Prie jūros

 

– Gyvensi prie jūros, – pasakė jis, pasirašinėdamas palaiduose lapuose ir triukšmingai trinkteldamas antspaudą.

Ji stovėjo įsitempusi, suglaudusi kojas. Vienoje rankoje laikė rausvas pirštinaites, kitoje – kepurę su bumbulu, nuo kurio jau varvėjo šilumoje tirpstantis sniegas. Jis šiemet pasirodė itin anksti – spalio pradžioje, dar lapams nuo medžių nenukritus.

– Ne kiekvienam taip pasiseka, – vėl prabilo jis, – karjeros pradžioje gauti šiltą vietelę. Naujas butas, perspektyvus miestelis. Ir dar prie jūros, įsivaizduok. Įsivaizduoji?

Ji linktelėjo. Galvojo, kaip bus gera pratintis prie jūros vėsos nuo pavasario. Jūra jai buvo jaukus vaikystės atsiminimas, tad šis pažadas ją džiugino. Bet dažniausiai maudynės būdavo ežere, iki kurio su draugėmis lėkdavo dviračiais keletą kilometrų, arba miestelio, kuriame augo, tvenkiny. Įsivaizdavo, kad jūra kasdien bus vis kitokia. Kartais norėsis vakare pasivaikščioti klausantis, ką atneša bangos ir vėjas, renkant akmenukus, o gal ir gintarą. Svarstė, kad miestelio gatvės turėtų būt siaurutėlės, eidama pagrindine gatve link jūros apžiūrinės ant palangių sudėtus mažus daiktelius, šeimų sukauptus per bendrą gyvenimą, – švyturius, laivukus, sumeistrautus iš degtukų, pliušinius ežiukus, – arba gėles – dažniausiai turbūt raudonas pelargonijas, paleistuves, alijošius. Gal net pavyks pro praskleistų užuolaidų plyšelį pamatyti, kaip žmonės taisosi vakarienę ar skaito knygą fotelyje, parietę po savimi kojas: šviesa krinta ant knygos lapų, bet paties žmogaus nė nematyti. Galvojo, kad šiltuoju metų laiku jos batuose visada bus smėlio, o vėjuotomis dienomis jį pustys į akis tiesiog čia pat, miestelio gatvėse. Ir lietus, matyt, kvepės druska. Taip jai viskas atrodė stovint tame nykiame kabinete, kuris nebeatrodė toks nykus įsisvajojus.

Butas buvo keturiolika kilometrų nuo jūros. Gana toli, kad dienos nepradėtumei maudynėmis, o kopos netaptų kasdienybe. Dviračiu keturiolika kilometrų pirmyn ir tiek pat atgal rytais – nepakeliamai ilga kelionė jaunai miestelio mokytojai, ant kurios pečių sukrito dvylika mokinių galvų, jų minčių ir charakterių. Pajūrį naujuose namuose priminė tik pušys ir palei namus siūruojančios smilgos, verbenos, gubojos.

„Perspektyviame miestelyje“, o iš tiesų kaime, stovėjo aštuoniolika trobų, du mūriniai šešiabučiai vienas priešais kitą, gyventojų vadinami dvyniais, bendras pastatas pašto skyriui ir maisto bei reikalingiausių daiktų krautuvei, sena medinė mokykla, autobusų stotelė su suoleliu, dar – bažnyčia su kapinaitėmis. Mokykloje kadaise mokėsi seniausia kaimo gyventoja Vaiva – jos laiku trobų buvo daugiau, o ir kiekvienoje augo nuo keturių iki dešimties vaikų.

Naujas butas buvo viename iš šešiabučių, pastatytų daugiau nei prieš dešimtmetį. Vienai šeimai išsikėlus į miestą, jai atiteko laisvas butas antrame aukšte, aptvarkytas tiek, kad galėtų permiegoti ir išsivirti ryte arbatos. Galvoje ėmė dėlioti planus, kokia spalva perdažys sienas, kokiomis gėlėmis pavasarį apaugins palanges.

Klasių mokykloje buvo trys, jai teko patys mažiausieji. Ką tik atėję iš namų, neturintys mokymosi įgūdžių, tačiau smalsūs ir labai norintys mokytis. Vaikai į mokyklą rinkosi ne tik iš kaimo, bet ir iš aplinkinių vienkiemių – vieni atpėdindavo patys, kitus surinkdavo autobusiukas ar atveždavo tėvai. Vaikai jai patiko. Visada patikdavo mažesni, nes ir namuose buvo vyriausia: augo su trimis broliais, padėjo mamai rūpintis šeima.

