Henriko Radausko laiškai Antanui Škėmai (8)

 

Kaip ir įprasta, šiame Henriko Radausko laiške Antanui Škėmai susipina literatūrinė kritika, kultūrinio gyvenimo refleksijos, asmeninės naujienos ir Radauskui būdinga intelektuali ironija.

Laiško pradžioje Radauskas komentuoja bendrus pažįstamus ir lietuvių kultūrinio gyvenimo reiškinius Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ypač kandžiai jis atsiliepia apie vieną lietuvių teatro iniciatyvą, juokaudamas, kad, dar pastačius „Ameriką pirtyje“, teatras galėtų vadintis „Basanavičiaus rusų teatru“. Ši pastaba atspindi tiek išeivijos kultūrinės aplinkos fragmentaciją, tiek autoriaus polinkį į satyrą.

Toliau laiške minimas grafikas Romas Viesulas (Veselauskas) ir Alberto Schweitzerio fotografijos panaudojimo istorija. Radauskui ji atrodo skonio ir etikos klausimas, kurį jis komentuoja žodžiais „tokia idėja gali kilti nebent tik lietuviškoj galvoj“.

Nemažai dėmesio laiške skiriama persikėlimui į naują būstą Čikagoje. Aprašydamas erdvesnį butą ir padidėjusią nuomą, Radauskas juokais svarsto, kaip tai paveiks jo kūrybą: esą joje atsiras daugiau „graikiškos apoliniškos dvasios“, nors tokia kryptis visai nederėtų egzistencializmo ir Heideggerio laikais.

Laiške taip pat pasakojama apie estų poeto ir literatūrologo Ivaro Ivasko viešnagę. Dvi dienas trukę pokalbiai apie Paulį Valéry, Rainerį Marią Rilkę, Borisą Pasternaką ir Jeaną Cocteau.

Svarbią laiško dalį sudaro reakcija į Škėmos romaną „Čelesta“. Radauskas pateikia išsamų ir atvirą kūrinio vertinimą. Jis giria jo poetiškumą, vaizduotę ir stilistinį savitumą, tačiau kartu kritikuoja fragmentišką kompoziciją, kai kuriuos, jo nuomone, manieringus įvaizdžius bei perteklines stilistines puošmenas.

Nors išsakytos pastabos, laiško pabaigoje skamba aiškus pripažinimas: Radauskas neabejoja, kad Škėmos knyga ryškiai išsiskirs lietuvių literatūros kontekste.

Gerda Vilimaitė

 

Chicago,

1953.I.18.

 

Mielas ponas Škėma,

ačiū labai už laišką, gautą dar gruodžio pradžioj. Vienintelis dalykas jame, kuriuo negalima patikėti, tai Jorgės optimistinis žvilgsnis. Jis iš čia važiavo labai nelinksmas; ne ką kita rodo ir jo du laiškai, kuriuos tuo tarpu gavau iš New Yorko. Neįtikėtina taip pat, kad jis taip gerai mokėtų suvaidinti linksmybę, nes jis yra didelis režisorius, bet nedidelis aktorius. Kaip ten pasibaigė jo veržimasis pas Barrault? – Kadangi „Нов. Р. Слово“ skelbimuose greta Blekaičio figūruoja (pirmoj vietoj) Kačinskas, tai, man rodos, kad jeigu jie dar pastatytų kokią „Ameriką pirty“, tai būtų tikrai „Русский театр имени Басанавичиуса“.

Kai dėl Veselausko, kurį minit antroj vietoj, tai čia labai nekokį įspūdį paliko jo istorija su Schweitzerio fotografijos „apdorojimu“ (nuimti akiniai etc.) ir įdėjimu į „jo“ (Viesulo) viršelį. Pamurzintas Schweitzeris sūnaus palaidūno rolėj, – tokia idėja gali kilti nebent tik lietuviškoj galvoj.

Kaip matot, turim naują adresą. Šeimininkai aną namą užleido negrams, ir mes kartu su jais [rodyklė į žodį „Šeimininkai“ – G. V.] persikėlėm į jų kitus namus, – čia pat už kampo. Faktiškai reiktų keltis į kitą rajoną, bet kadangi buto jieškojimas – labai nemalonus dalykas, tai likom kol kas čia. – „Naujuosiuos“ namuos užimam visą pirmą aukštą, turim keturis kambarius su atskiru šaldytuvu etc. Erdvė̃s net perdaug, ir tai turės, be abejo, atsispindėti mano kūryboje: joje atsiras platesni horizontai, bet drauge ir daugiau graikiškos apoliniškos dvasios, kas visai nepageidaujama mūsų egzistencializmo ir Heideggerio epochoj. Tiesa, pastarojo filosofinės tezės (kad ir ne „Sein zum Tode“, tai bent „Angst und Sorge“), laikui bėgant, gali rasti išraišką mano „raštuose“, – mat už butą dabar tenka mokėti net 15 dol. į mėnesį brangiau.

