Posthumanistiniai bestiarijai draugystei ir militarizacijos gausmai
Šiame tekste trumpai žvilgterėsiu į kelias pastarąsias Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodas, kurios žymi tam tikras šios institucijos kuratorinio mąstymo ir interesų slinktis.
Šiuo metu ŠMC veikianti (iki rugsėjo 6 d.) tarptautinė paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“, kaip rašoma parodos kataloge, yra naujojo centro vadovo (ir šios parodos kuratoriaus) Valentino Klimašausko parodinės programos ir naujo centro etapo pradžia. Parodoje siekiama permąstyti meno institucijos santykį su auditorija, padėti megzti ir peržvelgti ryšius tiek su kitu, tiek su šiuolaikinio meno kūriniais. V. Klimašauskas pabrėžia rūpesčio ir dosnumo – tiek auditorijai, tiek meno institucijų darbuotojams, tiek patiems menininkams – stoką šiuolaikinio meno lauke ir šiuos aspektus sieja su nauja menine ŠMC veiklos vizija. Dosnumo ir atvirumo gestais greičiausiai iš dalies siekiama nubaidyti ankstesnes įvaizdines ŠMC šmėklas ir vaiduoklius, kuriuos dažnai lydėjo tokie epitetai kaip „elitiškumas“, „nesuprantamumas“, „hermetiškumas“, „distancija“, „konceptualumas“, „minimalizmas“, „baltas kubas“, „juodas kubas“, „medijų menas“ ir kt.
Praeities ŠMC turbūt nevertėtų perdėm demonizuoti, jis greičiausiai nebuvo išskirtinis šiuo požiūriu, tiesiog atidžiai stebėjo ir artikuliavo tai, kuo gyveno tuometinis globalus meno laukas. Dabartinis ŠMC gręžiasi į tai, kas pastaruoju metu rūpi šiuolaikinio meno bendruomenei. Atida ir rūpestis dažnai tampa fokuso objektu šiuolaikybės meno praktikose. Menininkai kelia su šiuolaikybe susijusius klausimus, reflektuoja kintančią dabarties temporalumų, patirčių prigimtį. Jie išreiškia susirūpinimą esama dabarties būkle, siūlo įvairias pasaulio įvaizdinimo versijas, galimus intervencijų būdus ir alternatyvius ateičių scenarijus. Rūpesčio diskursas kuratorystėje tampa operatyviu įrankiu ir raginimu karo, krizių, neramumų, visuomenės fragmentacijos akivaizdoje rūpestingai kuruoti – permąstyti pačias kuratorystės praktikas, įtraukti rūpestį į savo kūrybines darbotvarkes, kurti tvarius, ilgalaikius tarpusavio ryšius, rūpintis menininkais, auditorijomis, įtraukti marginalizuotas temas į kuratorinius naratyvus ir pan.
Paroda „Superklijai“, kurioje dalyvauja arti 50 Lietuvos ir užsienio menininkų, pasitinka ŠMC erdvėms neįprastai tankia ir marga figūrų gausa. Figūratyvaus meno sugrįžimas į ŠMC erdves – dar viena nauja kuratorinė slinktis, gan nuosekliai atsikartojanti keliose naujausiose ŠMC parodose. Pastarajame dešimtmetyje jaunesnės kartos menininkai vis dažniau renkasi figūratyvaus meno priemones, reaguodami į globalios skaitmenizacijos invaziją, hibridinius karus ir neoliberalaus kapitalizmo kompromitaciją.
