Savo sode auginome dagius
10-asis tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“ Klaipėdos dramos teatre prasidėjo argentiniečio Tiziano Cruzo spektakliu „Wayqeycuna“. Tai trečioji dalis trilogijos, kuria autorius, dramaturgas ir atlikėjas Tiziano Cruzas pasakoja apie bandymus išgyventi ir išlaikyti indėnų tapatybę, naikinamą jau šeštą šimtmetį. Spektaklis turi įžanginę, patyriminę dalį, kurios metu Tiziano vadovaujami savanoriai kepa duoną. Nors Tiziano neįvardijo šio proceso kaip švento ritualo, šurmuliuojant susirinkusiems duonkepiams, autorius visų paprašė susikaupti ir prisiminti, kad jie ne paplepėti atėjo, o minkyti duonos.
Spektaklio metu aktorius scenoje lieka vienas, veiksmo nedaug, jis tiesiog pasakoja apie savo ir sesutės vaikystę, bet tekstas, kurio prasmė pasiekia mus tik per vertimą iš ispanų kalbos, pilnas tokių užburiančiai talpių metaforų, kad vyresnį žiūrovą tuoj grąžina į tuos laikus, kai viso pasaulio vaikai, prisiskaitę Karlo May’aus ir Jameso Fenimore’o Cooperio romanų, žaidė indėnus, įsiklausydami į vėjo, medžių ir kitų gamtos ženklų kalbą, o indėnai visada buvo suvokiami kaip gyvenantys ne tik gamtoje, bet ir kartu su ja. Nors spektaklis kalba apie mirtį ir praradimus, jis užbaigiamas viltingu dalijimusi jau iškepusia kartu minkyta duona, į sceną įnešami stalai, užtiesiami spalvingomis indėniškomis staltiesėmis, ritualinių formų duonos kepalai patiekiami ant padėklų su gėlėmis ir vynuogėmis.
„Wayqeycuna“. Pauliaus Sadausko nuotrauka
Deja, po spektaklio Tiziano Cruzas pasakoja apie skaudžius vaikystės išgyvenimus, skurdą gyvenant indėnams skirtose teritorijose, atskirtį, religinę sumaištį. Nors senieji tikėjimai indėnų bendruomenėse dar gyvi, būtent krikščionių bažnyčia vargstantiems teikė pagalbą. Kita vertus, moterims – ir Tiziano močiutę ištiko tokia lemtis – būdavo nupjaunami liežuviai, kad jos negalėtų perduoti savo vaikams gimtosios kalbos.
„The Tiger Lillies“ turbūt labiausiai laukė melomanai. Šis 1989 metais susibūręs britų muzikinis trio, apibūdinamas kaip juodojo humoro ar punk kabaretas, Lietuvos žiūrovams visai neblogai pažįstamas, 2022 metais Valdovų rūmų kieme jie parodė „One Penny Opera“, 2025 metais rodė iškėlę vieną pirštą Putinui, Klaipėdos dramos teatre Putiną jie irgi siuntė tam tikra kryptimi ir, žinoma, kaip visada, stulbino išradinga instrumentuote bei iškalbingais tekstais. Į festivalį ši grupė atkeliavo drauge su ispanų teatru „La Perla 29“ ir parodė pagal Šekspyrą pastatytą „Makbeto dainą“.
Pirmąjį pusvalandį įstengi tik mėgautis, stebėtis išskirtiniu Martyno Jacques’o balso tembru, ilgai vibruojančiomis aukštomis natomis, užburiančiais pjūklo ir teremino garsais, kai, atrodo, pati siela kaukia, o žvilgsnis nespėja lakstyti paskui besimainančias vaizdo projekcijų figūras, ką ir kalbėti apie „La Perla 29“ pulsuojančią energiją (trys aktoriai scenoje keičiasi vaidmenimis, šoka, kaunasi, miršta ir vėl prisikelia), bet… Viskas prasideda ir baigiasi ta pačia – labai aukšta – nata, tuo pačiu – labai dideliu – tempu. Po valandos to viduramžiško aikštės teatro balagano jautiesi išsunktas, aktoriai ima trukdyti klausytis muzikos, žodžiu, daug triukšmo dėl nieko, ir Makbeto išpažintis lieka neišgirsta. Kyla klausimas, ar būtina tiek daug gerų dalykų kimšti į vieną per siūles braškančią kojinę, atrodo, kad Kalėdų Senelio elfai supylė ten ir limonadą, ir saldainius, ir ančiuvius su visais įmanomais prieskoniais.
Eidama į teatrą paprastai vadovaujuosi taisykle nieko apie spektaklį neskaityti, nesidomiu, kas jį pastatė ir dėl ko, tiesiog laukiu stebuklo. Taigi – estų „Kiekviena diena kaip sekmadienis“. Scenoje SPA centro erdvė su sūkurine vonia, patogiais gultais, gėrimus pilstančiu padavėju. SPA centro lankytojai, vilkintys minkštus baltus chalatus, nušvinta, patekę į jaukią aplinką. Visi elgiasi pabrėžtinai mandagiai, užleidžia vienas kitam gultą, kviečia į sūkurinę vonią, nes vietos užteks visiems, sprendžia galvosūkius, žodžiu, linksminasi ir linksmina vienas kitą. Intymiausia dalis – čiaumojimas ir dalijimasis jau pakramtyta guma. Net pagalvojau, kiek daug seksualumo, aktorių nė neišrengiant, pasirodo, intymumo efektą galima sukurti visai paprastomis priemonėmis, nesitrinant vienam į kitą. Vyksmas džiugina estišku santūrumu ir humoru.