Prieš porą savaičių, pravažiuodamas pro Čikagą, buvo pas mus dviem dienom sustojęs toks jaunas estas Ivask, kuris profesoriauja viename koledže Minneapolio valstybėj (berods, esu Jums kažkada minėjęs, kad mes su juo susipažinom per laiškus, Rannitui tarpininkaujant). Tai labai mokytas vaikinas, studijavęs vok. literatūrą Marburge (kur savo metu mokėsi Sezemanas ir Pasternakas) ir baigiąs daryti daktaratą Minneapoly. Jis labai didelis poezijos entuziastas, ir mes dvi dienas kalbėjom vien apie Valéry, Rilkę, Pasternaką ir Cocteau, tas kalbas palaistydami atitinkamu vyno kiekiu. – Viso to įtakoje pirmadienį jau buvau bepakuojąs kirvį greta odekolono butelio ir tik paskutiniu momentu tarp jų įkišau porą guminių krūtų (80 ct. pora, plaunamos).

Iš kitų kultūrinių pramogų minėtinas garsaus Klempererio koncertas, kuris puikiai padirigavo du Mozarto dalykus. Po kelių savaičių ketina čia pasirodyti Kreutzbergas, reiks nueit pasižiūrėti.

Per vieną Šveicarijos grafiškų menų platinimo agentūrą išrašiau dvi spalvotas litografijas – Lurçat ir Clavé (pastarojo matėm puikius tapybinius darbus Čikagoj, dar drauge su Jorge). Abu darbai yra originalai, pačių autorių pervesti ant akmens ir pasirašyti. – Labai dėkoju už atsiųstą man gražią Hokusai knygą; panašią turėjau Lietuvoj, tik ji buvo Insel-Verlago.

„Čelestą“ gavau tik prieš savaitę iš Sauliaus. Jis prašė mane taip pat pažiūrėti, kaip Jonikas taisė kalbą. Taisė labai nedaug, bet nerūpestingai: vieną kitą klaidą paliko (pvz., smėlis; rašytina tik smėlys); peizažą ištaisė į peisažą! (tai atstačiau atgal). Taip pat palikau „smūtkelį“ (jo taisytą į „rūpintojėlį“), juo labiau, kad pastarasis žodis be reikalo įneša į visą istoriją ir tam tikrą „gerumo“ („rūpinimosi“) pradą.

Šiaipjau reik pasakyti, kad „Lankų“ ir „Gabijos“ fragmentai paliko stipresnį įspūdį, negu visa knyga. Mat, kompozicijos fragmentiškumas ir vaizdų palaidumas, jų aiškaus ryšio stoka knygoj daug labiau išryškėja. Iš lietuviško chamo skaitytojo (ar kritiko) ji reikalaus jiems visai nepakeliamų pastangų. Tiesą sakant, skaitant knygą ištisai, tai galų gale ima kiek įgristi. Nemaža yra vietų su manieringais vaizdais („žingsniai guli sudėlioti…. kaip puspadžiai…“; „dangoraižiniai pirštai siūlė mėnulio išpardavimą“; „Meilės dangus“ su Van Goghu ir Bartoku neįtikinamas; jei tai norėta duoti ironiškame plane, tai tas neišryškinta). Nelabai pavyko ir legenda apie kiną tapytoją (atleiskit, bet ji yra à la… Mazalaitė). Pasitaiko falšyvos poezijos ir stilistiškai nepavykusių vietų; to reikia vengti juo labiau, kai taip spaudžiama „ant stiliaus“. – „Šeimos reikalų“ įvedimas į knygą irgi nepriklauso prie jos privalumų. Šiaipjau knygoj yra daug gražių puslapių – ir tikros poezijos, ir gerų stilistinių vietų ir nekasdieniškos fantazijos. Knyga labai išsiskirs ant mūsų kaimiškai provinciališkos literatūros fono. – Spaudžiu ranką nuoširdžiai. Žmona sveikina. Jūsų H. R.