Prisimenant Franką

„Prisimenu, kai pirmą kartą sutikau Franką O’Harą. Jis ėjo Antrąja aveniu. Buvo vėsus ankstyvo pavasario vakaras, o jis – apsivilkęs tik baltais marškiniais, lig alkūnių atraitotomis rankovėmis. Mėlynais džinsais. Su mokasinais. Prisimenu, kad man jis pasirodė visiškas lepūnėlis. Teatrališkas. Dekadentas. Prisimenu, kad jis man iškart patiko“, – taip apie Franką O’Harą rašė amerikiečių menininkas, rašytojas Joe Brainardas savo kultine pogrindžio klasika tapusiuose memuaruose „Prisimenu“ (I Remember, 1970). Labai tikėtina, kad nuo mažens lepintas močiutės ir tetų, negalėjusių atsispirti mėlynakiam strazdanotam tamsiaplaukiam garbaniui, Frankas galėjo atrodyti kiek patižęs. Nors, anot Johno Ashbery, jis „atrodė gan kovingas, netgi priminė boksininką. Turėjo sulaužytą nosį ir nebuvo itin draugiškas.“ Tačiau įsivaizduoti, kaip poetas matė save, galbūt galėtų padėti eilėraščio „Nafta“ (Naphtha) eilutės: „kaip tu jautiesi šį palaikį rugsėjį / lyg sunkvežimis ant šlapio asfalto / kaip taip / tu buvai sukurtas pagal dievo paveikslą / nebuvau / aš sukurtas pagal lepūnėlio furisto ir savo karves / tapančio Jeano Dubuffet paveikslą.“

Augęs nedideliame Masačusetso miestelyje, kur jo tėvas ir dėdė valdė pieno ūkį, pats O’Hara apie karves mąstė nedaug. Jam norėjosi skambinti pianinu, o užaugęs svajojo tapti profesionaliu muzikantu. Frankas mieliau rinkosi miesto bruzdesį ir chaosą nei tuo metu daugelio poetų garbintą idilišką pastoralinę ramybę. Vėliau viename eilėraštyje jis prisipažino: „Niekam nereikia kelti kojos iš Niujorko, kad pamatytų tiek žalumos, kiek širdis geidžia, – aš net negaliu grožėtis žolės stiebeliu, jei netoliese nėra metro stotelės, muzikos įrašų parduotuvės ar kokio kito įrodymo, kad žmonės dar galutinai nesigaili gyveną.“

Ir tikrai, Frankas visiškai nesigailėjo savo sprendimo vykti į Niujorką. Jam buvo nė motais apgailėtinos gyvenimo sąlygos kartu su Jimmy Schuyleriu Rytų 49-ojoje gatvėje nuomojamame butuke nudrengtomis sienomis ir visur ropinėjančiais tarakonais. Svarbiausia buvo kuo greičiau čia apšilti kojas. Šis miestas jį traukė lyg magnetas. Franko akys norėjo matyti viską, kas jame vyksta. Niujorkas Frankui buvo esminė jo meninės tapatybės šerdis, teikusi visišką kūrybinę ir asmeninę laisvę.

Neabejotinai Niujorkas nuolankiai pildė Franko svajones. Čia jis buvo mylimas. Sutiko didžiausias savo gyvenimo meiles: Vincentą Warreną, Joe LeSueurą, Larry Riversą ir Grace Hartigan, su kuria poetą siejo platoniška, bet išskirtinė meilė. Kuravo parodas, rašė įtakingas recenzijas žurnalui „ARTnews“, dirbo su ryškiausiais ano meto menininkais ir visa esybe mėgavosi poezijos rašymu.

