Polimorfinė esė apie vieną aksominį vakarą SODE 2123

 

R.

Kartu su K. nuėjome pasižiūrėti performanso Core. Vieną švelniai aksominį vakarą. Besileidžianti saulė nurausvino pastatus, medžius bei kitus pakeliui sutiktus daiktus ir būtybes. Meninis veiksmas rutuliojosi kultūros komplekse SODAS 2123. Šiuolaikinio meno erdvėje „Atletika“. Sovietiniais laikais tai buvo sporto salė. Dabar jai suteikta nauja tapatybė ir naujas vardas. Aptrupėjęs sienų dekoras dūsavo iš nostalgijos sovietinei praeičiai. Mes šiek tiek vėlavome. Į salę turėjome brautis per tirštą žmonių debesį. Pavyko atsisėsti ant grindų pirmose eilėse. Priešais ir už mūsų buvo po vieną stebinčią panoptikumo akį – kamerą, fiksuojančią atlikėjus (ir mus). Tai šiek tiek trikdė. Įsivaizdavau esanti stebima daugybės dirbtinių ir gyvų akių.

 

Meno kritikė

Šioje esė aptarsiu autorių Deivido Vytauto Aukščiūno, Glorios Viktorios Regotz ir Jette Loona Hermanis atliktą performansą Core, kuris buvo pristatytas šiuolaikinio meno erdvėje „Atletika“ kultūros komplekse SODAS 2123.

Visi trys autoriai jau turi nemažą tarptautinę patirtį tiek performanso, tiek muzikos, kino, choreografijos bei kitų šiuolaikinio meno praktikų lauke.

Jette Loona Hermanis – performanso menininkė, choreografė, didžėja ir atlikėja, gimusi 1997 m. Taline, Estijoje, ir šiuo metu gyvenanti tarp Talino, Rygos ir Berlyno. Savo kūryboje ji jungia teatrą, šokį, muziką ir domisi mistifikuojančia transcendencija bei siekiu perteikti afektą. Deividas Vytautas Aukščiūnas, gimęs 1996 m. Čikagoje, – vizualiųjų menų menininkas ir režisierius, baigęs kino režisūros bakalauro studijas Vestminsterio universitete bei šiuolaikinio meno praktikos magistro studijas Karališkajame menų koledže Londone. Šiuo metu gyvena tarp Berlyno ir Vilniaus. Savo meninėse praktikose jis tyrinėja performanso discipliną bei jos ryšį su instaliacijos, skulptūros ir kino medijomis. Gloria Viktoria Regotz – menininkė iš Šveicarijos, gyvenanti Berlyne ir Štaldenryde (Šveicarija). Kūrybinėje praktikoje ji įtraukia kūną į performansą, instaliaciją, skulptūrą, vaizdo įrašus.

 

R.

Pasirodyme dalyvauja trys menininkai – vienas vyras ir dvi moterys. Bet jų seksualinės tapatybės takios. Jie visai šalia manęs. Galiu justi jų pakilusią kūno temperatūrą. Matau prakaito lašelius ant odos. Užuodžiu kaitrių kūnų kvapą. Deguonis išretėjęs dėl žmonių tankio. Ir fizinio artumo. Girdėti tirštas atlikėjų kvėpavimas. Jų judesiai ir emocijos intensyvėja. Kelia įtampą. Tikrina ribas. Apnuoginti kūnai nevalingai žadina geidulį. Žvilgsniu klaidžioju jų kūnų linkiais. Jų judesiai bei žvilgsniai ir glosto, ir žaloja vienas kitą tuo pačiu metu. Kartais atsitiktinis žvilgsnis nudegina ir mano odą. Slapta žvilgteliu į K. ir geismas sustiprėja.

 

Meno kritikė

Performanse Core trys kūrėjai savo hibridines patirtis sujungia į vieną ekshibicionistinį patyriminį vyksmą. Sąveikaudami tarpusavyje ir su publika, personažai per savo kūnus kalba apie savęs suvokimo, obsesijos bei troškimų kompleksiškumą. Kūnai ir mobilieji telefonai tampa pagrindine medžiaga ir priemone būti čia ir dabar bei komunikuoti su aplinka. Sąveikauti tiek su publika, tiek tarpusavyje, siekti dėmesio, lenktyniauti, konkuruoti, išsišokti, dokumentuoti ir eksponuoti. Beveik be verbalinio įžodinimo, tik judesiais, prisilietimais, žvilgsniais, skaitmenine fiksacija. Elektroninis garsų ir balsų takelis, kuris kulminacijoje intensyvumu išauga iki operos arijų, stiprina emocines vibracijas, cirkuliuojančias intymioje performanso erdvėje. Salėje atmosfera tirštėja.

