Mūsų kultūros architektonika

 

Norint išsamiai išnagrinėti šią temą, reikėtų imtis sistemingos sociologinės kultūros analizės. Aš to nedarysiu, elgsiuosi kaip dalyvaujantis stebėtojas ir remsiuosi savo biografine patirtimi. Pirmoji mano gyvenimo pusė prabėgo Tarybų Lietuvoje, o antroji – II Lietuvos Respublikoje; šiuo metu šios pusės apylygės. Tai patirtis gilaus tektoninio visuomenės ir kultūros lūžio, per kurį, kaip per geologinę atodangą, daug kas matosi, kaip sakoma, plika akimi. Mėginsiu aptarti architektoninę dabartinės mūsų kultūros sąrangą. Architektonikos esmė yra tai, kad kiekviena aukštesnė statinio dalis remiasi žemesne ir iškyla virš jos. Taip architektūrinį orderį sudaro stereobatas, kolona ir architravas. Imant plačiau, architektonika yra logiška, darni, proporcinga statinio visumos ir jos dalių sąranga.

Tačiau mėginant apmąstyti kultūrą architektoniškai iškyla didžiulis keblumas dėl to, kad šiandien absoliučiai vyrauja lygiavinė, demokratinė ar netgi hiperdemokratinė, suplokštinanti, horizontalizuojanti mąstysena. Kiekvienas sprendžia apie bet ką taip, kaip išmano, ir pretenduoja į tiesą manydamas, kad ji turi tokią pačią vertę kaip ir kiekviena kita. Tiriant kultūrą, mąstant apie kultūrą, laikomasi lygiavos: yra šachmatų kultūra, bet yra ir futbolo chuliganų kultūra. Žmogėdra gali sakyti: it’s our culture!, o antropologas negali nesutikti – taip, šią kultūrą turime tirti lygiai taip pat kaip ir veganų. Chuliganų terlionės ant sienų – tai street art, kurį visavalgiai (-ės) menotyrininkai (-ės) traktuoja rimtų rimčiausiai.

Netgi elito sąvoka yra suplokštėjusi, horizontalizuota – elitu laikomi sėkmingiausi vieno ar kito veiklos lauko veikėjai. Žiniasklaida neretai kalba apie nusikaltėlių elitą ir autoritetus. Politiniu elitu vadinami tie, kurie yra valdžioje ar bent jau sėkmingai dėl jos rungiasi. Šiaip jau elitas (élite) yra kas kita – tai ne sėkmingiausi, viešpataujantys ar matomiausi, o geriausi, rinktiniai. Rinktiniai ne pagal rinkimų, reitingų ar gautų patiktukų rezultatus, o pagal savaiminę kokybę. Taip deimantai būna rinktiniai: jų niekas neišrinko, jie yra tokie patys savaime. Tai priklauso ne nuo nuomonių apie juos, o nuo savaiminės jų kokybės, kurią nustato išmanantis žmogus, žinovas. Pascalis yra davęs pavyzdį žmogaus, kuris turi krūvelę brangakmenių ir beverčių stikliukų, bet negali atskirti vienų nuo kitų. Toks rinkinys rodo ne savitą savininko požiūrį, o tiktai jo negebėjimą spręsti. Elitas yra hierarchinė sąvoka, kurią dabartiniame hiperdemokratiniame kontekste sunku, beveik neįmanoma taikyti. Kultūros elitizmas yra tapęs pejoratyvu, neigiamu apibūdinimu, jį draudžia vadinamasis politinis korektiškumas. Manoma, kad kultūra priklauso visiems, holistiškai suprantamai liaudžiai ar tautai.

Vis dėlto manau, kad galvojant apie kultūros sąrangą architektonika yra neapsieinamai svarbi lygiai taip pat kaip galvojant apie architektūrą – tai ne tiktai plastinių tūrių kompozicija, kurią gali atvaizduoti eskizas, brėžinys ar maketas, bet ir fizinė statinio sąranga, atsilaikanti prieš sunkio jėgą. Architektoninis mąstymas suponuoja realų sunkio jėgos veikimą. Suvokiant architektoniką, vizualiai reiškiasi objekto masė, atrama ir svoris. Kai gravitacija neveikia, nėra ir architektonikos; kosminio laivo architektūra nėra architektoniška. Ir kultūra gali būti tokia. Vertikalų, aukštybės matmenį kosmologinėje plotmėje parodo svambalas. Tai svarbu ir socialinėje kultūrinėje fizikoje. Čia prireikia socialinės gravitacijos teorijos.