Martin Káňa. Golemas. 2016. Paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“. Andrejaus Vasilenko nuotrauka
Įėjus į didžiąją ŠMC salę, pasitinka tiršta hibridinių figūrų bendruomenė, tarsi nužengusi iš bestiarijų. Tik ne viduramžiškų – su vienaragiais, feniksais, drakonais, baziliskais ir kitomis mitinėmis būtybėmis. Veikiau tai tarsi posthumanistinių paradigmų įvaizdinimo enciklopedija. Kunstkamera arba įdomybių kabinetas, tik ne Renesanso, o jau šiuolaikybės. Atrodo, tirštoje meninės erdvės dabartyje susitiko teoretikės Donnos J. Haraway chimeros, kiborgai, įvairios chtoniškos būtybės: nuo labai senų iki ką tik atsiradusių – su čiuptuvais, ūseliais, antenomis, voragyvių kojomis ir kt.; taip pat įvairūs gyvūnų, žmonių ir augalų mišrūnai, daugiarankiai, daugiakojai, daugiagalviai hibridai. Paroda tarsi kviečia steigti tarprūšinių būtybių bendrabūvio platformą, kurioje, kaip ir mokslininkų Lynn Margulis ir Jameso Lovelocko Gajos hipotezėje, tyrinėjamos simbiozės tarp įvairių žmogiškųjų ir nežmogiškųjų gyvybės formų galimybės. Susiklijuoti ir susikompostuoti – panašiai kaip Haraway chtuluceno sampratoje, kuri siūlo tarprūšinį bendrabūvį problemų akivaizdoje: kurdami ryšius su kitomis rūšimis turime mokytis sugyventi ir mirti, gyventi bendroje tirštoje dabartyje, kurioje susipynusi begalybė neišbaigtų konfigūracijų – vietų, temporalumų, materijų, reikšmių. Haraway yra svarbus simpoetinis santykis – vienas kito kūrimas bendruose susipynimuose, kūrimas kartu su kitais. Teoretikė siūlo komposto sąvoką kaip tokio simbiotinio ir simpoetinio bendrabūvio formą.
Parodoje „Superklijai“ taip pat norima steigti koegzistavimo terpę, tik natūralų kompostavimo procesą, grįstą organiniais irimo ir atsinaujinimo procesais, čia keičia sintetinio humuso vizija. Didžiojoje ŠMC salėje tankiai apgyvendintos hibridinės būtybės manifestuoja savo neorganinį kūniškumą ir mišrios sudėties įvairovę. Kūnas čia hibridas, kurio kaulais, krauju ir raumenimis tampa stiklo pluoštas, metalas, plieno vata, plastiko lakštai, epoksidinės dervos, srieginiai strypai ir veržlės, silikonas, putų polistirenas, polietilenas ir daugybė kitų organinių ir neorganinių medžiagų. Vis dėlto taktilinė sąveika ir betarpiškos interakcijos su šiomis posthumanistinėmis būtybėmis – skulptūriniais golemais – nėra galimos. Tai primena muziejinėms erdvėms įprasti draudimai ir įspėjimai neliesti, nelipti, nesėsti, nesivesti į ekspoziciją gyvūnų ir pan. Jos pažeidžiamos, trapios, reikalaujančios saugaus atstumo. Tos pačios modernistinių balto kubo erdvių sankcionuojančios taisyklės ir kanonai, ataidintys iš lietuvių kino klasikos filmo „Kai aš mažas buvau“ (rež. Algirdas Araminas, 1968) ištraukos, rodomos parodos didžiojoje salėje. Tik čia pažeidžiamus sovietinio modernizmo keraminius ar stiklo objektus keičia tokie pat trapūs šiuolaikybės skulptūriniai mišrūnai. Belieka tik medijuotos sąveikos galimybė kiekvieno vaizduotėje – virstanti į hibridinį transo ar reivo vakarėlį, kino seansą, operos ložę, poezijos skaitymus, ekscentriškų marginalų ir neformalų sambūrį ar futuristinių diskusijų agorą. Daliai auditorijos tai taps puikia vaizduotės mankšta ir fantazijų projekcijos terpe, galbūt net padės susiklijuoti naujais ryšiais su kitais praeiviais ir pakeleiviais, virtualiais hibridiniais pašnekovais, atrasti intymesnį santykį su kitu, queer, pratinti akį prie to, kas neįprasta, svetima, nutylima, represuojama, marginalizuojama, ar sukels minčių apie galimas alternatyvias tarprūšines ateitybes. Kitiems turbūt tokia tirštos dabarties vizualizacija ir hibridinio bendrabūvio galimybė kels baimę, atstūmimą, svetimumo pojūtį, nejaukumą ir jie, kaip ta porelė iš filmo, bėgs lauk megzti ryšių ten, kur viskas labiau įprasta, artima, sava.