Pirmame tėvų susirinkime, mamoms ir tėčiams dar neprisistačius, jau žinojo, kuris kuriam vaikui priklauso: liūdnų akių ir juodų plaukų Pocienė – smulkutės Virgos mama, aukštas durų staktą remiantis Vaitkus – Simuko tėvas, – abiejų skruostai buvo nutaškyti strazdanomis, – tarški ir garsiai besijuokianti Kaupienė – aiškiai savo genus perdavė Žanui. Sužinojusi jo vardą ištarė: „Koks įdomus tavo vardas.“ – „Mama sakė, kad tai prancūzų aktoriaus vardas“, – pūstelėjo jis ant akių krentančią garbaną. Tykus ir truputį nerangus Vilkas – matyti, jog dvynukų tėvas. Kalbantis lėtai ir mažai – tarsi taupytų žodžius, žvelgiantis iš po kepurės tik tiek, kiek reikia ką nors pamatyti. Miestelyje dirbanti, bet kaime gyvenanti gydytoja Jonė, nors visi ją vadino Janyte, ir mažiausia klasės mergaitė Agota – tikrai to paties medžio vaisiai: abi didžiaakės, banguotais šviesiais plaukais, ilgais pirštais. Janytė pirmoji sužinodavo apie kaimo ligas ir nelaimes – pas ją eidavo ir dėl pilvo skausmų, ir dėl lūžusių galūnių. Ji ir nuspręsdavo, kurios ligos gydomos namie svarainių arbata ir medumi, o kada reikia greit gabenti į artimiausią miestelį, kartais – ir į miestą. Agota buvo jos mažiausioji, namuose augo dar dvi dukterys, vyriausia jau buvo pasiryžusi tapti gydytoja, tad padėdavo motinai – aprišdavo žaizdas, paguosdavo.

Pati stebėjosi, kad jai patinka gyventi šiame mažame pasaulyje. Visada norėjo išvykti į miestą, bet vos pradėjusi studijas suprato, kaip toli yra nuo miesto papročių, bendravimo, atstumų, žmonių. Pradėjus dirbti mokykloje, iš jos vis būdavo kažko reikalaujama, jautėsi tarsi baldas, stumdomas iš vienos vietos į kitą. Net senosios tradicijos buvo lyg paslėptos – tarsi visos jai įprastos šventės turėtų vykti už uždarų durų, jų vietą užimdavo vis naujos šventės, nauji sumanymai. Čiagi jos niekur nestumdė ir nieko iš jos nereikalavo, tereikėjo būti gera vaikų mokytoja. Jautėsi grįžusi į savo gyvenimą. Nebuvo jokios pirmos sunkios savaitės, visos dienos jai buvo paprastos ir giedros.

Po ankstyvo pirmojo sniego spalis aprimo, kasdien išlįsdavo saulė. Mėnesio pabaigoje prie mokyklos pasirodė Vilkas su dviem didžiulėm dėžėm.

– Tvarkiau savo gėlių ūkį – gal norėsit prie mokyklos pasisodinti.

Ir ji sodino, vaikus talkon pasikvietusi. Aplink mokyklą prikaišiojo į žemę tulpių, snieguolių, scylių, narcizų, krokų svogūnėlių – bus gera laukti pirmos saulės kitą pavasarį.

Prie jūros važiuodavo veik kas savaitgalį. Sėsdavo ant dviračio ir lėkdavo. Kai pasileisdavo nuokalnėn, pakeldavo kojas nuo pedalų ir jas ištiesusi važiuodavo šūkaudama. Miškai kiekvieną savaitgalį gelsvėjo, medžiai metė lapus, laukai taisėsi šalnoms. Kirtusi kryžkelę – vienon pusėn sukusi netrukus pasiektų artimiausią miestelį, kiton galėtų važiuoti dar daugybę kilometrų mišku – žinojo, kad kelias ims siaurėti, dar keletas minučių ir pasimatys jūra.

Lapkritį degiojo žvakes ant langų dūšelėms prisiminti, gruodį karpė popierines snaiges ir garsiai skaitė vaikams pasakas.

Prieškalėdinę savaitę sniegas ėmė ristis šuorais – snigo kasdien, o pakelėse supustytos sniego kopos, atrodė, niekada neištirps. Vaikų klasėje vis mažėjo – vieni nepasirodė dėl ligos, kiti – dėl nesibaigiančių pūgų ir užsnigtų kelių. Penktadienį pasigedo dvynių. Jiedu su tėvu gyveno vienkiemyje. Mama gimdydama mirė, Vilkas vaikus augino vienas. Jo pavardė buvo geriausias įrodymas, kad pavardės atsirado iš pravardžių: kaip vilkė savo vaikus gynė ir jais rūpinosi – abu buvo prižiūrimi, sumanūs. Brolis ir sesuo buvo nepanašūs – smulkus, garsiai ir drąsiai kalbantis Kęstas ir išstypusi, taupiai kaip tėvas žodžius dėliojanti Ieva.

Vaikams nepasirodžius mokykloje, šeimas aplankydavo tą patį vakarą, bet nusigauti iki Vilkų nebus taip lengva: vakare gali nuvykti vakariniu autobusu, o kaip grįžti? Apie vaikus nieko nesužinojo ir iš Janytės, tad nuvežti į vienkiemį pasisiūlė Kaupienė, vairuojanti didelę mašiną.