Šiandien kalbu apie aukštybės matmenį, bet būtų galima kalbėti ir apie jos gelmę. Aukštybės ir gelmės metaforikos lengvai pakeičia viena kitą, aukštąją kultūrą (Hochkultur) nesunku pervadinti gelmine, o žemąją – paviršine. Šitaip esu rašęs apie lėkštą dabartinės Lietuvos viešąją erdvę¹ ir nagrinėjęs aukštybės matmens redukciją, jos horizontalizavimą, pažeminimą iki plokštumos². Šiuo atveju pirmiausia mąstoma kaip tik horizontaliai – esmiškas yra kaip tik lėkštės lėkštumas, slypintis pačiame jos įvardinime. Lėkštė pirmiausia yra lėkšta, o gili lėkštė yra antrinis ir hierarchizuojantis apibūdinimas. Gilioji kultūra taip pat yra kultūros atmaina, įvedama per pažyminį (atributum), bet ne per veiksnį (subjectum, „esantį apačioje“). „Gilus“ ir „lėkštas“ irgi yra hierarchizuojantys įvardinimai. Vis dėlto šįkart pasirinkau aukštybės metaforiką, nes kaip tik aukštybės matmenyje išsidėsto minėtas architektoninis – rėmimosi, užsiklojimo ir iškilimo virš – klodų santykis, o ne tiesiog vienoks ar kitoks erdvinis elementų santykis.

 

Dvipakopė piramidė

 

Dabartinės mūsų kultūros architektonikos schemutė labai paprasta – tai dviejų pakopų piramidė, kurią sudaro aukštoji ir žemoji, arba elitinė ir populiarioji, masinė, kultūra. Aukštoji kultūra remiasi žemąja, bet virš jos iškyla. Ši piramidė labai neproporcinga: didžiulis masyvus pagrindas ir mažutis antstatėlis. Aukštoji kultūra yra mažumos kultūra.

Populiarioji, masinė mūsų kultūra labai sėkminga ir klesti. Ji gana sparčiai pakeitė ir toliau keičia sovietinę ne tiktai vykdant politinius ir administracinius pertvarkymus, bet ir veikiant spontaniškoms žmonių intencijoms, reiškiantis jų galioms ir gebėjimams. Atkreipčiau jūsų dėmesį į kelis jos bruožus.

Visų pirma tai vartojimo, mėgavimosi, pramogų kultūra. Pakanka pamatyti restoranus, savaitgaliais perpildytus džiaugsmingai klegančių lankytojų. Keliaujama po visą pasaulį, poilsiaujama prie tolimų jūrų, slidinėjama kalnuose. Daugybę žmonių sutraukia Kaziuko ir kitokios mugės, miesto šventės, muzikos ir kultūros naktys, šviesų festivaliai. 2023 m., minint Vilniaus 700-metį, pirmą kartą įvyko šaltibarščių šventė (Vilnius Pink Soup Fest) – ar bereikia geresnio horizontalizacijos pavyzdžio? Šimtmečių šventimas virsta sriubos srėbimu – panašus virsmas kaip patriotizmo virsmas sirgimu už savo krepšinio komandą. Dažnuose maratonuose noriai dalyvauja tūkstančiai bėgikų, šimtai savanorių pagalbininkų. Šioms naujosioms šventėms-nešventėms užtveriamos svarbiausios senamiesčio gatvės. Tarybų Lietuvoje žmonės buvo verčiami laikyti vadinamuosius PDG („pasiruošęs darbui ir gynybai“) normatyvus. Jaunimo stadione, buvusiame ten, kur dabar Seimas, pagyvenusios tetos suprakaitavusios bėgdavo krosą, apsivilkusios kasdieniniais drabužiais ir apsiavusios kasdieniniais batais, nes šiaip jau niekad nesportuodavo ir sportinių neturėjo. Dabar daugybė bėgioja ar važinėjasi dviračiais – su šalmais, antkeliais ir antalkūniais. Veikia visokiausios studijos – keramikos, dailės, šokio, daugybė atletikos salių, vyksta įvairiausios edukacijos. Populiariosios kultūros erdvė yra didelė, atvira, jos terpė pralaidi. Kultūros modeliai sklinda labai lengvai ir greitai, kone kaip epidemijos, pvz., elektroninės cigaretės ar tatuiruotės. Net kai kurios bobutės pasivijo dabartį, išsitatuiravo.

Jauni žmonės dabar psichologiškai daug sveikesni, negu buvo mano jaunystės laikais, – imasi paprastų darbų, aptarnavimo, nelaikydami to pažeminimu, skriauda ir kančia, kaip kad buvo tarybiniais laikais. Barmenai ir padavėjos mandagūs ir draugiški su klientais, o šie – su jais, nėra nei nusižeminimo, nei arogancijos. Sakyčiau, tai smulkiaburžuazinės kultūros bruožai. Tokių bruožų būtų galima suminėti daugybę. Beje, yra ir disonansų: iš automobilių prišiukšlintos pakelės, miškuose ir ežeruose išmestos padangos, baldai ir statybinės atliekos rodo, kad mūsų petit bourgeois kultūroje yra nemaža liumpenų, padugnių kultūros intarpų. Minėtos šaltibarščių šventės metu rengiamos varžybos, kas greičiau suvalgys keletą litrų šios sriubos. Jau vien tiktai gastronominėje plotmėje tai barbarizmas. Bet apskritai populiarioji kultūra klesti.

Šio kultūros klodo sveikumas ir sėkmingumas remiasi rinkos logika, paklausos ir pasiūlos dėsnio veikimu. Viską sutvarko Adamo Smitho „nematoma rinkos ranka“ – klientas gauna, ko panorėjęs, o gamintojas ir prekybininkas iš to pragyvena. Masinių renginių organizatoriai turėtų rengti performansus, kurių metu ši ranka būtų bučiuojama. Populiarių knygų leidyba remiasi mokia paklausa ir yra toks pat verslas kaip makaronų gamyba, kapitalas vienodai laisvai juda ir į vieną, ir į kitą.