 

Antropomorfizuota sporto salė

Dažniausiai jaučiuosi šizofreniškos būsenos. Jie pakeitė mano tapatybę. Pamenu tuos senus gerus laikus, kai buvau ką tik naujai įrengta ir šviežiai išdažyta. Taip didžiavausi savo išvaizda. Vaikai ateidavo treniruotis rytais arba ankstyvomis popietėmis, bet niekada vėlyvais vakarais. Mėgdavau stebėti, kaip vaikai atlieka fizinius pratimus, stengiasi, sportuoja. Galbūt kada nors pasieks didžių pergalių ir laimės aukso medalius. Galėjau ramiai gyventi pagal savo įprastą grafiką.

Jie suardė nusistovėjusią rutiną. Mane nuolat kamuoja nemiga dėl šitų naktinių renginių. Baisiausia, kad aš nenutuokiu, kas čia vyksta. Pavyzdžiui, šiandien vėlai vakare susirinko masė žmonių. Jie žiūri į tris keistai judančius žmones. Tai šiek tiek primena sporto pratimus iš praeities. Be to, vaikinas turi sportinę tašę, hantelius ir apsirengęs sportiškai. Bet man kyla abejonių. Gal sveikas protas seniai juos apleido.

Visos šios bejausmės būtybės. Tokios abejingos mano susidėvėjusiam kūnui. Jos trinasi ir remiasi į aptrupėjusias mano sienas. Jų nepakeliamas svoris slegia yrančias grindis. Man skauda visą kūną. Aš dūstu. Atidarykite kas nors langą…

 

Meno kritikė

Trys performanso personažai siekia publikos dėmesio, varžosi tarpusavyje dėl vienas kito žvilgsnio, žadina vienas kito geismą ir siekia tapti žiūrinčiųjų troškimo objektais, fetišais. Trinamos ribos tarp thanatos ir libido, smurtas ir erotika tampa to paties ritualizuoto žaidimo dalimi. Lytiškumo ribos susilieja ir nesifokusuoja į griežtai apibrėžtus kontūrus. Performanso metu tyrinėjamos multitapatybių variacijos: nuo hiperseksualaus apnuoginto moteriškumo, besiribojančio su porno estetika, iki queer ar BDSM vizualinių kodų. Trijų kūnų tampriose interakcijose ieškoma transgresyvių pojūčių, spontaniškumo, saviraiškos stimuliantų, savikūros impulsų. Mobilieji telefonai su įjungtomis blykstėmis tampa tarsi didinamuoju stiklu pažinti vienam kitą. Mobiliojo kamera kaip medicininis zondas slenka vienas kito kūnų paviršiais. Su įdėmiu smalsumu ir atida tyrinėjamas kitas kaip eksperimentinė medžiaga. Tikrovę fiksuojanti skaitmeninės kameros akis pakeičia organinę akį ir leidžia patirti medijuotą tikrovę.

 

Performanso atlikėjas

Šiandien vakare vyko mūsų performansas SODE 2123. Žiauriai jaudinomės. Susirinko daug žmonių. Kai prasidėjo pasirodymas, palaipsniui pajutau, kaip persijungiu į kitą realybę – transbūseną. Judėjau vis intensyviau. Jutau, kad imu prakaituoti ir šiek tiek trūksta oro. Gal dėl to, kad erdvė buvo nedidelė. Žmonės lyg minkšta pūkų antklodė užklojo mus iš visų šonų. Jutau, kaip iš jų į mane teka elektros srovė. Dėl jų įkrautų žvilgsnių ir projektuojamų fantazijų. Pasijutau, kad tirpstu ir įgaunu naujas formas – sapno, fetišo, geismo.

 

Meno kritikė

Pasikartojantys judesiai, stereotipiniai vyriškumo ir moteriškumo gestai, susiliejantys su queer, trijų asmenų santykių dinamika, judanti visomis įmanomomis trikampio kryptimis ir varijuojanti nuo bučinių, empatijos ir globos iki vienas kito alinimo, užvaldymo bei destrukcijos – visa tai susiveja į ritualinį šokį, leidžiantį transcenduoti realybę. Tai ritualinė žaidimų aikštelė, kurioje nėra jokių aiškių taisyklių, apibrėžtų tapatybių, fiksuotų vaidmenų, parašytų gyvenimo scenarijų, sinchronizuotos laiko tėkmės.

