik aforistinį tikslumą. Kai kurie tekstai primena filosofiškai įkrautus miniatiūrinius pasaulio modelius. Juose kiekvienas vaizdas turi svorį, kiekvienas palyginimas atveria platesnės, netikėtos logikos galimybę. Pavyzdžiui, kai laikrodis tampa laiko įkalinimo ar jo pralaimėjimo ženklu, kai rėtis tampa tuštumos ir reikalingumo simboliu, kai sniegas pasirodo kaip švaros, galios, išdavystės ir grožio santelkis, kai „niekas“ tampa triukšmingu subjektu – tuomet matome, kad Poisson moka iš mažos detalės sukurti ištisą egzistencinį lauką.

Galima būtų paklausti – o koks knygos santykis su lietuvių poezijos tradicija? Atsakymas paprastas: ji aiškiai įsirašo į šiuolaikinę lietuvių poetinę kalbą, kuri vis drąsiau jungia kūniškumą, socialinę kritiką, konceptualumą ir emocinį intensyvumą. Tačiau Poisson tuo pat metu išlaiko labai individualų balsą. Jos eilėraščiai atpažįstami dėl ypatingo žodyno, metaforinio mąstymo, kalbinės įtampos ir jautrumo kasdienybės detalėms. Ji nesiekia būti panaši į kitus, ir tai yra jos stiprybė. Net kai tekstai kalba apie universalias temas, jie turi aiškiai savitą toną.

Sakyčiau, „Niekas, pasiruošęs patriukšmauti“ yra knyga apie tų, kurie nepatenka į patogias kategorijas, esamybę. Bet tai būtų tik dalis tiesos. Iš tiesų ši knyga dar labiau yra apie pačią kalbą kaip vietą, kurioje nepatogumas gali tapti forma, kurioje skausmas gali būti įvardytas, o gėda – paversta įžvalga. Ji apie tai, kad žmogus yra ir kūnas, ir socialinis vaidmuo, ir gyvūnas, ir kalbanti būtybė, ir trapus visagalis laikas. Poisson visa tai sujungia ne atsargiai, bet labai tiksliai. Todėl jos poezija kartais žeidžia, kartais stebina, kartais glumina, bet retai palieka abejingą.

Šios knygos stiprybė ir ta, kad ji nepraktikuoja vienos emocinės tiesos. Joje gali būti ir ironijos, ir užuojautos, ir pykčio, ir meilės, ir šleikštulio, ir šviesos, tačiau jokiu būdu ne cinizmo. Tai daugiabalsė poezija, kurioje svarbus ne rezultatas, bet balansavimas tarp prieštarų. Tokia laikysena ypač vertinga šiandien, kai poezija dažnai turi rinktis – arba labai aiški mintis, arba grynas estetinis žaidimas. Poisson daro dar kitaip: ji kuria intensyvų, konceptualiai pagrįstą, bet kartu emocionaliai aštrų tekstinį pasaulį, kuriame mintis gimsta iš formos, o forma – iš gyvenimo maišačių.

Apibendrinant galima teigti, kad „Niekas, pasiruošęs patriukšmauti“ yra labai stipri, savita ir brandi poezijos knyga, kuri išsiskiria ne tik tematiniu drąsumu, bet ir kalbine jėga. Ji kalba apie kūną be idealizavimo, apie visuomenę be iliuzijų, apie gamtą be sentimentalumo ir apie kalbą kaip gyvą, kartais skausmingą, kartais gelbstinčią medžiagą. Tai knyga, kuri nepatogiai, bet tiksliai parodo, kad gyvenimas nėra tvarkingas, o žmogus nėra vientisas. Ir vis dėlto ši netvarka nėra beprasmė. Ji gali būti išrašyta, išgirsta, įvardyta. Būtent todėl Poisson poezija tokia svarbi: ji leidžia „niekui“ tapti girdimam ir pasiruošusiam patriukšmauti.

Ši poezija nebando išspręsti pasaulio minklių ar paradoksų. Ji nesuteikia skaitytojui moralinio saugumo ar estetinės paguodos. Tačiau ji suteikia kai ką kita – mano galva, jautrumo pojūtį. Gebėjimą pastebėti tai, kas paprastai lieka paraštėje: kūno nuovargį, socialinę gėdą, aplinkos trapumą, kalbos smurtą, kasdienybės groteską. Ir būtent šis jautrumas šiandien tampa ne mažiau svarbus nei bet kokia ideologija ar aiški žinia. Todėl rinkinį „Niekas, pasiruošęs patriukšmauti“ galima skaityti ne tik kaip poezijos knygą, bet ir kaip jautrumo praktiką – bandymą išmokti matyti tai, ką kultūra dažnai mėgina paslėpti.