Masinės kultūros klodui priskirčiau ir kasmetinę Vilniaus knygų mugę. Tai keistoka, nes šiaip jau knygos ir jų sklaida lyg ir būtų aukštosios kultūros reiškiniai. Knygoms adekvatūs vieši renginiai yra jų aptarimai, susitikimai su autoriais, skaitymo grupės. Bet pas mus tai reti, siaurai elitiniai reiškiniai. Kas ir ką skaito, apskritai yra mįslingas dalykas. Sociologiniai duomenys, kiek žinau, yra tiktai kiekybiniai ir surinkti tiesmukų apklausų būdu: „Kiek žmonių per metus perskaitė bent vieną knygą?“ Bendras išleistų Biblijos egzempliorių skaičius siekia šimtus tūkstančių, vertimas vis tobulinamas ir rengiamas naujas, leidimai kartojami tūkstantiniais tiražais. Tačiau kaip yra su skaitymu, vis tiek labai sunku pasakyti. 75 % Lietuvos gyventojų laiko save katalikais, bet Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka turi vienintelį „Katalikų Bažnyčios Katekizmo“ egzempliorių, kuris saugomas retų spaudinių skyriuje ir prieinamas tik skaitykloje, kuri savaitgaliais būna uždaryta. O juk katekizmas – tai ne elitinė Tomo Akviniečio Summa theologica.

Adekvačia knygų prekybos forma laikyčiau tokią, kai pavienis žmogus kartkartėmis neskubėdamas apeina kelis knygynus, ramiai pavarto knygas, ieškodamas jį dominančių, o radęs nusiperka. Tačiau mūsų knygynų repertuaras labai siauras, juose gali rasti tik naujausias knygas. Taip yra todėl, kad, kalbant apie aukštąją kultūrą, knygų paklausa yra per maža, rinka per maža, jų leidyba ir prekyba neapsimoka³. Bent kiek anksčiau išleistų knygų paprastai nebėra. Pamėgink surasti knygynuose kad ir kurią nors Shakespeare’o dramą – nieko nepeši. Knygynai nugriebia grietinėlę – pasinaudoja šiokiu tokiu publikos dėmesiu, pasirodžius naujai knygai, o likusius egzempliorius grąžina leidėjams. Susidaro užburtas ratas – po knygynus nėra ko vaikščioti, nes ten nieko nerasi, o leisti knygas ir jomis prekiauti nuostolinga, nes nėra kas perka. O štai didžiuliuose Paryžiaus knygynuose tos pačios knygos metų metus guli lentynose, vis spausdinami papildomi tiražai, pakeičiant tik viršelį. Knygynai jas laiko, nes pirkėjų vis atsiranda. Pastaraisiais metais Lietuvoje knygynų vis mažėja, trečdalyje savivaldybių jų visai nebeliko. Tiesa, knygų atsirado tinklinėse maisto produktų parduotuvėse, bet čia absoliučiai vyrauja populiarioji literatūra. Taip pat internetiniai knygynai šiuo metu parduoda 30–40 % knygų. Savo studijų metais nuolat apeidavau knygynus, ypač „Draugystės“ (buvo daug svarbių vertimų į lenkų kalbą, dėl jų išmokau skaityti lenkiškai) ir vienintelį Vilniaus antikvariatą – ten aptikdavau autorius, apie kuriuos kartais nebuvau nieko girdėjęs, bet atradau sau. Prisimenu Bruno Schulzą, Witoldą Gombrowiczių ir Leonidą Andrejevą. Proustą, Joyce’ą ir kitus taip pat pirmiausia perskaičiau lenkiškai. Tais laikais ir Kaune buvo antikvariatas, prigrūstas knygų.

Lietuvoje nėra nė vieno solidaus knygyno užsienio kalbomis, kur būtų galima rasti bent kiek platesnį angliškų, prancūziškų ar vokiškų knygų repertuarą, apie knygas kitomis kalbomis nė nešnekant. Nėra tikrų antikvarinių knygynų, o tiktai naudotų knygų knygynai. Knygos ten pigios, bet nėra retų. Bene vienintelė išimtis – Vidmanto Staniulio antikvariatas Kaune, kurio nesu aplankęs. Vakarų Europos antikvariatuose gali rasti retų, unikalių, kartais labai brangių knygų. Pas mus nėra nieko net iš toli panašaus. Antikvariatui veikti reikia ir suinteresuotų pirkėjų, ir šią sudėtingą paklausą išmanančių pardavėjų.

Knygynų lankymas kaip kultūrinė forma dabartinėje Lietuvoje transformavosi į mugę – masinį renginį, vykstantį kartą per metus, spazminį, didžiulį, neapžiojamą. Nors inteligentai dažnai bamba, kad mugė jiems nepatinka (aš – vienas iš jų), ji gyvybinga. Šiemet joje apsilankė (ir nusipirko nepigius bilietus) 55 000 žmonių. Muges pradėta rengti ir Kaune bei Klaipėdoje, nors Klaipėdoje, trečiajame didžiausiame Lietuvos mieste, nėra nė vieno rimtesnio knygyno.

