●
Andreą Gibson (1975–2025; įvardis jie / jos) galime vadinti performatyviosios poezijos žvaigžde. Keturiskart Denverio didžiojo slemo (The Denver GrandSLAM) konkurso laureatė publiką įelektrindavo nuoširdumu ir išskirtiniu talentu. Dėl itin kasdieniško žodyno jai prilipo ironiška „penkių žodžių poetės“ pravardė. Tačiau Andrea tuos penkis žodžius gebėdavo sudėlioti taip sumaniai ir jautriai, kad eilėraštis pavirsdavo tikra emocine gelme, rodos, prilygstančia mitiškajam hinduistų Pieno vandenyno plakimui. Scenoje poetė, rodės, išjudindavo kosminį vandenyną, ir į paviršių kildavo beveik viskas: asmeninės patirtys, traumos, socialinė nelygybė, atjauta gyvūnams („karvės irgi turi geriausius draugus“), politinis ir LGBTQ+ aktyvizmas, gyvenimo prasmės ir mirties temos.
Tiesa, akistata su mirtimi poetę užklupo 2021-aisiais, diagnozavus agresyvią kiaušidžių vėžio formą. Hipochondrikė nuo pat vaikystės, Andrea prisigalvodavo įvairiausių mirties scenarijų, pavyzdžiui, kad nuo šaltų sulčių staiga ištinsta liežuvis ir ji nebegali kvėpuoti. Todėl išgirsti realią diagnozę poetei buvo itin sudėtinga. Visų bandymų įveikti vėžį sėkmė buvo trumpalaikė, ir Andrea Gibson galiausiai pasirinko į mirtį žvelgti ne kaip į priešą, kurį privalo nugalėti, o tarsi į savo dukterį, jos pačios žodžiais tariant, „auginti tai, kas mane užbaigs“.
Pernai liepą Andrea baigė savo kūniškąją kelionę, tačiau jos kūrybinis palikimas ir toliau virpina daugelio širdis. Apie mirtinos ligos atneštus gyvenimo iššūkius ir su partnere Megan Falley praleistą paskutinį gyvenimo etapą pasakojama „Oskarui“ nominuotame dokumentiniame filme „Pažvelk į mane šviesoje“ (Come See Me in the Good Light, 2025).
Andrea yra sakiusi, kad poezija pakeičia ne žmonių įsitikinimus, o jų širdis. Skaitant jos eilėraščius neverta laukti, kol pasakojimas priartės prie kokios nors svarbios minties, nes kiekviena eilutė jau yra emocinė įkrova, kartais stipri kaip žaibas, veriantis kiaurai: „kiek dar reikės karų, kol suvoksime, kad tik negyvi sugrįžta?“ arba „miškai gali būti nuostabūs, bet nėra nieko gyvesnio už kapinėse augantį medį“. O kartais – lengva lyg blakstiena, kaip ši iš eilėraščio „Tinktūra“: „Įsivaizduok, kai žmogus miršta, […] siela ilgisi kiekvienos iškritusios blakstienos, laukiančios išpildyti norą.“
Šie eilėraščiai yra iš paskutinio Andreos rinkinio „Sužaibuoki“ (You Better Be Lightning, 2021).
Vertėja
Užuot sakius depresija,
mėgink vadinti tai žiemos miegu.
Įsivaizduok, kad tamsa yra urvas,
kuriame tave išgydys
visiškas nieko neveikimas.
Žiemodami gyvūnai net nesapnuoja.
Nieko tokio, jei negali įsivaizduoti
pavasario. Neprabusk, kai pasaulis
žadins. Vadinki savo bejėgiškumą
tylos buveine, vieta
pagyti, slėptuve,
Širdele, tik ne
kapu.
Laiko patikrinimas
Man dvidešimt, kai mamai nustato
paralyžių sukėlusios ligos diagnozę.
Ant sofos paėmusi mane už rankos ji sako, kad
liga paveldima. Eina per giminės medžius,
kol nė vienas nebepaeina. Po diagnozės jai pagaliau aišku,
dėl ko jos mylimiausia teta pusę savo gyvenimo
praleido vežimėlyje. Dėl ko dar prieš ankstyvą mirtį
tėvo eisena ėmė keistis, daktarui nė neįtariant priežasties.
Man dvidešimt, kai galiu pasidaryti tyrimą, kad
sužinočiau, ar liga užkoduota mano DNR,
ar su šiais genais šokių aikštelėje man pavyks
tustepas po dvidešimties metų.
