Mintis vėl pabunda
Pasisakymas Alphonso Lingio knygos „Menas prasideda vėl“1 pristatyme
Mėginau prisiminti, kada pirmą kartą sužinojau, kad yra toks Alphonso Lingis. Prieš daugybę metų, skaitydamas Emmanuelio Lévino knygą angliškai, atkreipiau dėmesį į jos vertėjo Lingio pavardę. Pagalvojau, kad gal jis lietuvis, bet tai neatrodė ir dabar neatrodo taip svarbu. Jo tėvai, valstiečiai, emigravo į Ameriką dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir ūkininkavo Čikagos apylinkėse. Senoji emigracijos banga labai skyrėsi nuo Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių, sukūrusių JAV stiprią lietuvių bendruomenę, kuri išsilaikė dešimtis metų ir tik dabar baigiasi. Lingis neperėmė lietuvių kalbos, tapo amerikiečiu.
Apie jį dažnai užsimindavo ir pasakodavo Algis Mickūnas; jie ilgus dešimtmečius buvo draugai. Beje, prieš porą savaičių kalbėjomės su Algiu apie tai ir kilo mintis, kad jis turėtų parašyti atsiminimus apie Lingį. Mickūnas užsidegė ir kitą dieną pasakė, kad jau pradėjo rašyti; manau, tai bus labai įdomu ir vieno, ir kito fanams.
Pokalbiai su Algiu ir jo straipsnelis apie Lingį „Metmenų“ žurnale, kurį buvau aptikęs daug seniau, paskatino mane pasidomėti Lingio tekstais. Esu perskaitęs nemaža jo esė. Darė įspūdį taiklūs postfenomenologiniai patirčių tolimuose kraštuose aprašymai. Be kita ko, Lingis aprašė plaukimą properšomis tarp ledų laukų Antarktidoje ir atkreipė dėmesį į tai, kokia tai neįprasta geografija: jos objektai – salos, sąsiauriai, iškyšuliai, įlankos – visą laiką kinta, būtų neįmanoma, o ir beprasmiška juos kartografuoti. Bet jie labai svarbūs tada, kai plauki laivu ir gyvai juos patiri. Tai savotiška ribinė geografijos atmaina, kuomet esminė pasidaro gamtovaizdžio dinamika, takumas. Lingio postfenomenologinio jautrumo niuansams pavyzdžių yra daugybė, pakanka paskaitinėti jo esė, straipsnius ir interviu, kurių ir lietuviškai išleista ne taip mažai2. Didžiąją dalį angliškų Lingio knygų ir straipsnių turi Vilniaus universiteto biblioteka, gerą stirtą – Nacionalinė Martyno Mažvydo.
Dabar šį sąrašą papildo paskutinė paties Lingio sudaryta ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus išleista jo knyga – „Menas prasideda vėl“. Kol kas spėjau ją tik pavartyti, bet jau matau, kad knyga labai lingiška, skirta anaiptol ne tiktai menui, tęsia daugelį ankstesnių jo temų. Reikia tikėtis, kad neilgai delsiant pasirodys ir lietuviškas jos vertimas. Jau atliktas puikus darbas – pasaulinė knygos premjera įpareigoja (noblesse oblige) Nacionalinį dailės muziejų jį užbaigti. Žinoma, dabar daug kas skaito angliškai, bet Lingio tekstų, jo rašysenos reikia lietuvių kalbai.
Nebežinau, kam kilo mintis pasikviesti Lingį į Lietuvą. Jis toks keliauninkas po pasaulį, kodėl gi jam nenukeliavus į tėvų šalį? Lingis kolekcionuoja patirtis ir įspūdingai, labai saviškai jas aprašo – turbūt tai būtų įdomu. Vėlgi aktyviai veikė Algis Mickūnas, o Atviros Lietuvos fondas apmokėjo kelionę (fondas sugebėjo veiksmingai palaikyti Lietuvos kultūrą, išmanė, ko jai gyvybiškai reikia). Lingis atvyko 2001 m. Man teko gido vaidmuo ir esame su juo pusdienį vaikštinėję po Vilnių. Kitąmet vėl atvažiavo, skaitė paskaitas3. Žinoma, to labai maža, jis negalėjo panirti giliau, kaip kad savo postmoderniai antropologinėse kelionėse. Nenuostabu, nors ir labai gaila, kad apie Lietuvą nieko neparašė. Vieną savo knygą man užrašė: „Atsiminimui apie popietės pasivaikščiojimą, kuris prasitęs dar daugelį kilometrų.“ Epizodiška pažintis su juo iš tiesų kartkartėmis atsinaujina per jo knygas, jo mirtis čia nieko nepakeitė.
