Matymo trajektorijos Valdo Papievio romane „Ankančiam pasauly“
Valdas Papievis. Ankančiam pasauly. Romanas. V.: Odilė, 2025. 154 p.
Tie, kurie yra susipažinę su ankstesne Valdo Papievio kūryba, nenustebs paėmę į rankas ir naujausią jo knygą, nes autorius pratęsia visiems jo kūriniams būdingą stilistiką – čia galima aptikti kelionės motyvą, introspektyvų pagrindinį veikėją-pasakotoją, minimalistinį siužetą, žmogaus vietos gyvenime paieškas ir per visą romaną nusidriekusius filosofinius apmąstymus, ypač siejančius šį kūrinį su romanu „Eiti“.
Kadangi romanas yra itin vizualus, nekeista, kad jo pirmas skyrius pradedamas savotišku prologu, kuris nuskamba makabriška ir kiek netikėta gaida – „Jei apakčiau, nusižudyčiau“. Šios frazės motyvas išplėtojamas kiek vėliau, tačiau jau nuo pirmųjų puslapių tampa akivaizdu, jog regos kaip patirties portalo elementas čia bus svarbiausias.
Gana simptomiška V. Papievio kūrybai, jog pirmas epizodas, kuriame išvystame romano protagonistą, vyksta atšiauriame perone. Jame sušmėžuoja rūkanti žmogaus figūra, laukianti traukinio, pasiruošusi judėti, patirti, įkvėpti sklidinus plaučius pasaulio.
Bevardis veikėjas jau pirmuosiuose puslapiuose išryškėja kaip dabarties laiko riteris, po kurio elgesiu ir mąstymo maniera slypi ne tik „aš“, bet ir „mes“: „Man lengviau pateisinti niekšą, nei tėkšt į akis, kad jis yra niekšas. Manau, tai – ne tik mano, bet ir mūsų laikų problema“ (p. 11). Šiose eilutėse išryškinama ryžto, drąsos, nuoširdumo ir elementaraus tiesmukumo problema dabartinėje visuomenėje. Personažas yra konfliktų vengiančio, į juos nesiveliančio, galbūt perdėtai mandagaus žmogaus pavyzdys.
Romaną „Ankančiam pasauly“ galėtume pavadinti knyga, pratęsiančia tapatybės konstravimo temą V. Papievio kūryboje. Keliaudamas veikėjas kuria save, patiria, persvarsto giliai glūdinčias savo vaikystės patirtis, kurios prasiveržia tarsi netikėtas verksmas santūriame ir tyliame Normandijos peizaže.
Norisi ilgėliau stabtelėti ties intarpais apie vaikystės prisiminimus. Pasakojimai labai asmeniški ir kuriantys bevardžio pasakotojo kaip žmogaus, turinčio reikšmingą praeitį, įspūdį: „Norėčiau parašyti novelę apie draugą, mane visada gynusį. Mano pravardė buvo Seilius, jo vardas buvo Linas, bet visi jį vadinome Lineliu“ (p. 80). Toks į praeitį besigręžiojantis veikėjas nėra itin būdingas V. Papievio kūrybai. Dažniau jo veikėjas – dykinėjantis menininkas, ko gero, ne klaida būtų pavadinti ir „dabartistu“, besiilginčiu švaraus buvimo: „Nuo ryto iki vakaro mes kalbam ir kalbam, ir nė nesusimąstom, kad kiekvienas mūsų žodis, ištartas ar neištartas, neretai lemia daugiau negu veiksmas, padarytas ar nepadarytas“ (p. 82). Jis bodisi pasauliu, kuriame žodis yra tarsi devalvuotas, praradęs savo svorį, esmę, gelmę. Galima sakyti, kad veikėjas, kuris romane išryškėja ir kaip kuriantis žmogus, rašytojas, vaikščiodamas Normandijos peizaže, ieško žodžių, kurie būtų įkvėpti patyrimo. Jis dykinėja kolekcionuodamas mintis, žodžius ir sakinius, kurie protarpiais išsprūsta tarsi koks saulės spindulys: „Gurkštelėjęs šampano pamaniau, kad būtų gerai, jei vaizduotė irgi galėtų apakti.“
Jau buvo minėta, kad aklumo, akimo bei apskritai vaizdinijos svarba šioje knygoje yra fiksuojama pradedant pavadinimu. Nors šioje knygoje ir yra sutelkiamas ypatingas dėmesys į matymo trajektorijas, tai nėra nauja tendencija V. Papievio kūryboje. Veikiau priešingai – autorius labiau akcentuoja vaizdiniją nei naratyvo konstravimą. Ne viename romane jau pasitaikė, jog kiti pagrindinio personažo sutinkami žmonės tampa tarsi priemone, aplinkos detale, pretekstu samprotauti, todėl jų istorijos nėra itin išplėtojamos. Stebėtina, tačiau ir apie patį personažą sužinome gana mažai asmeniškų detalių. Veikiau knygos puslapiuose paaiškėja jo estetinės nuostatos nei vidinis pasaulis, jausmai ir emocijos.
