Kas poezijos – poezijai

Sigitas Parulskis. Voras tarp tavo lūpų. Eilėraščiai. V.: Tyto alba, 2026. 75 p.

Taip jau yra, kad kai geri poetai praėjus ilgesniam laikui išleidžia naują knygą, dažniausiai iš jos tikiesi daug – nebūtinai, kad ji bus geresnė negu ankstesnės, bet bent ne prastesnė. Panašiai ir su nauja Sigito Parulskio knyga, kuria poetas nusprendė vėl atiduoti duoklę poezijai. Ko gero, daugelis tikėjosi itin geros poezijos pliūpsnio, ypač prisimenant ankstesnes jo knygas. Nauja knyga kiek netikėta, ypač kai jis jau kurį laiką eilėraščių neberašė.

Naujoje knygoje, kurioje eilėraščius papildo poeto nuotraukos, Parulskis lieka parulskiškas. Kurdamas naratyvą eilėraščiuose kalbantysis perteikia kitų patirtis, perpasakoja įvykius, buvimus, nenudailindamas, aštriomis metaforomis, kartais tiesmukai, bet taip eilėraščiuose apgyvendindamas kitus ir tapdamas liudininku. Kaip ir ankstesnėse knygose, jis stebi degraduojantį pasaulį, suvokia jo puvimą, jaučia, kaip viską praranda, bet bando įsitverti šviesos, nors ir atkakliai tai neigia. Ir šalia viso to yra parulskiška mirtis, kurią, pasak Gyčio Norvilo, Parulskis privatizavo. Mirtis skatina liudyti kitus, nes taip padeda atitolti nuo jos, kita vertus, dažnai ir perteikia tragediją. Eilėraštyje „Žvaigždė“ kalbantysis prisimena arklį su žvaigžde ant kaktos, kurią jie mėgdavo glostyti, susieja su draugo istorija: „mano draugas bėgdavo greitai, beveik kaip žirgas / mokykloje jis buvo bėgimo žvaigždė, niekas negalėjo pavyti / kartą užkliuvo, suklupo ir jo kaktoje atsirado / žvaigždė – juokingas penkiakampis randas“ (p. 10). Žaisdamas žvaigždės motyvais, regėdamas krentančią žvaigždę kalbantysis kuria daug prasmių, tarsi sutapimų, kurie tampa reikšmingi, sujungia žmones, taip pat perteikia liūdesio ir tragizmo atmosferą. Kai kurios istorijos nuspėjamos, susietos su tamsa, seksualumu, šie vaizdiniai yra grubūs, atžagarūs, bet nekuria daugiau prasmių.

Mirties motyvai, būdingi poetui, dėliojami gana taikliai. Jie panašūs kaip knygų „Mirusiųjų“, „Mortui sepulti sint“ eilėraščiuose; tik tėvo motyvas atsikartoja kur kas mažiau nei šiose knygose. Tamsa tampa nuspėjama. Kalbantysis neretai stengiasi ją įrodyti, rėžtelėti kaip reikiant, viską užtamsinti, nors kartais žiūrint pro tamsintą eilėraščio stiklą saulės akiniai nebūtini.

Atsiranda aktualijų (ankstesnėse poeto knygose jų pasitaikydavo rečiau): eilėraštyje „Bandymas tapti šiuolaikiniu“ (p. 52) kalbantysis susitinka su verslininkais ir siūlo nupirkti kažkurią savo kūno dalį, teigia, kad „perdegė šypsenos mikroschema“, kad „sutriko dešinės rankos valdymas“, apipylė kaimynę kava ir stodamasis sugirgždėjo kaip „Titanikas“, kad „Tiekėjas atjungė ašaras“ ir kalbančiajam reikia „skubaus techninio aptarnavimo“. Technikos motyvų metaforiškas perkėlimas žmogui taiklus, ironija kuria žaismingumą ir padeda narplioti robotizavimo problemas, apie kurias šiandien rašo daugelis, bet retas originaliai. Ypač tai įtaigu, kai susiejamos ne tik šios dvi plotmės, bet ir dvasinė, padedanti perteikti ne tik sarkazmą, bet ir šiuolaikinį absurdą: „kažkas / viduje blaškosi, tvirtina, kad yra siela [...] virusas / šiuolaikinių sistemų neatpažįstamas ir / pavojingas“ (p. 52).

Kūrybos tema knygos nepagerina, veikiau įsūdo deguto šaukštą: „Velniop, sakau sau, nerašyk tokio / teksto, niekada nemėgink parašyti to, ką / iš tiesų nori pasakyti, ką iš tiesų / galvoji, nes nieko iš to, nes nieko / gero nebūtų // Tiesa mus išlaisvina, kad pražudytų“ (p. 13). Eilėraštis galėtų būti kitoniškesnis, nors subjektui labai svarbu perteikti sunkios tiesosakos problemą. Lyginant su kitais eilėraščiais, kiek iškrenta iš konteksto, tampa tiesiog pasiskundimu, kuris šiuo atveju nuspėjamas.

Kalbantysis, net ir jausdamas mirties nuojautą, geba atsigręžti į gyvenimą, bandyti jame susivokti, kas prarasta ir kas liko. Ir čia dramatizmo ir subtilumo netgi daugiau negu mirties motyvuose, nes kartais mirtis tampa tiesiog žodžiu, nekuriančiu poveikio, o bandymas ištverti gyvenimą yra subtilesnis: „Tarsi visą gyvenimą tik tą ir daryčiau – nešu / save dalimis į šiukšlyną / panaudotas mintis, sulūžusias akimirkas, ištuštintus / valandų ir dienų indus // Nešu šiukšles, o toks jausmas, kad kažką pražiūrėjau, kad išmečiau / kažką labai brangaus“ (p. 71).

„Tuščia, tarsi išvalyta, tarsi po žiauraus nusikaltimo sutvarkytas, iškuoptas, dezinfekuotas būstas. Tarsi turėčiau viską pradėti iš naujo, tuščioje vietoje. Pabėgėlis, išvytas iš savo gyvenimo, praradęs viską, ką užgyvenęs, turtą, ryšius, tapatybės dokumentus. Niekas nebegalioja, nieko nebėra, kas paliudytų mano teisę būti čia“, – apie knygą teigia Sigitas Parulskis.

Iš naujo nepradedama. Poezija lieka gera, kokia ir buvo. Tik vieną kitą eilėraštį buvo pravartu atmesti. Ir nuotraukos galėtų kurti savitą pasakojimą, bet yra sudėtos gana atsitiktinai. Ir pavadinimas galėtų būti geresnis, labiau viską sujungiantis, buvo galima pasirinkti kad ir bet kurią metaforą, įpintą į eilėraščius.