Tyrimas yra aiškiaregys. Krištolo rutulys. Taro burtai
ant bedugnės krašto, nuo kurio aš nukrisiu arba ne.
Man dvidešimt, ir aš tebebijau
būrimo lentelės. Uždavus klausimą, kaip aš numirsiu,
mano pirštai sprunka nuo lentelės į kišenes,
lyg sakytų: „Gal palikim kūrėjai jos paslaptis?“
Visą savo gyvenimą mamą pamenu kaip
miestelio vaikštūnę. Nuo tada, kai užsėdau ant vaikiško
dviratuko, kiekvieną vakarą mindavau šalia jos.
Ji nužingsniuodavo mylių mylias, savo šypsena
įžiebdama šviesą kiekvieno
namo verandoje. Per daug
nekamantinėju, ką būtų dariusi,
ar būtų norėjusi sužinoti, kad, „stuktelėjus“ keturiasdešimt,
keturiasdešimt jai stuktels atgal lyg beisbolo lazda per kelius,
įprastas gyvenimas išslys iš po kojų.
Man dvidešimt, ir aš dar neturiu
nė vieno draugo su negalia,
tai reiškia, kad aš vis dar tikiu, kuo pasaulis išmokė mane
tikėti, – kad gyvenimas neužgniauš man kvapo,
nebent kvapą užgniaužtų Kilimandžaro
viršukalnė arba riedlenčų megarampos
ketera Ramiojo vandenyno pakrantėje.
Kol kas dar nepažįstu Natali, gurkšnosiančios viskį
mano lovos kojūgaly, kai man sakys, kad ji nesirinktų
staiga išgyti nuo cerebrinio paralyžiaus,
kad jos smegenų standusis diskas nulūžtų,
jeigu rytoj atsikėlusi galėtų kūliais ridentis
paplūdimiu, jeigu susivarstyti aulinius jai staiga neužtruktų nė
pusvalandžio. Po šių Natali žodžių man atsiveria
akys, kad nenorėčiau išsiburti savo likimo,
nes nenorėčiau žinoti,
kad gyvenime bus pilna permainų.
Daugybė permainų. Man dvidešimt,
ir aš nesuprantu, kad tai, kas labiausiai mane baugina,
yra permainos – vienintelis šio gyvenimo
pažadas, ir, nepaisant mano DNR,
neįmanoma patikrinti, kaip viskas klostysis
arba nesiklostys, kad ateis metas, atnešiantis tiek
daug kartėlio, kad širdis nebesupras, kas joje
dedasi. Rodydami į krūtinę, mylimieji
klaus: „Tikrai nieko nejauti?“
Man dvidešimt, ir aš nežinau, kurių žmonių
neteksiu dėl to, kad liksiu kokia ir buvau,
o vėliau dėl to, kad per daug smarkiai
pasikeisiu. Na, mano dievas pasikeis.
Mano įvardis pasikeis. Mano kūnas pasikeis
ne dėl DNR, o dėl įsisiurbusios erkės,
kai ta maža pabaisa gyvenimą suknis labiau,
nei krūva homofobų kada nors galėtų prifantazuoti,
bet meilė, persimetusi mane sau per petį, pakylės
virš visų prisigalvotų istorijų, kad pamatyčiau tiesą,
o tiesa yra ta, kad ne visada galiu atskirti, kas yra
dovana, o kas – tragedija. Tai, ko netekau dėl
ligos, atsigriebiau suradusi atjautą sau.
Nes kai trokštu nesirgti, nesu visiškai tikra, kad
būčiau laimingesnė šiam norui išsipildžius, tą patį sakau
ir apie tai, kas man dėjo apynasrį, kas slopino ir tildė;
tai, kas po užraktais įkalino mano balsą – išmokė
poeziją paversti raktu, ir dabar mano
pačios žodžiai yra tikrieji mano gelbėtojai –
greitoji pagalba užleidžia mano balsui kelią.