Prieš tai ŠMC vykusi paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“ (kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Valentinas Klimašauskas) žymi dar vieną naujovę ŠMC kuratorinėje praktikoje. ŠMC daugybę metų laikėsi politinio nuošalumo ir į savo sales vengė įsileisti kritinį politinį diskursą. Ši pozicija ėmė keistis ne taip ir seniai, galbūt reaguojant į esamą geopolitinį kontekstą bei bendras šiuolaikinio meno tendencijas – vis aiškiau ir garsiau artikuliuoti, reaguoti bei veikti politinius procesus. Faktas, kad anksčiau miestų varpai ir bronzos skulptūros prireikus būdavo perlydomi į karo amuniciją, parodoje tapo atspirties tašku tyrinėti, kaip militarizacija, karo technologijos ir saugumo ideologijos yra tyrinėjamos šiuolaikiniame mene. Kuratorius domino šiuolaikinių konfliktų anatomija ir galios neregimumo, užsimaskavimo fenomenai bei kaip juos reflektuoja menininkai savo praktikose.
Šią parodą turbūt kaip niekad buvo aktualu surengti dabartinių lokalių ir globalių neramumų kontekste, kai karas ne tik alsuoja į nugarą realiomis grėsmėmis iš diktatūrinių priešiškų šalių režimų, bet ir pačioje šalyje yra aktualizuojamas užmaskuotomis veikimo taktikomis, hibridinėmis formomis – kurstant susipriešinimą, baimę ir desperaciją. Karo vaizdai, prieš ketverius metus Rusijai užpuolus Ukrainą šokiravę ir gąsdinę, palaipsniui tampa kasdienio informacinio srauto dalimi ir geopolitinės dabarties norma bei neišvengiamybe. Karas išlipa iš karo lauko ir keliasi į mūsų kompiuterius bei telefonus (taip pat į meno kūrinius ir meno ekspozicines erdves), o minkštosios ir neregimos galios gijos raizgo ir veikia ne tik mūsų kasdienybės ritualus, bet ir smegenų neuronus. Neseniai ŠMC buvo eksponuojama kita politinį diskursą reflektuojanti su KADIST parengta paroda „Sienos yra naktiniai gyvūnai / Borders are Nocturnal Animals“. Kuratorės Neringa Bumblienė ir Émilie Villez pasirinko labiau poetines kuratorines prieigas Lietuvos ir ją supančio regiono kolonijiniam diskursui reflektuoti, o meno kūrinių ryšiai su politinėmis realijomis dažnai slėpėsi po subtiliais ir tankiais metatekstų ir kontekstų sluoksniais.
Rengiant politinį diskursą analizuojančias parodas, kai dalyvauja kelių šalių institucijos, neišvengiamai susiduriama su „neregima“ įtaka. Kuratoriams ypač svarbu netapti priimtinų / politkorektiškų / „teisingų“ pozicijų įbalsintojais. Palestinos tema, turbūt ne mažiau kraujuojanti nei Ukrainos, dažnai tampa nepageidaujamu, marginalizuotu naratyvu. Palestinos klausimą reflektuojantys kūriniai į parodą „Varpai ir patrankos“ pateko dėl kuratorių tvirtų pozicijų. Pastaruoju metu kūriniai šia tema šiuolaikinio meno parodose Lietuvoje (pvz., Kauno bienalėje, Nidos kolonijos parodose ir kt.) gan nedviprasmiškai artikuliuoja menininkų ir kuratorių politines koordinates. Tai dažnai disonuoja su oficialiomis valstybinėmis pozicijomis. Parodos „Varpai ir patrankos“ kuratoriai tarsi ir išreiškė empatiją Palestinai. Kita vertus, ją iš dalies neutralizavo ŠMC rūsyje eksponuojamas Deimanto Narkevičiaus filmas „Legendos išsipildymas“ apie Vilniaus žydų bendruomenę ir ją lydėjusius išbandymus Holokausto metais. Atrodo, tarsi kuratoriai diplomatiškai ir politkorektiškai bandė įtikti keliems skirtingiems ideologiniams naratyvams, apkaišydami ir nujautrindami skaudžią dabarties aktualybę istorinės kaltės šydu.