Eilėraščių jis prirašė daug. Jų niekada nesureikšmindavo, dažnai turėdavo tik vieną vienintelį eilėraščio rankraštį, kažkur greitosiomis pakeverzotą užrašų knygelėje per pietų pertrauką. Frankas yra sakęs, kad eilėraštis turėtų sukelti jausmą, lyg tai būtų paprastas draugų pokalbis telefonu – emocionalus, atviras, įtraukiantis. „Eilėraštis ateina iš vidaus (from the bones), – yra sakęs poetas, – ir jeigu jis prastas – na ir kas, o jeigu geras – jis visada suras savo kelią.“

O’Haros eilėraščiuose justi daug aistros ir jaunatviškos meilės. Turbūt nesuklystume sakydami, kad Frankas – vienas iš įsimintiniausių mūsų laikų meilės eilėraščių autorių. Jie nesentimentalūs, nelėkšti, šmaikštūs, lyg bandymas spausdinimo mašinėlės klavišais rašyti kinetinę džiazo muziką, tačiau neretai kupini žlugdančio vienatvės jausmo, laikinumo nuojautos, būties trapumo ir išsiskyrimo kartėlio.

Paradoksalu, kad mirtį Frankas pasitiko toli nuo savo mylimo miesto epicentro (nors Ugnies sala jau buvo tapusi Niujorko menininkų vasaros rezidencija). Prieš 60 metų liepos 25-ąją tragiškai pasibaigęs eismo įvykis paplūdimyje sukrėtė visą Niujorko meno pasaulį, tačiau poeto mirtis užmaršties šešėlin nenugramzdino jo talento.

Šie eilėraščių vertimai – iš ankstyvosios O’Haros kūrybos, jau tuomet atskleidusios išskirtinį poeto braižą. For Grace, After a Party sukurtas 1954 m., išspausdintas rinkinyje „Meditavimas grėsmės akivaizdoje“ (Meditations in an Emergency, 1957), Morning buvo parašytas 1950 m. ir po autoriaus mirties įtrauktas tarp rinktinių poeto eilėraščių (The Selected Poems of Frank O’Hara, 1974).

Vertėja

 

 

FRANK O’HARA

 

(1926–1966)

 

Greisei, po vakarėlio

              Tu ne visada supranti mano jausmus.

Praeitą šiltą pavasarišką vakarą

savo tirada užsipuoliau manęs visai

nedominantį

              žmogų, tai buvo meilė tau, šitaip mane

uždegusi, negi

              ne keista? Kad nepažįstamųjų

pilname bute švelniausi mano jausmai

                                                          kančioje

pratrūksta riksmu. Ištiesi ranką,

matai,

              peleninė, staiga, po ranka? Šalia

lovos? Mylimas žmogus įeina į kambarį

ir paklausia, gal

                             šiandien kiaušinių norėtum

kaip nors kitaip?

                             O kai juos paruošia, tai tik

paprasta plakta kiaušinienė, ir užlieja

šiluma.

Rytas

Turiu tau pasakyti

kad myliu tave visada

mąstau apie tai pilkais

rytais su mirtimi

 

burnoje arbata tuomet

niekada nekaršta ir

cigaretė sausa

raudonas chalatas

 

nešildo ilgiuosi tavęs

ir žiūriu pro langą

į begarsį sniegą

 

Vakare perone

autobusai švyti lyg

debesys o aš vienišas

mąstau apie fleitas

 

visada trūksta tavęs

kai einu paplūdimiu jo

drėgnas smėlis atrodo

lyg nuo mano ašarų

 

nors niekada neverkiu

tau patiktų kad

prisimenu tave

kuo šilčiausiai

 

pilnutėlėje parkavimo

aikštelėj stovėdamas

žvanginu raktais mašinoj

tuščia lyg ant dviračio

 

ką tu veiki dabar

kur nuėjai pietų

ar suvalgei

daug ančiuvių

 

negaliu galvoti apie

tave kai sakinyje nėra

manęs einu iš proto

kai mes ne kartu

 

Praeitos nakties

begalybė žvaigždžių

šį rytą nugulė

sniegu nebūsiu šiltas

 

niekaip negaliu

susikaupti muzika

tėra tik kryžiažodžio

sprendimas žinai kaip yra

 

kai esi vienui vienas

keleivis jeigu gali tolti

nuo manęs dar labiau

maldauju tavęs neik

 

Vertė Miglė Domašiūtė