Tarp kūno ir kalbos

Vitalija Maksvytė. Ne kraujo, ne pieno. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 175 p.

Antroji Vitalijos Maksvytės knyga „Ne kraujo, ne pieno“ pratęsia pirmosios knygos „Kvėpuoju“ tematiką, kuri susitelkia į kūniškumą, o šis susipina su kasdienybės ir pasaulio patyrimu bei jautria socialine problematika. V. Maksvytė puikiai įkūnija „moteriškojo rašymo“ (écriture féminine) idėjas, kuriomis rėmėsi žymi prancūzų dekonstruktyvistė Hélène Cixous. Ji kvietė moteris rašyti visu savo kūnu, skatino jas ieškoti savitos kalbos, kuri padėtų užkoduoti išskirtines, su lytimi susijusias patirtis ir vaduotis iš „korektiškos“ retorikos bei kalbinės falokratijos, kuria kaltino žinomą feministę Simone de Beauvoir.

V. Maksvytės poetinė raiška apnuoginta iki erotiškai atvirų vaizdinių, skaitant girdėti Medūzos juokas: „[...] kasnakt mano pirštai / nutraukia dušo užuolaidą, kūnas suvirpa, / mėšlungis // paskui, kol grįžta vėl į save [...] // ir tik kelioms minutėms, paskui vėl, vėl ir vėl / su kiekvienu širdies tvinksniu“ (p. 14). Eilėraščių kūniškumas nėra savitikslis. Dažniausiai jis lyrinę subjektę veda prie savasties ištakų, sielos gyvenimo refleksijos: „bet kitaip siela mirtų / girdi, siela mirtų! / maniau, kad jau mirusi, / dabar suprantu: dar tik bunda“ (p. 34). Taip sukuriama savita poetinio kūniškumo dialektika.

Nesunku pastebėti, kad V. Maksvytės rinkinyje „Ne kraujo, ne pieno“ moters kūno kodas yra poetinės kalbos ašis, apie kurią sutelktos lyrinės subjektės ikidiskursyvinės patirtys, jausenos ir pojūčiai. Poetė atspindi ir Elaine Showalter iškeltą idėją, kad kuriančios moterys turi ieškoti savitų, nuo vyriškojo pasaulio atribotų kalbos formų savo kūrybinei minčiai išreikšti. Dėl minėtos priežasties kai kada V. Maksvytės konstruojamas poetinis pasaulis gali atrodyti menkiau pažinus ir / ar neprieinamas skaitytojui vyrui. Taip priartėjama prie lyties klausimo literatūroje.

Tokia analogų neturinčia poezija poetė debiutavo 2017 m. ir toliau šią stilistiką plėtoja antrojoje knygoje. Tai vyriškajam diskursui nepaklūstanti leksika ir vaizdinija, menkai būdinga kanoninei lietuvių literatūros kalbai, todėl kai kuriuos skaitytojus trikdanti ar piktinanti net ir XXI a. Skeptikai tokius kalbinius bandymus gali vertinti kritiškai, nes nėra prisitaikoma prie įprastos (stereotipiškos?) raiškos, ieškoma kūno patyrimu pažymėtų pojūčių ir savitų kalbos formų ar metaforų jiems įprasminti. Išskirtinai moteriškoms patirtims pažymėti poetinė kalba nėra atkartojama ar imituojama, moteriškojo rašymo modeliai iškeliami pasitelkiant vidinę pasąmonės patirtį. Tokia kalbinė raiška yra intuityvi, kuriama „čia ir dabar“. Kaip teigė literatūros kritikė Birutė Ciplijauskaitė, kalbėdama apie moteriškąjį rašymą, „užuot kalbėjusi už apibendrintą moterį (isp. mujer genérica) ir pasitenkinusi inversijomis-subversijomis, kiekviena poetė leidžia įsigilinti į save ir leidžia sužydėti asmeniškesniam balsui. Pažanga vartojant nepriklausomą, inovatyvią kalbą iš karto traukia dėmesį šiandieninėje moterų poezijoje.“¹ Pasak literatūrologės, erotika egzistavo literatūroje nuo senovės, bet visada buvo laikoma moteriai nederama tema, tad šiandien rašančios moterys galbūt neatsitiktinai siūlo nuodugniau tyrinėti šią intriguojančią patirtį ir atskleisti ją iš savo perspektyvos. Būtent V. Maksvytės poezijos knygoje tradicinį moters sentimentalumą ir keičia erotinės fantazijos. Literatūrologė Akvilė Šimėnienė teigia: „Taip ne tik pabrėžiamas postmodernaus moters rašymo esminis bruožas – atvirumas, o ne užsisklendimas, nuolatinis patirčių, įgytų mokantis, perteikimas, bet ir pozityvumo, vilties siekis.“² V. Maksvytės poezijoje šie vertybiniai elementai taip pat aptinkami.