Jis buvo labai atviras ir tai reiškėsi kuo tiesiogiškiausiai – susipažindamas ne paduodavo ranką, o iškart apsikabindavo žmogų. Buvo aukštaūgis ir ilgarankis – buvo labai aišku, kuris kurį apkabina. Žinau, jog savo garsiosiose kelionėse Lingis daugiausia vaikščiodavo vienas, kad jam niekas netrukdytų susikaupti, bet čia, Vilniuje, taip nebuvo, jį visada supdavo žmonės. Lingį nelabai domino architektūra – statiniai, gatvės, kiemai. Tiesa, estetinė patirtis jam buvo labai svarbi – naujoji knyga tai puikiai parodo. Tačiau jį domino ne vakarietiška, o egzotinė estetika – yra parengęs bene 30 stambių nuotraukų albumų (vieną yra išleidusios „Baltos lankos“). Mėginau jam aiškinti Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ikonografiją, bet jis niekaip neatsiliepė ir nežinau, ką jis pamatė, o ko nepamatė. Tiesa, po kelių dienų trumpai tarstelėjo: „Atrodo, supratau, ką man sakėte apie kupolo formą.“ Jis orientavosi labai saviškai. Gintaro muziejuje-parduotuvėje įdėmiai apžiūrinėjo egzempliorius su inkliuzais, bet nieko nenusipirko, nors žinojau, kad jis kolekcionuoja visokias įdomybes iš tolimiausių pasaulio kampų. Jau ketinau pats jam padovanoti vaiskų gintariuką su musele, bet susilaikiau, kad nepamanytų, jog kritiškai vertinu jo pasirinkimą (o taip iš tiesų buvo).
Jį labiausiai domino žmonės, pokalbiai. Susirado gimines, yra pasakojęs, kaip viešėjo pas savo tetas ar pusseseres, parodė ir nuotrauką – tokios artimos lietuviškos bobutės namudiniais megztiniais postsovietiniame kambaryje už vaišėmis apkrauto stalo. Jam jos turbūt atrodė tokios pat egzotiškos ir kartu taip pat artimos kaip galvų medžiotojai, kuriuos buvo aplankęs Naujojoje Gvinėjoje ar Naujojoje Zelandijoje, nebepamenu. Jo giminaitis buvo Vitas Lingys – žurnalistas, kurį nužudė savo laiku garsaus Boriso Dekanidzės banditai.
Lingis buvo atvykęs į Lietuvą dar kelissyk. Jis dalyvavo Filosofų draugijos metinėje konferencijoje, skaitė savo esė apie Peru. Ten buvo epizodas apie matytus didžiulius kondorus, sklendžiančius virš kanjono. Iš mūsų filosofinio jaunimo sulaukė sudėtingiausių hipermetodologinių klausimų. Bet neatsakinėjo į tuos painius klausimus, nesigilino. Tiesiog pakartojo kelis savo pasakojimo sakinius, šiek tiek perfrazuodamas: „Įsivaizduojate, esate giliame tamsiame tarpeklyje, o kelių kilometrų aukštyje sklendžia didžiulis paukštis, išskleidęs keliolikos pėdų ilgio sparnus, apšviestas saulės.“ Kažin, ar mūsų akademinė publika tai priėmė. Prisimenu garbių kolegų pakikenimus, klausantis jo pranešimo Filosofijos fakultete. Žinoma, mūsų logicistams Lingio literatūrinė ekspresija atrodė nerimtas dalykas. Beje, tai buvo ne tiktai lietuviška reakcija – Mickūnas pasakojo, kaip viename Amerikos universitete vykusioje konferencijoje Lingio paklausė lygiai to paties: kokie yra jo tyrimų metodologiniai pagrindai? Lingis atsakęs: „Dovanokite, nesupratau jūsų klausimo.“
Tokie nesusipratimai slepia kitą, rimtesnį nesusipratimą: neva tų metodologinių pagrindų apskritai nėra, neva Lingio svetimų kraštų, bendrijų, sąveikų su sutiktais žmonėmis aprašymai remiasi tiesiog žmogiškos empatijos ir poetinės vaizduotės galiomis. Taip nėra. Jo pasakojimo paviršius, nelyginant graikiško chitono klostės, slepia ir kartu rodo fenomenologinio mąstymo raumenis, solidžias studijas. Savo daktaro disertaciją apie Jeaną-Paulį Sartre’ą ir Maurice’ą Merleau-Ponty jis parašė vadovaujamas garsaus belgų fenomenologo Alphonse’o de Waelhenso ir apgynė svarbiame to meto fenomenologijos centre, Leveno universitete. Yra parašęs grynai akademinių, griežtai argumentuotų studijų, kuriose svarstė Kanto, Merleau-Ponty, Heideggerio ir kitų idėjas. Stambių Lévino ir Merleau-Ponty tekstų vertimai reikalavo griežtos intelektualinės disciplinos ir pajėgumo. Pensilvanijos universitete jis daug metų skaitė filosofijos kursus ir visuomet jiems kruopščiai paruošdavo rašytinius tekstus. Universitetines paskaitas jis taip pat skaitydavo savo aktoriniu balsu. Lingio rašymo būdas, jo literatūriškumas neretai suklaidina – lieka neatpažintas jo tekstuose glūdintis, bet neeksponuojamas ir nedeklaruojamas filosofinis konceptualumas. Lingiui nebūtinai reikėjo svarstyti fenomenologijos teoriją todėl, kad jis buvo ją įsisavinęs ir praktikavo. Laisvai naudojosi dabartinių mąstytojų – Friedricho Nietzschės, Martino Heideggerio, Maurice’o Merleau-Ponty, Immanuelio Lévino, Georges’o Bataille’o, Michelio Foucault, Gilles’io Deleuze’o, Jacques’o Lacano, Michelio de Certeau ir kitų – sąvokiniais ištekliais, varijavo ir iš naujo apmąstė jų nagrinėtas temas. Kiekvienai kelionei ruošdavosi – skaitydavo antropologinę literatūrą apie aplankysimą šalį. Gilinantis į Lingio tekstus, į visa tai reikia atsižvelgti, nepasiduodant vien tiktai jų literatūriniams kerams, kurie, tenka pripažinti, yra galingi.