 

Neidentifikuota būtybė iš kosmoso

Įvyko neplanuotas nusileidimas nepažinioje teritorijoje. Viskas registruojama tolesnei analizei. Užfiksuotos būtybės, stebinčios tris chaotiškai judančius subjektus. Sensoriai užfiksavo, kad jų kūno temperatūra šiek tiek aukštesnė, nei įprasta šiai rūšiai. Deguonies koncentracija šiek tiek per maža. Užfiksuota, kad jų kūnai švyti, o jų elektromagnetinis laukas išsiplėtęs. Matomos ryškios ir sodrios vaivorykštės spalvų auros. Kūnai išskiria energijos emisijas. Tarp būtybių stebimas apsikeitimas energija ir bioenergetinė sąveika. Jų energetiniai laukai susilieję. Jie formuoja laikiną branduolinį mikroreaktorių, kuris generuoja ir skleidžia amžiną energiją perpetuum mobile principu. Tam tikros analogijos su mūsų energetinėmis sistemomis. Atrodo, kad jiems tai dar nepažinu. Jie dar terra incognita patys sau. Tolesni lauko tyrimai ir giluminė analizė rekomenduojama. Galimybė suteikti tam tikrų užuominų ir nuorodų žmonijai neatmetama (rizikos veiksniai: per ryškiai išreikštas agresijos, destrukcijos, galios ir godumo genas).

 

Meno kritikė

Lanksti režisūrinė performanso struktūra leidžia vystytis vyksmui įvairiomis trajektorijomis. Atlikėjai lyg kinetinės figūros juda ir reaguoja, sąveikaudami tarpusavyje, jų elgsena dažnai impulsyvi, spontaniška, instinktyvi. Tai vieta eksperimentams – su savimi, kitais, aplinka, pojūčiais, kūnu, lytiškumu, mintimis, idėjomis, svajonėmis, aistromis, kompleksais, traumomis, fantazijomis, fobijomis, manijomis, vizijomis. Čia laikas gali tekėti visomis kryptimis, asinchroniški temporalumai ir trūkio taškai punktyrine linija brėžia fragmentuotų patirčių žemėlapius. Performanso autoriai nedeklaruoja jokių tiesų ir nesiekia keisti ideologinių nuostatų. Net ir ritualiniai veiksmai, kurie 8-ojo dešimtmečio performansuose realistiškai atkartodavo tikruosius ritualus su realių gyvūnų aukojimu, skerdimu ir kraujo laistymu (pvz., Hermanno Nitscho performansai Orgies, Mysteries, Theatre) siekiant patirti kolektyvinį apsivalymą ir atpirkimą, performanse Core yra tik referencija, žaidimas, eksperimentas, tyrimas, ieškojimas, užuomina, oksimoronas, klausimai be atsakymų, atsakymai be klausimų…

 

R.

Prisiminiau menininko Vito Acconci žmonių sekiojimus Niujorko gatvėmis ir jo mintį apie kūno poeziją. Vietoj popieriaus kūnai, ant kurių rašomi judesių posmai. Kūnai, trinantys savo lytiškumą nusiskutant kūno plaukus ar įspraudžiant penį tarp kojų. Kūnai, imituojantys žemės linkį paralelinio streso būklėje. Kūnai kaip manifestai, eilėraščiai, sapnai, instrukcijos, užuominos, receptai, dainos.

 

Performanso atlikėjas

Visą naktį po performanso mano akys spindėjo, kūnas drebėjo. Atrodė, lyg levituočiau virš DJ pulto bare „Estafetė“. Su partnere leidome Requiem (Lacrimosa) variacijas. Garsas juos veikė lyg per hipnozės seansą. Mikrosekundei suliejo mus į nedalomą vienį.

 

R.

Po pasirodymo su K. nuėjome į barą „Estafetė“. Už DJ pulto stovėjo du performanso dalyviai ir visą naktį grojo elektronines dieviško mirties himno moduliacijas. Mes gėrėme nuodėmingus kokteilius ir stebėjome, kaip prieš mus veriasi mikropasauliai. Garsas panardino į rojiškas glamones. Palaimingi klaidžiojome užmaršties šešėliuose.