 

Viršūnė

 

Aukštesnioji kultūros piramidės pakopa yra sudėtingesnė, jos siluetas dantytas, nelyginant Manhatano. Yra ir aukštų, bet plonyčių smailių.

Klasikinės muzikos koncertai, ypač opera, dažniausiai surenka pilnas sales, visi bilietai išperkami. Vilniaus muzikinis gyvenimas tikrai intensyvus. Publika labai dažnai sukelia ovacijas, ilgai ploja stovėdama netgi tada, kai, pasak žinovų, atlikimas nebūna aukšto lygio: žmonės nelabai išmano, bet jiems patinka!

Bibliotekos, man regis, taip pat gana sėkmingos, gausiai lankomos. Bet jos vangiai ir nekvalifikuotai komplektuoja knygas, neturi auksinio (ar geležinio) jų fondo. Knygų užsienio kalbomis repertuaras dabar nepalyginamai didesnis, negu buvo tarybiniais laikais, bet vis dar apgailėtinas. Nei Nacionalinėje, nei Vilniaus universiteto, nei Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje nėra nei pasaulinių klasikų raštų šiuolaikinių leidimų, nei svarbiausių, skaitomiausių dabartinių autorių knygų. Bibliotekų visiškai nepakanka, dirbant mokslinį darbą. Užtat jose daugybė beviltiškai pasenusio šlamšto.

Muziejai stovi beveik tušti (išskyrus Valdovų rūmus ir MO). Nacionaliniame dailės muziejuje budėtoja uždega šviesą salėje, į kurią įeini, o paskui užgesina, nes daugiau nėra lankytojų. Didžiulis kontrastas, lyginant su Italija, kur vadinamieji „paprasti italai“ ne turistinio sezono metu ištisomis šeimomis lanko muziejus ir vieni kitiems rodo pirštais: „Tiepolo!“, „Tintoretto!“, „Caravaggio!“ Arba su Prancūzija, kur tėvai muziejuose be galo dalykiškai ir išsamiai viską aiškina vaikams.

Apie mokslus, teorinę kultūrą (gamtos mokslus, matematiką) iš žiniasklaidos gali sužinoti labai mažai. Užtat vyksta intensyvi tamsybių sklaida per medijas ir socialinius tinklus⁴. Didžiausiame laikraštyje nuolat spausdinami horoskopai ir kitokios sapalionės. Štai nesena savaitinės prognozės antraštė „Lietuvos ryte“: „Palmira (tai žymiausia Lietuvos astrologė) – gali tekti ginti savo nuomonę bei teises“. Tai rodo žvaigždės… Be lašelio kritikos ar humoro rašoma apie astrologiją, ezoteriką, numerologiją, chiromantiją, veidotyrą, bioenergijas (teigiamą ir neigiamą), alternatyviąją mediciną, homeopatiją, okultizmą, parapsichologiją, ekstrasensus, egzorcistus. Žinoma, tai nereiškia, kad žmonės tiki viskuo, kas rašoma. Svarbiau kas kita – neapibrėžtas lyg ir netikėjimas, bet vis tiek permetimas akimis darosi būdingas bet kokiai žiniai ar samprotavimui – nesvarbu, rimtiems ar nerimtiems. Pati ši skirtis išsitrina, visa tai pasidaro pramoginės kultūros dalimi. Vadinamoji Merkinės piramidė pristatoma kaip „sakralinė šventvietė ir dvasinio pažinimo bei sveikatinimo erdvė“. Prieš keliolika metų valstybinės institucijos pareikalavo sustabdyti jos veiklą, bet „Piramidės lankytojai ir dvasiniai bičiuliai susibūrė į visuomeninį judėjimą šventyklai išsaugoti“ ir ketino ją „ginti kūnais“. Galiausiai teismas panaikino įsakymą nugriauti statinį. Dabar tai vienas lankomiausių Dzūkijos turizmo objektų.

Panašiai kaip su tiksliaisiais mokslais, yra ir su humanitarika. Labai mažai būna viešų paskaitų, jas mažai kas lanko (išskyrus Algio Mickūno – jo atvejis veikiau panašus į operos – juo žavisi daug daugiau žmonių, negu jį supranta). Šiaip jau viešos paskaitos universitete turi šimtmečių tradiciją. Foucault, Lacano, Derrida paskaitas ir seminarus lankydavo šimtai paryžiečių. Pas mus nieko panašaus nėra. Filologijos fakultete skaitomas paskaitas labai retai lanko studentai iš kitų fakultetų, netgi iš Istorijos ar Filosofijos. Ir savajame fakultete studentai klauso tik tų paskaitų, kurios jiems privalomos pagal studijų programas.