Scenoje sušmėžavus vaiko veidelio piešinėliui, prasideda antra diena SPA. Viskas vyksta lygiai taip kaip ir pirmą dieną: vaikinas slysteli, krenta, padavėjas tuoj pat įpila jam vandens, paduoda kryžiažodžių knygelę, iš vonios gelmių išneria dar vienas jaunas personažas, tada įžengia gražuolė blondinė, šnektelėjusi su visais apie saulėtą dieną, išsitiesia patogioje kėdėje, įeina porelė, vieniša gražuolė tuoj pat jiedviem užleidžia geidžiamą gultą, visi pabrėžtinai mandagiai bendrauja, šypsosi, galų gale ima kramtyti gumą, dalijasi ja, trumpam sulimpa jų kūnai, bet vėl – blykst: nauja diena SPA.
Viskas klostosi identiškai, bet, keista, nė trupučio nenuobodu, nes įsitempęs lauki. Ir štai – prasideda! Blondinė kažkodėl nepasirodo, o gėrimus pilstantis padavėjas užmiršta savo frazę. Jaunuoliai gerokai sutrinka, kitų žodžių, jie, regis, nežino, SPA centras mūsų akyse virsta dienos simuliakru, kuriame nežinai, ar esi pieštas ir iškirptas iš popieriaus, ar vis dar gyvas. Neapsakomai juokinga stebėti, kaip personažai stengiasi pradėti veiksmą nuo tos vietos, kuri jiems pažįstama, kaip perima vienas kito replikas, paskui gražuolė blondinė pasako nei šį, nei tą: atseit, sapnavo kažin kokį vyrą mėlynomis akimis, bet keisčiausia, kad garbanius gelbsti ją, panardindamas į vandenį gerokai visus pakratantį elektros prietaisą, imi abejoti, ar personažai iš tikrųjų gyvi.
Greičiausiai, nusprendžiu, šie jauni žmonės įkliuvo į kažkokią keistą sekmadienio kilpą, akivaizdu, kad ir jų gyvenimas nebuvo kupinas įvykių. O tada griūva siena, ir pasirodo šiek tiek gyvesnis personažas. Tiesą sakant, jis ir išgriauna tą sieną ir išsirengęs nuogai ima turkštis sūkurinėje vonioje, tai jis daro kur kas grubiau ir tikroviškiau nei anie pusiau žaisliniai personažai. Galų gale išaiškėja, jog į Sekmadienio šalį jis yra patekęs iš Kitų savaitės dienų šalies ir kažkur žmonėms tenka dirbti, kad pasiektų išsvajotą poilsį. Jusikė – taip, šis personažas turi vardą – išmoko dirbti ir kitus, visiems tai labai patinka, nes seni žaidimai jau nusibodę. Žaisdami gyvulius, jie vos nepaskerdžia vienas kito, bet viskas spektaklyje taip skaidru, kad net ir nelabai malonios personažų vaikystės patirtys ir net mirtys kelia juoką.
Viskas juk labai paprasta, Jusikė aiškina gražuolei blondinei, kai ši ima svaičioti apie kažkokias individualias patirtis, jausmus, kuriuos galėtų patirti tik ji viena. Aštuntos dienos nėra, – sako jis, – visą savaitę dirbi dirbi dirbi, o tada tu – Sekmadienio šaly. Bet net ir ši išsvajota šalis kartais nuvilia. Estų spektaklyje pernelyg nesigilinama į priežastis – kalti gyvenimo trukdžiai, ir tiek. Žaislai nusidėvi, personažai pamiršta žodžius, vaidmenis, bet smagiausia tai, kad netgi tą netikrą gyvenimą galima perkurti. Vėliau jau susižinojau, kad SPA „Sundayland“ buvo sukurtas pagal Silvi Väljal 1966 metais parašytą knygą „Jusikė ir septyni draugai“ ir Aldouso Huxley distopinį romaną „Puikus naujas pasaulis“, taigi šviesios ateities košmaras ir sarkazmu nuspalvintos sovietmečio patirtys susilipdė į stilingą Von Krahlio teatro spektaklį. O smagiausia tai, kad jau nebebijome atsigręžti į sovietmetį ir savaip tą laikmetį perskaityti.