Knygos „Ne kraujo, ne pieno“ skyriuje „Apie žmones ir žvėris“, priartėjančiame prie H. Cixous animot įvaizdžio, galima išgirsti lyrinės subjektės balsą, tyrinėjantį santykį ne tik su savimi („plečiuosi į visas puses“), pasauliu („esu savo pačios vyzdys / besiskaidantis / visatos akyje“), bet ir su kitais („dar daugiau chaoso sukelia mano vaikai“). Vienas iš tokių eilėraščių, išryškinančių santykį su kitais, yra „tėvui“. Šis kūrinys tarsi punktyrine linija pažymi savitai susiklosčiusius santykius, kurie nematoma ir trapia gija laiko lyrinę subjektę susietą su mirusio tėvo figūra: „kad turiu tėvą, / pajutau tik jam mirus [...] / teko priminti sau, kad tai mano tėvas“ (p. 25). Mirtis sužadina ir egzistencinio pobūdžio apmąstymus apie meilės fenomeno ir mylėjimo į(si)kūnijimą: „esam meilė, gryniausiu savo pavidalu, / esam meilė, kuriai negalioja jokios laiko anei erdvės idėjos [...] // bet meilė be kūno yra / tik žodžiai.“ Šiame eilėraštyje aktualizuotas makabriško mirties dvelksmo palytėtas žmogaus kūnas: „jo kvapo dar persmelktas telefonas morge / juodu siūlo žingsneliu nužymėtas kūnas“, kurio egzistencijos pėdsakus į visumą sujungia uoslė: „narcizai jo namų kieme iki šiol / taip kvepia, / taip kvepia – - -“. Taigi eilėraštis atskleidžia pavėluotai suvoktą, sudėtingą lyrinės subjektės ryšį su tėvu, išryškėjusį tik po jo mirties. Mirtis skatina apmąstyti meilės prigimtį: ji atrodo amžina, bet be kūniškumo tampa tuščia. Juslinė atmintis padeda išlaikyti trapų, bet gyvą ryšį su mirusiuoju. Šias idėjas puikiai papildo ir B. Ciplijauskaitės mintis apie poetinėje kalboje slypinčius kūniškumo ženklus ir jų komunikacinę prasmę: „Beveik kūniška kalba [...] pereina psichoanalitinę-monologinę stadiją  [...], kad įsilietų į atsivėrimą dialogui kaip lygus su lygiu [...].“³

Eilėraštyje „Svarbiausias svečias“ tarsi mantra kartojama anafora „Esu svarbiausias svečias savo gyvenime“ (p. 28). Pamažu priartėjama prie gilesnio savasties pasireiškimo, įvyksta savotiškas sąmoningėjimo procesas. Pradedama nedrąsiu tonu, kol galiausiai prieinama prie išvados – „tik pamaitinus save, / galiu atverti duris pasauliui“ (p. 28). Taip pat skyriuje „Apie žmones ir žvėris“ nuolat kvestionuojama, ar „esame daugiau nei genų varomas mėsos mechanizmas“. Toks klausimas tyrinėjamas prie prozos priartėjančiame poetinių svarstymų cikle tuo pačiu pavadinimu kaip ir skyrius. Pasitelkiama pasaulinė prievartos statistika, aptariamos jos šaknys, motyvai, mastas, svarstoma, kiek prievarta yra instinktyvumo, impulsyvaus (ne)sąmoningumo, žvėriškumo apraiška, o kiek evoliucijos padarinys.

Priešingai nei pirmojoje V. Maksvytės poezijos knygoje, neapsiribojama tik moters pasauliu, yra išplaukiama į platesnius lytiškumo vandenis: „šiame pasaulyje tiek daug mūsų vis nenulaiko savo gaiduko, / paprasčiau tariant, varpos, penio, lytinio organo, kiša jį savo sesei / ar broliui į visas įmanomas angas, du kartus dažniau, jei ta sesė / ar brolis neįgalus [...]“ (p. 16). Tam, kad būtų išgautas brutalios buitinės tikrovės efektas, poetinė raiška pagardinta disfemizmais cielka, papai, iškurvino. Kuriama eilėraščio kalbinė erdvė nepalieka abejingų ir šokiruoja, siekia užaštrinti kampus ties nepatogiomis temomis, kuriomis Lietuvoje vis dar vengiama kalbėti atvirai ir iš esmės.

Kaip jau minėta, knygoje įkūnijamas ne tik moters balsas. Antrame skyriuje „Vidudienio kronikos“ netikėtai pasigirsta ir šiurkštus vyriškas balsas: „[...] nu dar ir sūnus, / žinai, auga, kaipgi be tėvo, / žinai, be tėvo tai jam būtų sunku“ (p. 36). Tačiau vyriškasis lyrinis subjektas knygos kontekste atrodo dirbtinokai. Galima suprasti, jog buvo siekiama visumos, bendražmogiškumo efekto, tačiau savo estetika V. Maksvytės poezija priartėja prie išpažintinės poezijos stiliaus, tad vyriškasis lyrinis subjektas stilistiškai iškrenta iš viso rinkinio konteksto.

Apibendrinant galima teigti, kad V. Maksvytės poezijos knyga „Ne kraujo, ne pieno“ nuosekliai plečia kūniškojo rašymo ribas, provokuodama skaitytoją permąstyti ne tik lytiškumo, bet ir žmogiškumo sampratą. Autorė drąsiai balansuoja tarp intymumo ir socialinės kritikos, kurdama savitą, atvirą ir iššūkius literatūriniam kanonui metančią poetinę kalbą bei jautrų santykį su tikrove. „Vidinė melodija filtruojama per tikslų žodį, parinktą šviesios skaidrios sąmonės. Skaitytojui paliekama užduotis išsiaiškinti, kiek [poetinės] ugnies lieka gerai ištobulintose eilėse.“⁴ Akivaizdu, jog V. Maksvytės poezijoje ugnies tikrai užtenka. Tik ar pakankamai, kad išdegintų lietuviškame literatūros diskurse įsigalėjusius stereotipus apie moterų rašymą?

– Ineta Pulkauninkė –