Viešojoje erdvėje, medijose beveik nebūna teorinių svarstymų, absoliučiai dominuoja kasdieninis, pragmatinis ir empiriškas, buitinis mąstymas. Kartkartėmis vis išlenda kaip yla iš maišo, kad netgi esminiai vertybiniai klausimai nėra viešai apsvarstyti ir nėra nusistovėjusi viešoji nuomonė, o jeigu tik mėginama tai padaryti, tuoj pat iškyla gilūs nesutarimai, konfliktai, ryški poliarizacija be nuosaikumo ir centro. Sakykime, kas yra lytis – natūrali duotybė ar socialinis konstruktas? Tvirtinama arba vienaip, arba kitaip, bet niekad nediskutuojama ir neargumentuojama. Paminėtinas kad ir tarybinių paminklų griovimas, anticvirkininkai ir procvirkininkai. Apie tai, griauti ar negriauti Salomėjos Nėries paminklą, ar ji yra poetė, ar kolaborantė, sprendžia teismas. Tai tikras aukštosios kultūros fiasco visuomenės gyvenime ženklas; jos balso nesigirdi, o viešąją erdvę užrėkia profesionalūs patriotai.

Didžiuosiuose miestuose statoma daug, bet beveik nėra viešo diskurso apie architektūrą. Kai dėsčiau Dailės akademijoje, vienas architektūros studentas, keliskart neišlaikęs egzamino, suirzo ir pasakė: „Aš neskaitau, aš dirbu rankomis.“ Šiaip jau architektas turėtų dirbti ne rankomis, o galva. Keramikai ir tekstilininkai, kurie dabar dažniausiai nori būti konceptualistais, irgi nelabai skaito. Iš kur atsiranda jų koncepcijos, nežinia, veikiausiai iš romantinio gryno įkvėpimo. Mūsų postmodernybėje romantizmas jaučiasi kuo puikiausiai. Parafrazuojant Josepho Beuyso posakį, užrašytą ant ŠMC sienos, manoma, kad „kiekvienas yra genijus, bet ne kiekvienas tai žino“.

Visuomenei svarbūs sprendimai priimami be tikros, nepriklausomos ekspertizės. Ekspertizės – tik formalumas, jų išvados valdžios žmonių neįpareigoja, visų lygių politikai ir administratoriai sprendžia savo nuožiūra. Geriausi skulptoriai paprastai nedalyvauja paminklų konkursuose. Juose dalyvauja, laimi ir stato paminklus ypatingi, į tai besiorientuojantys autoriai. Tai negatyvi atranka. Vilniaus savivaldybės politikai, svarstydami, ar palikti (ne statyti, o tiktai palikti jau pastatytą!) Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“, triskart pavadino ją „šūdų vamzdžiu“ – tai užfiksuota posėdžio protokole⁵. Krinta į akis nepaprastai žema šių žmonių kompetencija.

Mūsų aukštojoje kultūroje beveik nesusidaro bent kiek platesnės terpės, daugiausia veikia paskiri asmenys. Tiesa, labai mėgstama kalbėti apie bendruomenę („pedagogų bendruomenė“), bet ji suprantama formaliai – Lietuvoje yra apie 30 000 pedagogų, tai jie ir esą ta bendruomenė. Realios ir veiksmingos žmonių bendrumo ir bendradarbiavimo formos susidaro sunkiai, laikosi prastai ir yra menkai veiksmingos. Aukštosios kultūros mikrosąranga yra klaustromorfinė, padalinta pertvarėlių taip, kad visa veikla ar veiklos vyksta tiktai uždaruose erdvės segmentuose, claustra, nelyginant korio akelėse, toliau nesklinda ir kitų nepasiekia⁶. Įprasta kalbėti apie klaustrofobiją, uždaros erdvės baimę, bet, man regis, šiuo atveju svarbesnė yra klaustrofilija, kai mėgstama kaip tik maža uždara erdvė su keliais artimais žmonėmis, saviškiais, kur jauku, o kitų, svetimų nėra. Turbūt jaukiausias lietuviškas žodis yra „mudu“, o bent kiek toliau visi jau yra „jie“. Gali būti, kad bendrauti mokame tik su artimaisiais. Kai bendrija modernizuojasi, virsta visuomene, abstraktėja, pasimetame. Konservatyvi sąmonė karštligiškai mėgina atkurti valstietišką artimos bendrijos patirtį.

Užtat nėra platesnių terpių, atviresnių akiračių, pozityvių, dialoginių susitikimų su kitų kitybe. Tačiau, apskritai imant, sklaida yra esminis kultūros bruožas, tad ir klaustromorfinė sąranga yra esminis dalykas. Šiaip jau kultūrai esmiška privatumo / viešumo priešprieša: yra dalykų, kurie tarpsta tiktai individo privatybėje arba kelių asmenų artimybėje, siaurame ratelyje, nepajėgiančiame ne tiktai plėstis, aprėpti didesnę erdvę, bet ir būti išgirstiems, tapti reikšmingiems platesniam žmonių ratui, bendruomenei ar visai visuomenei.