„Kiekviena diena kaip sekmadienis“. Domo Rimeikos
nuotrauka
Žiūrovus, besirenkančius į ketvirtąjį festivalio tarptautinės programos spektaklį, pasitinka atvira scena su gėlių pievele ir nedidele kalvele, ant kurios kniūbso moteris – nuo jos galvos driekiasi ilgas plaukų takas. Liejantis muzikai, laukimas pamažu virsta lūkesčiais, kad tuoj tuoj – kaip vaikystėje – įvyks kažin kas nepaprasto. Moteris palengva kyla, iš ją uždengiančio plaukų krioklio ji savo galvą išvaduoja nusiskusdama (kaip paaiškėja vėliau, pokalbyje su choreografe Patricia Apergi, tai jos pačios maištingos patirties išraiška). Plaukai, padedami teatrinės magijos, nuplaukia įvairiomis kryptimis. Skustagalvė moteris – pagrindinė šokio trupės „Aerites“ šokėja Eleanna Zoi – ima žingsniuoti scenos paribiais, tarsi jai būtų iš anksto nubraižytas vienas įmanomas kelias. Prie jos prisijungia draugės. Visos penkios dabar marširuoja kaip viena, neišklysdamos iš kvadrato ribų, prisimindamos tai vieną, tai kitą moteriško, tarkim, hulos ar pilvo šokio elementą. Pamažu jos atranda kitas trajektorijas ir kitų šokių žingsnelius, atsiranda gatvės šokio, parkūro, baleto, Lotynų Amerikos šokių ir kitokių intarpų, muzika laisvėja, palengva įsisiūbuoja kiti ritmai, įsipina naujos temos. Nors moterys vieningos: viena iš kitos mokosi, viena kitą moko, – pamažu ryškėja charakteriai, skleidžiasi individualybės.
„The Tiger Lillies“. Domo Rimeikos nuotrauka
Scenines metaforas dažniausiai suprantame skirtingai, todėl man susižeidusios merginos kruvina koja išsyk susisiejo su grėsminga mūsų išgyvenama šiandiena, bet per pokalbį po spektaklio graikų choreografė paaiškino, kad mintyse ji turėjusi visai ką kita, norėjusi tik išryškinti paradoksą, kad dėl ištryškusio ant kelio ar alkūnės kraujo lašelyčio sulaukiama kur kas daugiau užuojautos nei dėl kas mėnesį moterį ištinkančių skausmingų mėnesinių.
Šiame spektaklyje Patricia Apergi iš tikrųjų tesigilina į vieną temą – moteriškumą, prisimena mergaičių ir berniukų ugdymo skirtumus, dažnai nebylų, bet labai tiesmuką reikalavimą būti gera mergaite, nors šių žodžių prasmė dažniausiai net patiems reikalautojams lieka neaiški. Ilgą laiką buvo teigiama, kad moteriai tiesiog lemta būti isteriškai, ne veltui žodžiai „istorija“ ir „isterija“ (gr. hystera – „gimda“) panašiai skamba. Buvo manoma, kad gimda klajoja po moters kūną, sukeldama vienokių ar kitokių nepatogumų, todėl moteris būna isteriška, nes ji pati nesuvokia, kas jos kūnui darosi, dėl to ji nesugebanti kontroliuoti savo emocijų. Moteriškumo tema spektaklyje nagrinėjama išsamiai ir baigiasi gaivališku išsilaisvinimo šokiu, bet ne tik – tokia jau meno dalia, kad laikmetis įsipina su savo temomis ir problemomis ir savaip jį praturtina. Šiaip ar taip, valandą ir dešimt minučių tetrukęs graikų šokio spektaklis privertė išgyventi katarsį, kai grožis ir sceninė išraiška susisiejo su visiems rūpimomis temomis.
Tik prisiliečiau, stengdamasi atkurti daugiau vizualiąją, o ne prasminę tarptautinę festivalio „TheATRIUM“ dalį (Lietuvos teatro vitrinoje pristatyta keturiolika spektaklių), vis galvodama, ar yra viena keturis užsieniečių spektaklius jungianti tema, kryptis. Šių metų festivalio devizas „Savo sode auginsime dagius“ skamba kaip nuoroda į gražią piktžolę, kurią susiklosčius palankesnėms aplinkybėms galėtume puoselėti klombose ir darželiuose. Daugelio dalykų vertė ar apibrėžtis priklauso nuo žiūros kampo ir žvilgsnio aštrumo. Netgi apie karą, atakuojantį mus grėsmėmis ir beprasmiškai, bet nuožmiai kankinantį kaimynus, atsiranda knygų, pateisinančių jei ne priemones, tai bent jau baigtį. Štai Eugenijus Žmuida monografijoje „Karas, kuris mus sukūrė“ tvirtina, kad laisvę iš dalies atgavome dėl imperijas sugriovusio Pirmojo pasaulinio karo baigties. Visgi manau, kad auginamo ir puoselėjamo dagio vaizdinys gana taiklus. Problemos auga pačios, mes jų nei sėjame, nei auginame, kita vertus, negalime jų nepaisyti. Apie problemas, tegu ryškias ir spalvingas, kalbėti būtina. Kalbėti raiškiai, be pykčio ir nuoskaudų, kartais net su humoru. Būtina iškelti jas ir atidžiau patyrinėti, ne tik ieškant bendro žiūros kampo, bet ir siekiant supratingumo.
