Teofilius Matulionis Peterburge, 189*

Kai ateina šventadienio popietė, tas skaidrus sulėtėjimas

ir žmonės vaikštinėja po parkus

žaidžia sviediniu, kyla ir leidžiasi apžvalgos rate

 

Žmonės su savo ligom ir laimėjimais

savo sielų bedugnėm: tik pagalvojus atima amą

Kiekvienas trokštantis dėmesio, įvertinimo

ir rasi kiekvienas to vertas

Kas aš tarp jų, tarp palocių iš mūro? – vėjo perpučiamas

studentas, paėmęs atostogas nuo lotyniškų tomų

nuo pašaukimo, kuris tolsta artinantis

Apžvalgos ratas sustoja

Rugsėjo diena, žvynuoti stogai

įsipainioję kanalų tinkle

kaip jį suimt šitom rankom, Statytojau

Prabundu anksti, dar prieš Aušrinę

ir tartum vaikštynės prilaikomas vaikas

einu prie prausyklės

Atkišu delnus ir matau salas, sustingusias šaltyje:

vienoj saloj – šventovę be bokšto

kitoj saloj – plutą ir ašaką

Sukalbėjęs leidžiuosi į refektoriumą

nuo stalo imu rūgščią rusišką duoną

ir lipdau karoliukus – šiaip sau

                             dėl viso pikto

Apžvalgos ratas įsisuka

                             vėjas gula ant ausų, ant kanalų

ir vanduo akimirką prasiskiria, atidengdamas akmenis

tvirtus kaip karoliukai, kaip tavo minkštumas

                             budint per ilgą tamsųjį amžių

[Mokslai Peterburgo dvasinėje seminarijoje T. Matulioniui iš pradžių sekėsi sunkiai, jis buvo nutraukęs studijas, bet grįžo. Tolesnė jo gyvenimo istorija žinoma.]