Taip pat keliuose V. Papievio romanuose veikėjas varžosi savo tapatybės, įvardija esantis niekas. Romane „Ankančiam pasauly“ veikėjas varžosi netgi to, kad jis yra rašytojas ir, tikėtina, visai neblogas, nes apie jo kūrybą yra rašoma prestižiniame žurnale, tačiau jis nesijaučia dėl to geresnis rašytojas. Priešingai – mėgsta kartoti, kad yra tik vienos knygos kūrėjas ir galbūt ji bus pirma ir paskutinė. Tai rodo vidinį konfliktą tarp to, ką jis daro, kalba apie save, ir to, kas išryškėja asmeniškose refleksijose.
Veikėjas dažniau jaučia ryšį su aplinka nei su žmonėmis. Jis – visatos pakeleivis, patirčių kolekcionierius, gyvenantis tuo, ką regi, girdi, užuodžia, o ne tuo, ką mąsto ar įsivaizduoja: „[...] bet jei atvirai, man patinka būti vienam, kitaip tariant, pačiam su savimi. Būnant pačiam su savimi, nieko negali nutikti ir nereikia nieko išsigalvoti“ (p. 97). Vienatvės jausmas romane išryškėja ir kaip kliūtis, trukdanti jausti ryšį net su artimais bičiuliais, ir kaip galimybė, vedanti savižinos keliu.
Romane, kaip ir visoje V. Papievio kūryboje, itin svarbus vandens motyvas. Šiuo atveju – jūra. Tai – personažo stichija, išlaisvinanti nuo bet kokio egzistencinio ir metafizinio svorio: „Nelikus žmonių, jūros pakrante arba palei uolas dažniausiai eidavau nuogas ir, kepinančiai saulei viską gryninant iki žaizdro baltumo, jausdavau, kad dabar man jau visa darosi vis tiek [...]“ (p. 52–53). Nuogumas V. Papievio kūryboje paprastai sušmėžuoja tuomet, kai veikėjas yra maksimaliai atsidavęs į patyrimo rankas (galima prisiminti ir romano „Eiti“ maudynių baseine sceną, kurioje vandens pojūtis ir debesų vaizdas ištirpina veikėją visatos vandenyne).
Romanas „Ankančiam pasauly“ stebėtinai panašus į „Eiti“. Esti ir frazių, kurios pasikartoja abiejuose kūriniuose, pvz., apie grožį prieš pabaigą. Taip pat pratęsiamas ir beatodairiško, nuskaistinančio ir nuskaidrinančio ėjimo, judėjimo motyvas: „Tas begalinis ėjimas buvo tarsi jūros ošimas, kai valandas it bangas, palietusias keterą, tuo pačiu ritmu pratęsia kitos, o atstumai vieni su kitais susilieja į tolį“ (p. 52).
Su romanu „Eiti“ šį kūrinį ypač sieja ir (audio)vizualinė stilistika, namų simbolika, ėjimo kaip egzistencinio judesio metafora (bis repetita placebit!). Romane „Eiti“ ypač akcentuojama čia ir dabar vykstančio judėjimo kaip būties, gyvavimo (nuo žodžio „gyvas“) svarba. Itin išraiškinga kūrinio „Eiti“ frazė „Eiti – mano namai“ išsilieja ir į romano „Ankančiam pasauly“ plotmę: „Saugesnių namų neturėsiu. Namų, kurių stogas – dangus ir kuriuose gyvenant nieko nereikia, tik plaukti kaip debesys – tyliai, ramiai [...]“ (p. 13). Naratoriaus sąmonėje namų metafora tampa savitu sielos patyrimu, gimstančiu iš akimirkos estezės, kurią išprovokuoja paprastos, tačiau ypatingai patiriamos aplinkos detalės. Pasakotojas tokiomis akimirkomis atsiskleidžia kaip savitas pasaulio (gamtos?) pilietis, aplinkos vietininkas, kurio pagrindinė misija yra naują erdvę prisijaukinti ir surasti jai ypatingą vietą savo sieloje. Internalizuota aplinka tampa prijaukinta, jauki it namai. Toks ir yra pagrindinio veikėjo tikslas – iš aplinkos detalių konstruoti save kaip matančią, jaučiančią, patiriančią būtybę.
