„Opiumo“ vakarėlis

 

Tai buvo vienas iš tų paskutiniųjų klubo „Opium“ vakarėlių. Visi žinojo, kad pabaiga artėja, todėl ore tvyrojo keistas, desperatiškas hedonizmas.

Prie pulto grojo solidžiai ir estetiškai apsirengęs vyriškis. Iš tolo, per stroboskopų blyksnius stebint jo judesius, atrodė, kad tai jaunas, energingas žmogus – jo kūnas į ritmą judėjo neįtikėtinai lengvai, plastiškai ir laisvai. Bet priėjęs arčiau baro, šviesai trumpam apšvietus jo veidą, pamačiau gilias, gyvenimo paženklintas raukšles. Jam buvo apie penkiasdešimt, tikrai ne iš Vilniaus.

Laikrodis rodė apie trečią nakties. Mantas mus čia atitempė „dasimušt“. „Bandom, seni, ten dabar pats tas“, – sakė jis prieš valandą. Muzika, tiesą sakant, nebuvo prasta – gilus, tamsus techno su labai kokybiška, masyvia kompresija. Tai buvo ta muzika, kuri įtraukia į save ir nepaleidžia, vibruodama kažkur giliai krūtinėje.

Žiūrėjau į tą vyruką prie pulto ir galvojau – visi mes čia nuo ko nors bėgam. Jis – nuo savo senatvės. Visgi, net ir skambant tokiai gerai muzikai, nusprendžiau pasivaikščioti. „Opiume“ visada buvo fainas, specifinis interjeras, ypač tualeto architektūra: aplink jį gali apeiti 360 laipsnių kampu ir kiekviename žingsnyje pamatyti vis kitą žmogų, o kur dar tas saldus dūmų mašinos kvapas… Turiu seną įprotį – įėjęs į bet kokią patalpą, užeinu į tuliką nusiplauti rankų. Tai savotiškas ritualas, kai atitrūksti nuo minios, pabūni tyloje su savimi ir perkrauni receptorius.

Klubo tualeto erdvė su bendra kriaukle buvo atvira. Prie jos lūkuriavo nedidelė eilė. Vėliau, jai išsekus, likome dviese – aš ir ji.

Mergina. Jos plaukai buvo ne ilgesni nei centimetras ir nudažyti baltai. Ji atrodė kaip personažas, nužengęs tiesiai iš kokio cyberpunk ar sci-fi filmo. Labiausiai trikdė jos veidas. Kontūrai, skruostikauliai, lūpų linija buvo tokie pabrėžtinai moteriški ir absoliučiai proporcingi, kad darėsi nejauku. Tas tobulumas atrodė nenatūralus. Akys norom nenorom ieškojo kokio nors broko – asimetrijos, rando, keistos šypsenos – bet ko, kas paverstų ją unikalia, gyva būtybe. Jos veidas atrodė lyg DI sugeneruotas prompto „perfect futuristic female face, photorealistic, 8k“ rezultatas.

Keisčiausia buvo tai, kad ji stovėjo prie pat veidrodžio ir visiškai nieko nedarė. Nesidažė lūpų, netikrino telefono, neplovė rankų. Tiesiog stovėjo ir žiūrėjo tiesiai į savo atspindį.

Ir tada, net nepasukusi galvos, nepakėlusi akių į mano atspindį veidrodyje, paklausė:

– Ar aš graži?

Mane nokautavo ne pats klausimas, bet jos tonas. Ji tai ištarė taip, tarsi mes čia, prie šios kriauklės, būtume valandą stovėję ir atvirai šnekėjęsi. Tarsi jos klausimas būtų logiška mūsų nepertraukiamo pokalbio tąsa ir mes būtume labai gerai pažįstami.

Pirmoji ir natūraliausia mintis, šovusi į galvą: „Įdomu, ką ji vartojo?“ Mano smegenys automatiškai įjungė klubinio skenerio režimą. Tai tikrai nebuvo MDMA. Žinau, kaip atrodo jo paveikti žmonės – jie negali liautis šypsotis, jų žandikauliai gyvena savo atskirą gyvenimą, o akyse spindi begalinė meilė pasauliui. Tai negalėjo būti nei grybai, nei LSD – jos vyzdžiai buvo normalūs, ne stikliniai, o stovėsena absoliučiai stabili. Jeigu ji būtų pavartojusi kokaino, neabejoju, kad jos ego būtų užėmęs visą tualeto erdvę – būtų buvusi arogantiškesnė, būtų žvelgusi iš aukšto ir tikrai nebūtų kalbėjusi su manimi tokiu keistai pažeidžiamu, intymiu tonu.