Galų gale čia slypi filosofijos praktikavimo, netgi paties jos gyvavimo klausimas. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad mums šis filosofijos praktikavimas daugiausiai yra susijęs su akademiniu filosofavimu. Filosofija dėstoma studentams (beje, labai siaurai – dabar jos nebėra ne tik Dailės akademijoje, pretenduojančioje būti universitetinio lygio aukštąja mokykla, bet ir Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, taigi esame ties barbarybės riba). Filosofijos fakultete rašomi bakalauro, magistro ir daktaro darbai. Taip pat vykdomi filosofijos istorijos ir dabartinės filosofijos tyrimai, verčiami tekstai. Bet nėra autorinės filosofijos, filosofavimo savo paties vardu. (Vienintelė išimtis – Arvydas Šliogeris. Jo filosofija gali būti kam nors priimtina ar nepriimtina, bet ji yra.)
Lingio filosofavimas slypi kur kitur – rūpimus dalykus stebinčioje akyje, ištirpęs gyvoje asmeninėje patirtyje, orientuotas į gyvą asmeninę patirtį. Vis dėlto – kodėl jam rūpėjo egzotinės patirtys – tolimi kraštai, gentys, kultūros, vakariečiui neįprastų žmogaus egzistencijos pavidalų įvairovė? Manau, tai jam padėjo atlikti tai, ką fenomenologai vadina fenomenologine redukcija, – aptikti ir „suskliausti“ neva savaime suprantamas, kasdienybėje bei artimybėje įprastas, bet kaip tik todėl nebesuvokiamas mąstymo ir paties egzistavimo prielaidas. Kaip pasakė Cliffordas Geertzas, pagrindinis antropologo klausimas yra: „Kas čia, po velnių, darosi?“ Mat, tai nėra savaime aišku, nėra suprantama iš pirmo žvilgsnio, kaip kad atrodo kasdieniniame gyvenime.
Tokiose redukcijos, distancijos įgijimo pratybose išlavintas žvilgsnis nukreipiamas ir į savojoje kultūroje, visuomenėje, sąmonėje slypintį keistumą, ne savaime suprantamumą. Čia irgi galimà nuostaba dėl to, kas iš tiesų vyksta, atverianti kelią nagrinėti ir kritikuoti pagrindus. Savaime suprantamybės užklausimas – ne tik fenomenologinio, bet ir kiekvieno filosofinio mąstymo pradžia.
Fenomenologijos pradininko Edmundo Husserlio filosofija buvo paremta dviem esminėmis prielaidomis: 1. ypatingu filosofiniu konstruktu – transcendentaline sąmone ar transcendentaliniu ego, kaip bet kokio patyrimo, pažinimo ir veikimo subjektu, 2. transcendentalinės sąmonės sistemingos analizės programa. Lingis atmetė abi šias prielaidas. Jis manė, kad negalima remtis nei ego kaip pažinimo ir veikimo subjektu, nei sisteminės analizės projektu, nes iš tiesų visada susiduriame tiktai su begaline patirties įvairove. Ir asmens tapatybė sau pačiam, ir jo patirties pilnatvė gali būti tiktai siekis, pastanga, perspektyva, bet ne duotis.
