Karo patrankos universitetų teatrų neužtildo
Ką gali universitetų teatrai globalių iššūkių akivaizdoje? Liepos 8–13 dienomis toks klausimas buvo dėmesio centre, kai Vilniuje susirinko daugiau kaip keli šimtai įvairių sričių teatro profesionalų iš daugiau nei 20 pasaulio šalių.
XIII pasaulinis Tarptautinės universitetų teatrų asociacijos (AITU-IUTA) kongresas šiemet įvyko net po 8 metų pertraukos. Šiais metais tarptautinis kongresas pirmąsyk surengtas vienoje iš Baltijos ir Šiaurės šalių – Lietuvoje, Vilniaus universitete (VU). Kongresą papildė ir kasmetinis Tarptautinis universitetų teatrų festivalis, kuris žiūrovams padovanojo 16 iš skirtingų žemynų atvykusių studentų aktorių darbų.
Viena iš kongreso organizatorių VU Kultūros centro vadovė Gintė Jokubaitienė kongreso atidarymo ceremonijoje pabrėžė, jog didžiausia šio tarptautinio renginio vertybė – galimybė susitikti įvairių sričių teatro pasaulio profesionalams.
„Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, per Lietuvą nuvilnijo didžiulė nerimo banga. Pasaulis mums tapo daug trapesnis. Ar gali universiteto teatras kažkaip prisidėti prie nerimo suvaldymo? Ne tik karas [sukėlė nerimą], mes žinome, kad pandemija pakeitė visų universitetų gyvenimus. [Taip pat] klimato kaita – mes girdime, kaip Lotynų Amerikoje, pietų šalyse vyksta klimato krizės, stichijos, didžiulės nelaimės. Visa tai daro įtaką universitetams“, – VU Mažojoje auloje kalbėjo G. Jokubaitienė.
Vakare tarptautinio renginio atidarymą vainikavo kelių VU meno kolektyvų pasirodymas. VU dramos teatro aktoriai atkreipė dėmesį į gausybės vykusių ir vykstančių karų žalą, žmogiško ryšio ir meilės svarbą. Į skausmingos nuotaikos sklidiną spektaklį įsiliejo nuotaikingas VU Dainų ir šokių ansamblio pasirodymas. Tarptautinės publikos akyse ansamblis atskleidė metų laikų kaitą ir jų galimas simbolines prasmes.
Sostinėje pasaulinio kongreso dalyviai beveik savaitę svarstė universitetų teatrams aktualius klausimus ir problemas. Pavyzdžiui, ką reiškia kurti universiteto teatre, kai šalyje vyksta karas? Ar universiteto teatras gali ugdyti jaunosios kartos atsparumą kylantiems globaliems iššūkiams? Kaip klimato krizė ir technologinė pažanga keičia pasakojimą teatro scenoje?
Universitetų trupės iš įvairių pasaulio šalių: Lietuvos, Belgijos, Italijos, Ukrainos, Airijos, Šveicarijos, Kolumbijos ir Kosta Rikos, teatro žiūrovams parodė 16 spektaklių.
Keli iš jų – tai Lježo universiteto karališkojo teatro (TURLg) spektaklis „Turbulencijos“ ir Kyjivo nacionalinio Ivano Karpenkos-Karo teatro, kino ir televizijos universiteto studentų lėlių teatro spektaklis „Vertep. Viltis“.
Spektaklis „Turbulencijos“ – režisierių Nicolas Innocent’o ir Maxime’o Vallette’o debiutas. VU Teatro salėje žiūrovai išvydo dinamišką ir ironišką aktorių iš Belgijos vaidinimą.
Scena iš spektaklio „Turbulencijos“. Spektaklio rengėjų nuotrauka
Aktoriai spektaklio metu ne kartą pralaužė „ketvirtą sieną“. Pavyzdžiui, ironiškai įtikinėdami keleivius tariamu saugumu, įgulos nariai ekrane rodo filmą apie lėktuvus ir išdalina spragėsius nedidelėse dėžutėse. Susirinkusieji raginami užkandžiauti – daryti tai, kas įprasta kino teatro salėje, ilgų kelionių metu, bet ne teatro žiūrovo kėdėje. Taip įgula keleivius veikiausiai ironiškai skatina būti pasyvius, nejausti alsuojančio realaus pavojaus.
„Turbulencijos“ primena apie dvilypį gyvenimą, kuriame šiandien neretai veikia žmogus. Pasitaiko, kad verslai, valstybės institucijos, religinės bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos ir asmeninės socialinių medijų paskyros įvairių negandų metu išlaiko patiems palankų įvaizdžio fasadą, signalizuojantį – „viskas yra gerai“.
Lježo universiteto aktorių spektaklis parodė, kad vaidinimo ir apsimetinėjimo menas neapsiriboja teatro scena. N. Innocent’o ir M. Vallette’o spektaklis verčia susimąstyti apie kompetentingų autoritetų stoką, su kuria nūdien susiduria ne viena šalis. Juk pavojus iškilo ne dėl lėktuvo gedimo ar prastų oro sąlygų, o dėl to, kad skrendantis lėktuvas neturi piloto.
Vilniaus teatro „Lėlė“ scenoje pasirodė ukrainiečių studentai aktoriai, sukūrę spektaklį Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje. Kyjivo nacionalinio Ivano Karpenkos-Karo teatro, kino ir televizijos universiteto studentų lėlių teatro spektaklis „Vertep. Viltis“ buvo vienas laukiamiausių festivalio pasirodymų.
Scena iš spektaklio „Vertep. Viltis“. Irinos Bukinos nuotrauka
Pernai spektaklis „Vertep. Viltis“ buvo pripažintas geriausiu profesionaliu Ukrainos lėlių teatro spektakliu. Patyrusio režisieriaus Mychailos Uryckio darbas remiasi tradicinio ukrainiečių lėlių teatro – vertepo – tradicija, kuri gvildena Jėzaus gimimo istoriją. Spektaklyje simboliškai atspindimi šiandien vykstančio karo Ukrainoje iššūkiai.
Ukrainiečių spektaklyje gimsta Jėzus – viltis, bet Erodas – blogio simbolis – siekia viską aplink save užkariauti. Biblinis personažas mažos lėlės pavidalu sklaidosi į visas puses ir kalba scenos centre esančioje dėžutėje. Erodas mėgaujasi blogiu, bet tarp realių aktorių pikta lėlė atrodo it tragikomiška būtybė. Pavojinga, bet apgailėtina, besiskeryčiojanti savo uždaroje blogio dėžutėje.
Pasirodo ir kiti bibliniai personažai. Pavyzdžiui, savo vaikų raudanti Rachelė, netiesiogiai primenanti apie žuvusius Rusijos kare prieš Ukrainą. Pamaldus ir viltingas tekstas, aktorių kūno kalba turi nepaprastai stiprų poveikį. Ir, matyt, neatsitiktinai, nes tradicinis ukrainiečių lėlių teatras gimė ir gyvavo Ukrainos pasipriešinimo prieš kitas šalis kontekste.
Krikščioniško tikėjimo persmelktas ukrainiečių spektaklis baigiasi taip, kaip skelbiama jo pavadinimu – viltingai ir pergalingai. Ilgamete vertepo tradicija grįstas spektaklis atvirai rodo, kad karo patrankos teatro neužtildo ir ši meno forma gali veikti kaip vilties ir ryžto kurstytoja.