Kelios menininkų (-ių) kartos parodoje perteikė savo santykį su dabartimi militarizacijos akivaizdoje taikydami (-os) skirtingas menines strategijas. Visgi, nors raiškos formos įvairios, turbūt ne vieną lankytoją nustebino ŠMC anksčiau nebūdinga tapybos darbų gausa. Pasak V. Januškevičiūtės, jaunoji ukrainiečių menininkų (-ių) karta, dirbanti karo tema, sąmoningai naudoja tradicines meninės raiškos formas – iš dalies pastūmėti (-os) karo. Didelio formato drobes ir tradicines technikas rinkosi ir lietuvių menininkė Indrė Rybakovaitė cikle „Pokyčio vietos“, kurį pradėjo dar iki Rusijos karo prieš Ukrainą, analizuodama nejautros temą, o prasidėjus karui ciklą tęsė susitelkdama į karo tematiką. Skaitmeninės technologijos siejamos tiek su hibridiniu karu, tiek su neoliberalaus kapitalizmo kompromitacija, todėl jų vis dažniau atsisakoma jaunesnės kartos meninėse praktikose.
Monumentalumu ir vizualiniu paveikumu iš kitų darbų išsiskyrė bendras Philippo Gollio, Oleksijaus Radynskio ir Hito Steyerl projektas „Nuotėkis“ (Leak, 2024) apie XX a. 8 deš. pradėtą tiesti dujotiekį tarp Rusijos ir Vokietijos. Paveikios, didelio mastelio instaliacijos masina žiūrovą pasinerti į erdvinį sensorinį reginių (kartais šiurpių) ir informacijos (kartais šokiruojančios) atrakcioną. Brangiai parduodami popmeno kūriniai karo tematika, estetizuotos protesto akcijos virsta šiuolaikinio meno kūriniais, kai juos nusiperka ir / ar eksponuoja meno institucija. Karo tematikos estetizavimas, anestetizavimas, aproprijavimas ir komercializavimas turbūt yra viena grėsmių, su kuriomis neišvengiamai susiduria ne tik šios, bet ir visų kitų panašios tematikos parodų kuratoriai, meno institucijos bei šiuolaikinis meno laukas apskritai. Kaip išvengti dar vieno, meno kontekste – estetizuoto, būdo dauginti karo atvaizdus? Kaip išvengti, kad neutrali ir saugi balto kubo erdvė netaptų anestetiku žiūrėti iš distancijos, patogiai – lydint hipnotiniams foniniams garsams, jaukiai įsitaisius minkštuose sėdmaišiuose švelnioje prietemoje – į pasaulį vis dažniau ištinkančią savigriovą? Tai iššūkiai, šiuolaikybės meno laukui itin aktualūs vis dažnesnių konfliktų, visuomenės poliarizacijos, ekologinių krizių, invazinės kapitalo bei militaristinės agresijos akivaizdoje.
Klijuotis naujais ryšiais, plėsti patirtis ir kolektyvinę vaizduotę, megzti tarprūšinių draugysčių ir bendrabūvio galimybes, smalsiai klausti, aktyviai reaguoti, nesutikti, priešintis, įsiklausyti, puoselėti rūpesčio praktikas, jaukintis kitoniškumą, kliautis fantazija ir spontaniškumu ir dar daugybė kitų neįžodintų diskursyvių takų ir takelių, kuriuos viltingai mina kuratoriai ir menininkai tirštoje dabartyje ir ieško alternatyvų, kaip patirti tikrovę bei joje (iš)gyventi.