Klaustromorfinė sąranga būna dvejopa. Viena yra padaryta ir palaikoma instituciškai ir biurokratiškai. Universitetą, kurio pats pavadinimas nurodo į universitas, visuotinę mokslų bendriją, iš tiesų sudaro katedros, tarp kurių beveik visai nėra horizontalių ryšių, bendradarbiavimo ir koordinacijos. Pastaroji Vilniaus universiteto reforma, kuria siekta sustambinti fakultetus, baigėsi tuo, kad jų vidun buvo įterpti institutai, dar labiau susmulkinę sąrangą. Tarp padalinių nevyksta idėjų apykaita. Privalomi doktorantų seminarai vos kvėpuoja, nes jų dalyviams neįdomūs vienas kito darbai ir jie nemano, kad galėtų ko nors pasisemti iš svarstymo su kolegomis. Filosofų konferencijos dalyvis ateina į sesijos vidurį, perskaito savo pranešimą ir išeina, neklausydamas kitų ir nedalyvaudamas diskusijoje. Tai tik imitacija metinei ataskaitai, nėra jokio noro dalintis mintimis, pasakyti ką nors kolegoms ir išgirsti iš jų.

Kita klaustromorfinė sąranga, kuri, man regis, yra įdomesnė ir esmiškesnė, – tai ta, kuri susidaro ir išlieka spontaniškai, iš vidaus. Ją lemia savitos kultūros energijos, pajėgumo, gebėjimo skleistis riba – abejingumas ir bejėgystė. Visi bamba prieš administraciją ir biurokratiją, bet be jų nesugeba patys pasidaryti ir palaikyti bent kiek tvaresnių bendrumo terpių. Tiesa, pavienių bandymų pasitaiko. Vilniaus universiteto bibliotekoje Klasikų asociacijos iniciatyva jau kelinti metai būna itališkai garsiai skaitoma Dantės poema, kas nori, gali prisidėti. Italijoje ši tradicija gyvuoja nuo Giovanni Boccaccio laikų. Sakyčiau, tai pereigų iš viršaus į apačią, o kartu, dialektiškai, iš apačios į viršų negausūs segmentai.

 

Korys ir spiečius

 

Prie korio metaforikos gerai dera pastaruoju metu populiarėjanti skaitmeninio spiečiaus samprata, taikoma nagrinėjant, kaip socialiniai tinklai paveikia visuomenės sąrangą ir veikseną. Skaitmeninis spiečius (digitaler Schwarm) šiandien pakeitė tradicinę bendriją⁷. Spiečių sudaro atomiški individai, kurie susitelkia virtualioje erdvėje, bet nesudaro vienokios ar kitokios bendrijos, socialinio kūno, lieka dispersiški. Spiečiaus dalyviai siekia būti matomi ir populiarūs, tarp jų mezgasi ne solidarumo, o narcisizmo santykiai. Spiečius neturi savimonės, bendrijinio „mes“, bendros praeities paveldo ir ateities projekto, jį vienija tik momentinė dabartis, žinia, žinutė. Spiečius susiburia staiga, reaguodamas į konkrečius įvykius, asmenis ar institucijas, sukelia triukšmą ir netrukus išsisklaido, nepalikdamas nei tvarių pasekmių, nei tvarių struktūrų.

Skaitmeninė komunikacija naikina erdvinį atstumą ir laiko tarpą tarp dirgsnio ir atsako. Tinklinės komunikacijos dalyvis reaguoja akimirksniu pele ir klaviatūra, nelyginant elektros srove dirginama varlė. Skaitmeninėje erdvėje nėra vietos bent kiek ilgesniam pasakojimui. Užuot bendrai svarsčius ir priėjus prie išvadų, siuntinėjamos vadinamosios žinutės. Savęs demonstravimas socialiniuose tinkluose slepia bendruomeniškumo nykimą bei efemeriškų spiečiaus ryšių bergždumą – sekėjai „laikina“, bet fizinėje erdvėje nepajudina nė piršto ar, tiksliau sakant, pajudina tik vieną pirštą. Sunku pasakyti, kokia iš tiesų yra vadinamųjų influencerių, nuomonės formuotojų įtaka. Vargu ar paskatina realų veiksmą ar suformuoja pastovią nuomonę, veikiausiai tik akimirkai sudirgina – euforiškai, o dažniausiai disforiškai.

Nei tradicinė, nei tinklinė žiniasklaida nesuardo klaustromorfinės ir klaustrofilinės kultūros sąrangos, neatveria viešos erdvės ar, tiksliau sakant, nekuria terpės – bendro, žmones jungiančio turinio. Žiniasklaida ir tinklasklaida daugiausia platina (propaguoja) masinės kultūros klodą⁸. Į kartkartėmis lietuviškajame jutube pasirodančius filmukus aukštosios kultūros temomis dažniausiai reaguojama vangiai, nekomentuojama, nei „laikinama“, nei „dizlaikinama“.

Knygų dabar išleidžiama daug ir labai įvairių. Neįmanoma net palyginti su Tarybų Lietuvos laikais, ypač turint omenyje anų laikų ideologinę konjunktūrinę leidybą, kai knygos buvo leidžiamos ne skaitytojams, o ataskaitoms valdžiai. Teorinės raštijos akiratis LTSR buvo labai siauras.

