●

 

Yra šalis, kur upės.

Kur viskas – laukai, miškai ir pelkės.

Šalis, kur citrinmedžiai žydi –

Dar ne, bet „jau greitai“.

Tačiau mus šiuo atveju

Domina sodybos, deramu atstumu išdėstytos,

Kad netrukdytų šaiminyku jaustis.

 

Liepos pradžia, urėdijų grožio konkursuose

Rungiasi aguonos ir rugiagėlės.

Prie medinukų sėdi vyrai,

Išsiskyrę ir vedę,

Ir krapšto jėgos vietą pakaušyje –

Tą, kur plynas kirtimas.

 

„Varau čia jau dvidešimt vasarų.

Nuo nulio pakilau iki universalaus ūkvedžio.

Džedajus vardu Jūtūbas išmokė pakloti terasą.

Pažįstu medį, metalą ir plastiką.

Kartais pagaunu meistriukų suktybes

(Nors dažniausiai po laiko).

Pernai netgi pasodinau – kalendrų ir trešnę!“

 

„Bet atėjo iš teisybės sąskaita. Klausyk, kolega:

Kas tavo užsakovas, kas naudos gavėjas? Žmona? Vaikai?

Naujoji draugė ar žmonės – atseit, visuomenė?

Jie geria latę ir matę kultinėse kavinėse,

Keliauja į Maču Pikču, kovoja su patriarchato liekanomis,

Yra kur tik nori, tiktai ne čia.“

 

O draugai? – Draugams juk parodyt,

Pasigirti galėtum.

Sumanymas buvo puikus, tiesiog tobulas:

Vartai ir sodai, žydėjimas ir šviesos,

Pokyliai šiltom naktim be pykčio ir be pagirių.

 

Bet žinai, kaip su jais – kviesk nekvietęs.

Yra reikalų, atsako standartiškai.

Jie triūsia savo vaizduotės dvaruose ir baltų žinyčiose,

Skuta žolę dažniau negu barzdą ir ruošia malkas ilgai okupacijai,

O atėjus vakarui sėdi prie nealkoholinio,

Vartydami tą patį klausimą: ką tu? Kam tą darai?