Ruošiausi suformuluoti kokį nors neutralų atsakymą, bet nespėjau ištarti nė garso. Ji prisiglaudė prie manęs.

– Žiūrėk, – pasakė ji.

Iš džinsų kišenės išsitraukė telefoną. Tai buvo vienas iš tų naujausių „Pro Max“ serijos „iPhone“. Jokių įbrėžimų, jokių silikoninių dėkliukų. Tik gigantiškas, šaltas, blizgantis aliuminio ir stiklo luitas jos mažame delne.

Jos nykštys brūkštelėjo per ekraną ir atidarė instagramą. Profilis atrodė toks pats sterilus kaip ir ji pati. Avatare – identiškas atvaizdas: tie patys trumpi balti plaukai, gal net toje pačioje „Opiumo“ šviesoje daryta nuotrauka. Akis užkliuvo už skaičiaus: virš 15 tūkstančių sekėjų.

Ji pradėjo skrolinti savo feedą. Vienas brūkštelėjimas, antras, trečias. Ir staiga nuotraukos pasikeitė.

– Va, – ištarė ji, sustabdžiusi ekraną.

Ekrane ji atrodė visiškai kitaip. Plaukai buvo tamsūs, stori ir ilgi, krentantys gerokai žemiau menčių. Tai buvo kardinalus pokytis, pakeitęs visą jos veido geometriją.

Tą akimirką visos mano cheminės ir psichologinės analizės subliūško. Visa ši siurrealistiška situacija staiga įgavo labai aiškų tikslą, o jos klausimas „Ar aš graži?“ – prasmę. Tas intymus kalbėjimo tonas, tarsi mes būtume seni pažįstami, irgi pasiteisino. Aš jai nebuvau žmogus, nebuvau klubo lankytojas ar nepažįstamasis prie kriauklės. Buvau tik sekėjas – vienas iš tų penkiolikos tūkstančių. Ji įtraukė mane į savo feedą realiame gyvenime. Jai reikėjo komentarų, tik gyvai.

Jokių narkotikų. Tiesiog gyvas A/B testavimas. Ji matavo savo naujo identiteto konversiją. Tikrino, ar drastiškai pakeista šukuosena atneš geresnį engagementą, ar verta taip atrodyti dėl naujų sekėjų.

Ištiesiau ranką ir paėmiau iš jos telefoną. Pradėjau pats skrolinti aukštyn ir žemyn, analizuodamas skirtingas jos nuotraukas su ilgais plaukais, o tada pakeldavau telefoną prie pat jos dabartinio, gyvo veido, lyg koks meno kritikas lygintų originalą su reprodukcija.

Įjungiau eksperto režimą. Pradėjau nuoširdžiai ir objektyviai vertinti šį personažą.

– Žiūrėk, – kalbėjau tuo pačiu ramiu, analitiniu tonu, – su ilgais plaukais tu atrodai standartinė. Graži, taip, bet tokių instagrame yra šimtai tūkstančių. Tai saugus variantas. O dabartinis tavo cyberpunk lookas… Jis išskirtinis. Jis agresyvus. Jis privers žmones nustoti skrolinti. Dalis praslys, bet tie, kurie liks, liks forever…

Ir, jei nuoširdžiai, pavydėjau. Jai pavyko. Persikūrė, ištrynė save iki švaraus lapo ir penkiolika tūkstančių žmonių tai pamėgo. Aš tokio triuko niekada neišmokau. Likau toks, koks buvau, ir niekam tai nerūpėjo.

Toliau slinkau jos nuotraukų srautą. Prieš metus, prieš dvejus. Pirštas slydo ekranu, nuotraukos keitė viena kitą. Staiga sustojau. 2022-ieji. Data – vasario 24-oji. Visi turi tą vieną datą. Po kurios viskas – „prieš“ ir „po“. Tamsūs ilgi plaukai. Veidas paprastas, gyvas, pavargęs. Ji stovi prie geležinkelio stoties su kuprine ant pečių. Nepozuoja. Pradėjau kelti telefoną prie jos veido, kaip ką tik dariau. Bet ranka sustingo pusiaukelėje.

Tualeto durys su trenksmu atsidarė, įleisdamos į patalpą sunkių, solidžių techno bosų bangą ir akimirksniu išsklaidydamos tą trapią, sustingusią akimirką. Į vidų įvirto Mantas.

– Seni, kur tu dingai? – išbėrė jis vienu atsikvėpimu, visiškai nepastebėdamas merginos šalia manęs. – Einam šotų gerti!

Norėjau merginą pasikviesti kartu, tačiau ji vis dar stovėjo prie veidrodžio, žiūrėjo į savo atspindį ir laukė mano atsakymo.