Tačiau ar šiandien skaitomos knygos, priskirtinos aukštajai kultūrai? Juokingai maži ir, panašu, dar mažėjantys tokių knygų tiražai rodo, kad jas labai mažai kas skaito, galima sakyti, beveik niekas neskaito. Kai kurių dabartinių knygų tiražas toks pat kaip pirmosios lietuviškos knygos XVI a. viduryje, kurioje tilpo ne tiktai katekizmas, bet ir elementorius, kad būtų galima išmokti skaityti, – du, trys šimtai egzempliorių. Kaip žinoma, didesnė Mažvydo knygos tiražo dalis liko neišparduota. Dabar leidžiamų – taip pat.

Ten, kur paklausos ir pasiūlos mechanizmas neveikia, reikia kitų, savų gyvybės palaikymo mechanizmų. Jų šiek tiek atsiranda, daugėja mažų leidyklėlių, kurios savo nuožiūra leidžia svarbias ir rimtas knygas. Jos veikia nesiremdamos rinkos logika, nes nėra pakankamai mokios paklausos. Elitinės kultūros knygų skaitomumą parodo tai, kad iš 2,5 milijono kai kurias knygas vargais negalais nuperka šimtas kitas. Tokia leidyba – ne verslas, čia veikiama ne siekiant gauti pelną, o vadovaujantis kitais motyvais, knygos leidžiamos dėl pačių knygų, tam, kad jos būtų. Pragmatiškai galvojantiems žmonėms savitikslis yra sunkiai suvokiamas dalykas. Vis dėlto ne visi ir ne visada galvoja pragmatiškai. Tai, kad atsiranda tokių, kurie vadovaujasi savitiksliais, yra aukštosios kultūros spontaniškos, vidinės gyvybės ženklas, teikiantis šiokių tokių vilčių dėl jos ateities.

 

Per maži?

 

Aukštosios kultūros pajėgumą lemia ir jos dydis, apimtis. Akivaizdu, kad Lietuva nedidelė, gyventojų gana mažai (dabar 2,5 mln., o šio šimtmečio pabaigoje, prognozuojama, bus 2 mln.). Demografai sako, kad siūlomos priemonės gimstamumui skatinti (išmokos motinoms ir panašiai) nieko negali esmingai pakeisti. Kultūrų apimtys ir pajėgumai labai nevienodi. Pakanka palyginti lietuvišką Vikipediją su angliška, vokiška, prancūziška ar rusiška – nykiai atrodome. Lietuviškojo tinklo turinys labai skurdus.

Dabartiniai emigrantai ar, tiksliau pasakius, relokantai iš Lietuvos (jų yra per 600 000) nesukuria savų aukštosios kultūros terpių savo gyvenamuose kraštuose. Daugiausia, ką jiems pavyksta sukurti ir išlaikyti, – tai sekmadienio mokyklėlės. Jų žiniasklaida menkutė ir perdėm pragmatiška, daugiausia vietos skiria darbo paieškos ir pasiūlymų skelbimams. Tačiau relokantai dalyvauja Lietuvos kultūroje, ją „seka“ per tinklus turbūt panašiai kaip ir Lietuvoje gyvenantys žmonės. Relokacijos laikai sutampa su bendru lokalizacijos reikšmės sumenkėjimu. Atsiradus tinklams, kultūroje galima žymiu mastu dalyvauti, fiziškai būnant toli.

Yra aiškiai išryškėję du visiškai realūs pasirinkimai: dalyvauti lietuvių kultūroje, suvokti save jai priklausant ir įsipareigojant arba dalyvauti ir suvokti save „anttautiniame“, kaip vadino Stasys Šalkauskis, kultūros kontekste. Tai interkultūrinė ar transkultūrinė egzistencija, kosmopolitizmas neutralia prasme, talpinant save visos žmonijos akiratyje. Yra ir vienaip, ir kitaip besiorientuojančių kultūrininkų: akademikų, dėstančių pasaulio universitetuose, mokslininkų, atliekančių tyrimus, rašančių į pasaulio žurnalus, leidžiančių knygas užsienio leidyklose, nuolat važinėjančių į konferencijas. Yra muzikų ir kitų menininkų, darančių tarptautinę karjerą.

Aišku, kad visuomenės aritmetinis dydis atsiliepia aukštosios kultūros apimčiai, tam, ką turime, o ko neturime, kokias sritis aprėpiame, o kokių ne. Nuo kultūros dydžio priklauso jos galimybių spektras. Tai visiškai akivaizdu mokslinėse techninėse srityse, kur reikia laboratorijų ir stipraus finansavimo. Bet tas pats būdinga ir kitoms sritims.

Jei kada ir žinojome, tai vis pamirštame, o veikiausiai tiesiog nedrįstame prasižioti apie tai, kokia striuka yra mūsų aukštoji kultūra, prasidėjusi labai vėlai, XIX a. antrojoje pusėje su vadinamuoju tautiniu atgimimu, „Auszra“ ir „Varpu“. Pakanka pasiskaityti Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės knygelę „Lietuvoje. Kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją“, pasirodžiusią 1910 m., kaip ji tada atrodė dalyvei.