Dar vienas Lingiui esminis dalykas yra kitas aš, alter ego. Kantiškasis imperatyvas – pripažinti kitą tokiu pat asmeniu, kokiu pripažįsti pats save, nes save patiri kaip asmenį, – išvirsta kone tiesiogine kūniška kito kančios atjauta. „Imperatyvo svorį junta paviršiai, kuriais kitas ar kita į mane atsigręžia nuvargę ir pažeidžiami, ir tai užgauna mane ir sujaukia mano ketinimus.“4 Pasak Lingio, taip mus veikia ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, galiausiai visa gamta. Antai žavėjimasis gamtos grožiu savaime įpareigoja – taip estetika tampa etikos pagrindu. Pamatyta tūkstantmečių sekvojų giraitė gali padiktuoti imperatyvą ją saugoti.
Savęs paties tyrimo, savirefleksijos, apie kurią dabar čirškia kiekvienas „Šiaurės Atėnų“ žvirbliukas, uždavinys anaiptol nėra atmetamas, bet jis darosi sudėtingesnis, netiesioginis, eksperimentuojantis ir rizikuojantis – tai savotiškas ekstremalus filosofinis turizmas. Tiesą sakant, net ir keliauti nebūtina – pakanka intensyvaus jausminio susidūrimo su kitu asmeniu, sukrečiančios santykių kolizijos. „Jūs nepažįstate moters tol, kol vieną dieną nepalaiminate visatos ir jos pačios, mat ji privertė jus kvatotis ir juoktis iš savęs; kol vieną dieną nepravirkdė jūsų ir neprakeikėte jos ir savęs, mat ji privertė jus raudoti taip, kaip niekada nesate raudojęs […].“5 Nemaža dėmesio Lingis skyrė mirties problematikai, patį subjektyvumą, pačią egzistenciją apibūdindamas kaip pasmerktą (deathbound) mirčiai. Lingis rašė labai asmeniškai, remdamasis savąja džiaugsmingų susitikimų, sąlyčių ir susiliejimų, bet taip pat ir skausmingų susidūrimų, tarpasmeninių kolizijų patirtimi, stengdamasis ją apmąstyti ir perteikti. Naujoji knyga, atrodo, yra apie tuos džiaugsminguosius, ir aš nekantrauju rimtai prie jos prisėsti.
– Arūnas Sverdiolas –
1 Alphonso Lingis, Art beginning again, Vilnius: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2025, 112 p.
2 Štai tie, kuriuos greitomis susirankiojau, man pačiam buvo naudinga pamatyti juos kartu (kartotines publikacijas praleidžiu):
Nieko bendra neturinčiųjų bendrija, vertė Mėta Žukaitė, Vilnius: Baltos lankos, 1997.
„Kliūtys šiandieniniam dialogui“, Kultūros barai, 2001, Nr. 6.
„Vakarietiškų mitų era pasaulyje gali greitai baigtis“ [pokalbis], Lietuvos rytas, 2001, gegužės 19.
Pavojingos emocijos, iš anglų kalbos vertė Ieva Skaržinskaitė, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002.
„Asmens tapatumas“, Problemos, 2002, t. 61.
„Pokalbis su Alphonso Lingiu“, Baltos lankos, 2003, Nr. 17.
„Etika globalizuotame kare“, Kultūros barai, 2006, Nr. 10.
„Te Pito O Te Henua sala tarp Rytų ir Vakarų pasaulių“, iš anglų kalbos vertė Loreta Senkutė, Rytai – Vakarai: komparatyvistinės studijos, t. 6, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007.
Bendra kalba, paskiri balsai: Vilniaus paskaitos, iš anglų kalbos vertė Danutė Bacevičiūtė, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2010.
Contact [fotoalbumas], Vilnius: Baltos Lankos Publishers, 2010.
„Negyventas gyvenimas nevertas tyrinėjimo“, Problemos, 2010, t. 78.
„Žmonės – kaip skirtingi paukščiai“, Verslo klasė, 2010, Nr. 1.
„Prisilietimas“, Baltos lankos, 2010, Nr. 33.
„Ieškoti mažų idėjų“ [pokalbis], Baltos lankos, 2010, Nr. 33.
„Filosofas idėjų parsiveža iš egzotiškų kraštų“ [pokalbis], Lietuvos rytas, 2010, vasario 6.
Balandžiai [vaikams], vertėja Lina Černiauskaitė, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2011.
„Laukia džiaugsmingi netikėtumai“ [pokalbis], in: Ignas Staškevičius, Gyvenimas jų žodžiais: pokalbiai iš esmės, Vilnius: Sofoklis, 2020.
„Anapus etikos“ [pokalbis], Šiaurės Atėnai, 2025, gegužės 23, Nr. 10.
3 Bendra kalba, paskiri balsai: Vilniaus paskaitos, vertė Danutė Bacevičiūtė, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2010.
4 Nieko bendra neturinčiųjų bendrija, vertė Mėta Žukaitė, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 38.
5 Pavojingos emocijos, vertė Ieva Skaržinskaitė, Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 82.