Atimk man liežuvį, ir – prisiekiu – dantys
ras būdą pasakyti: „Jeigu būčiau gimusi be delno linijų,
aš jas pati nusipieščiau“, nes šitai rašydama esu tokio paties
amžiaus kaip mama, kai jai pasireiškė pirmieji simptomai,
ir, kaip bet kuris iš mūsų, neįsivaizduoju,
ką uždainuos arba užkauks rytojus, kaip jausiuosi
ir ko nejausiu. Pabudusi kas rytą vis žiūriu, ar dar
galiu pajudinti kojų pirštus, prieš valydamasi dantis,
tebevilkėdama pižamą aš šoku, kasdien
besimelsdama vis kitam dievui, nes meldžiuosi sau
ir kartais jaučiuosi skaidri, o kartais – išsibarsčiusi
lyg pelenai dar pernai tarp mūsų tebebuvusių draugų,
tačiau yra vienas būdas, kaip patikrinti ateitį.
Tai vadinama laiko patikrinimu. Reikės gyventi,
kol numirsi. Ir neleisti sugniaužtiems tavo laiko rodyklių
kumščiams kėsintis į gyvenimo pamokas. Netgi jei jos
žiauriai sunkios. Ramiai sapnuodama regiu mamą
vis dar einančią. Šalia jos tebeminu dviratuką.
Paskutinės valandos
Susitikinėjome tik dvi savaites, kai vidury nakties suskambo telefonas. Važiuodama pas ją meldžiu žalios šviesoforų šviesos, ir sielvarto dievai išklauso. Atvykusi randu ją susirietusią sodelyje. Žemėtomis panagėmis, lyg ką tik supratusią, kad derlius, galėjęs išmaitinti visą pasaulį, buvo prarastas. Kokį pusvalandį neištarusi nė žodžio, ji sušnibžda: „Mano senelis mirė.“ Danguje lyg žvakė plaikstosi mėnulis.
●
Antrasis mūsų pasimatymas buvo pasivaikščiojimas po rajoną, kur verandos didesnės nei mudviejų namai kartu sudėjus. „Ar tave užveda, ar gniuždo žinojimas, kad nė vienas iš ten gyvenančių nėra toks dėkingas kaip mes?“ – būčiau klaususi, jei nebūčiau žinojusi, ką ji atsakys. Tarsi atsakymas nebuvo ta priežastis, dėl kurios jau buvau ją įsimylėjusi.
Nes tą vakarą mano akys pirmą kartą nesidrovėdamos galėjo pažvelgti tiesiai jai į veidą, kai prie vestuvinio torto formos namo Meipltono gatvėje tarp jos dantų galiausiai pastebėjau tarpelį. „Mano seneliai susituokę jau šešiasdešimt trejus metus“, – ištarė ji, ir jos šypsenoje atsivėrė 1944-ųjų Vidurio Vakarų bažnytėlė. Prie altoriaus – du vaikiai, per jauni, kad ką nors suprastų, prisiekinėjo vienas kitam viską.
●
Šiąnakt, jai pasakojant apie paskutines senelio gyvenimo valandas, šis paprastas sodelis kartu yra ir bažnyčia. „Jis gulėjo lovoje, – taria ji. – Močiutė sėdėjo šalia, laikydama jį už rankos. Jis ištarė žodį „myliu“. Po kelių minučių ištarė dar sykį. O tada ėmė kartoti: „Myliu, myliu, myliu“, be perstojo valandų valandas. Kartojęs tai kelias valandas pabučiavo močiutę atsisveikindamas.“ Mudviejų ašarų būtų užtekę išauginti sekvoją iš dilgėlės sėklos ar prilaistyti šitą sodelį šimtmečiui.
Po šešerių metų mudvi pasibučiuosim paskutinį kartą. Po septynerių pirmą kartą eisim pasivaikščioti būdamos tik draugės. Po aštuonerių per dviračio avariją ji išsimuš abu priekinius dantis, ir aš jos maldausiu, kad neleistų dantistui užtaisyti to tarpelio. Ji neklausys, bet bažnyčios durys visada liks atviros. Kaskart jai nusišypsojus, laukinių gėlių puokštelė, paleista iš dvidešimtmetės močiutės rankų, sklęs oru, ieškodama kelio įkristi pasauliui į glėbį.
●
Per gyvenimą prirašiau šitiek eilėraščių. Kiekvienas iš jų buvo ieškojimas, kaip taikliau išreikšti tai, ką vienu žodžiu žmogus gali pasakyti kitam. Kaip sugebėjau taip prašauti pro šalį? Argi tai ne nuostabu, kad taip stengiausi ir nesugebėjau parašyti nieko gražesnio už žodį
myliu.
Vertė Miglė Domašiūtė