Kai kultūra nebrandi, joje negali subręsti asmenys. Kad Lietuvos kultūrinė dirva neįdirbta, rodo daugybė smulkmenų visur kur. Restauruojant Sapiegų rūmus, buvo numatyta atkurti barokinį parką. Tai labai praturtintų ansamblį – išryškėtų ilgos optinės ašys, vedančios link rūmų ir bažnyčios. Bet žmonės stojo prieš. Natūralų parką ar tiesiog želdyną supranta ir vertina kone kiekvienas, niekas nenori, kad būtų kertami seni medžiai. O štai istorinius parkų stilius išmano ir vertina mažai kas. Beje, Lietuvoje nėra išlikusio nė vieno barokinio parko. Į klasicistinį senosios rotušės frontoną įvarytas didžiulis herbas, kurio ten niekaip neturėtų būti. Universiteto Observatorijos kiemelyje, kur yra buvusi universiteto vaistinė, stilinga būtų įrengti vaistinių augalų lysves. Bet kur tau – plytelėmis grįsti takai veda nuo vienų durų tiesiai link kitų; aš tai vadinu lietuvišku parku. Prezidentūros klasicistiniame fasade gražiausias ir vertingiausias elementas yra dorėninės kolonos, bet jos uždengtos ilgomis vėliavomis, kurioms ten ne vieta. Kas apskritai dangsto fasadą vėliavomis? Nebent totalitariniai režimai. Vėliavos turi plevėsuoti ant flagštokų.

Mažai turime figūrų, reikšmingų ir matomų tarptautiniu, pasauliniu mastu. Todėl pavadinimai „Čiurlionio oro uostas“ arba „Vytauto Didžiojo universitetas“ skamba idiosinkratiškai ir kurioziškai: kokie čia genijai ir milžinai, apie kuriuos beveik niekas pasaulyje nėra girdėjęs? Neaišku, kas ką turi garsinti – ar Čiurlionis oro uostą, ar oro uostas Čiurlionį? Ar universiteto pavadinimas Vytauto Didžiojo vardu nėra komiškas, jei apie „didįjį“ šį tą yra girdėję nebent istorijos specialistai? Pastangos garsinti Lietuvos vardą pasaulyje – gilios neurozės simptomas; pučiamės kaip Ezopo varlė ir tiek. Bet svarbiausia ne garsumas; tiesiog neturime didžios literatūros, pasaulinės reikšmės mokslų, menų, filosofijos kūrinių.

Lietuvių kultūrai esmiškai, egzistenciškai svarbus dalykas yra vertimai tiesiogine ir platesne kitų kultūrų turinio perėmimo, įsisavinimo prasme⁹. Reikia plėsti jos apimtį, kad joje būtų galima kvėpuoti. Neatsitiktinai jau minėtos mažosios leidyklos leidžia beveik išimtinai vertimus. Vis dėlto jų anaiptol nepakanka ir niekad nepakaks. Kiekvienas, kuris iš tikro kažką veikia mokslo, meno, švietimo ar kitose srityse, supranta, kad mūsų aukštajai kultūrai būtina dvikalbystė. Bet viešumoje vyrauja tautinių ideologų šnekos apie anglizacijos pavojų, atsparumą, tapatybės gynimą ir išsaugojimą. Kiekvienai šiuolaikinei kultūrai yra neapsieinamai svarbi anglų kalba. Tai pasaulinė, metacivilizacinė kalba – net labiau, negu kadaise buvo lotynų. Šiuolaikinės tautos yra dvikalbės. Kai aptinki jutube, sakykime, itališką ar olandišką tinklalaidę be angliškų subtitrų, negali nelaikyti jos provincializmo apraiška – apmaudžia, jeigu turinys tau įdomus.

Jeigu mūsų dabartinės kultūros sąranga yra tokia, kaip mėginau glaustai apibūdinti, vienintelis dalykas, kurį galima daryti, – tai kurti nors ir labai ribotos, bet padaromos apimties precedentus. Kaip patarė Voltaire’o Kandidas, il faut cultiver notre jardin, „reikia dirbti savo sodą“. Tiesa, tai skamba nelabai ambicingai. Kita vertus, Nietzschė, svarstydamas apie istorijos naudą ir žalą, rašė, kad Renesansas buvo šimto vyrų darbas, kuris kažkam gali tapti įkvepiančiu pavyzdžiu. Kompozitorius Mindaugas Urbaitis viename „Santaros“ suvažiavime yra sakęs: dabar gali rašyti kokią tik nori muziką – jei įdėsi ją į tinklą, visada atsiras pusšimtis internetinių sekėjų šen ar ten pasaulyje, kuriems ji patiks. Na, muzikos kalba universali, nereikalauja vertimo, kaip ir plastiniai menai. Tie, kas dirba su kalba, tokios privilegijos neturi. Sakyčiau, dabartinėje mūsų kultūroje tokie smulkūs sumanymai ir užmojai tarpsta tarp savaiminio žavesio bei savitiksliškumo – ir absurdo: jų niekam ar beveik niekam nereikia, bet kartais jie vis tiek sužavi vieną kitą ir paskatina jį naudotis tuo, kas padaryta, prisidėti arba pačiam daryti kažką panašaus.

 

 

Pranešimas skaitytas „Santaros–Šviesos“ suvažiavime, vykusiame birželio 26–28 d. Alantoje.