– Nieko jiems neatsitiko, – tarškėjo ši. – Tėvas žolių pririnkęs, žinos, kokiomis arbatomis girdyti. Jūs taip visais rūpinatės, o jumis ar kas pasirūpins?

Jai ir neatrodė, kad ja reikėtų rūpintis. Argi yra dalykų, kurių žmogus negali nuveikti pats, jeigu pasistengia? Namų sienas ji jau buvo persidažiusi, kėdes ir stalą Janytės vyras padėjo iš miesto atsivežti, trūko visai nedaug iki jos įsivaizduojamo paveikslo, bet ir šitai susitvarkys. Viskas savo laiku.

Net ir galinga Kaupienės mašina neįveikė iki sodybos likusio puskilometrio.

– Pala, o jeigu nerasi namie, kas tada? – pasiteiravo.

– Kaip čia nerasi, jeigu mokykloje nepasirodė, juk nebus dingę iš gyvenimo, – šyptelėjo ji. – O ir namo šviesos iš toli matyti.

Nustojo pustyti, sniegas jau biro lengvai, regis, ir šalčio nebebuvo justi. Ryžtingai pabeldė į duris ir greit išgirdo žingsnius.

– Čia dabar? – teištarė Vilkas atidaręs duris.

Pakvietė užeiti. Viduje kvepėjo šiluma ir žolėmis, ji nusirišo skarą.

– Abudu susirgo, – pridūrė jis ir nustebo: – Kaip jūs atvykot? O namo kaip parsirasit?

Dvyniai gulėjo didelėje lovoje, beveik prasmegę pataluose. Apsidžiaugė pamatę mokytoją. Kosėdami ir braukdami bėgančias nosis jiedu gėrė arbatas, o ji skaitė jiems baisiai gražius eilėraščius apie kačiukus, rūką ir sniego malūną.

– Gal likit? Namai dideli, kambarių daug, paklosiu jums lovą viename, – pasiūlė Vilkas.

Ji sutiko. Grįžti į namus tikrai nebuvo kaip. Namas didelis, kambariai erdvūs, su koklių krosnimis, įsivaizdavo čia buvus dvarą. Bet ir Vilkas buvo nagingas. Jo nelaimė išskyrė jį iš kitų – mirus žmonai jam teliko auginti vaikus ir dirbti mėgstamus darbus. Tik tai ir padėjo išbūti. Papasakojo jai, kad visus tuos lovų ir spintų raižinius pats padarė, iš sapnų vaizdai atėję, o jam belikę tik medį prakalbinti. O gėles augino, nes jas mėgo žmona, tad tiesiog tęsė jos darbą ir jam sekėsi.

– Gal jums ko trūksta naujuose namuose? Galėčiau pagaminti, – pasiūlė.

Ji atsakė, jog norėtų nedidelės indaujos, bet juk nepadoru žmogų savais rūpesčiais užkrauti. Vaikams sumigus abu gėrė arbatą prieblandoje ir kalbėjosi. Naktį ji sapnavo jūrą, sapne vanduo buvo užšalęs – lipo ant ledo ir pasileido eiti, kol pajuto po kojomis trakštelint. Pabudo nusigandusi, trumpai nesuvokė kur esanti.

Ryte visi gėrė dilgėlių arbatą, valgė duoną ir sūrį su medumi. Vaikai atrodė atsigavę, vienas kitą erzino. Vilkas keistai į ją žvelgė.

– Va, vaikai sveiki, kaip nieko nebūta. Gal būsit geroji miško dvasia? – nusijuokė.

Nusijuokė ir ji, kiek pabuvo ir dar su šviesa autobusu grįžo namo.

Indauja atkeliavo vos metams persiritus per slenkstį. Tai buvo jo dovana, kad vaikams su ja gera. Ir ne tik jo, bet ir kitiems kaimo vaikams. Indauja buvo gražesnė, nei ji įsivaizdavo.

– Jums dar trūksta ir minkšto baldo, – pasakė.

Ji vėl tarstelėjo, kad ir taip jau apdovanota. Jis nusišypsojo.

– Pavaišinsiu jus gilių kava, – tarė ji. O jis dar pridūrė, kad jeigu turėtų minkštą baldą, jauku būtų kavą gerti ant jo susėdus.

Minkštas baldas buvo atvežtas ir į antrą aukštą užneštas vasario gale, pagalbon pasikvietus kaimyną Vaitkų. Tai buvo žalia sofa riešutmedžio rėmu ir kruopščiai raižytais porankiais, tarsi jie būtų siuvinėti. Trumpam ji neteko žado, o atitokusi paklausė, ar jis valgytų jos virtos bulvienės.

– Gardu, – sakė jis ir pasiteiravo, ar ji rūgštinanti ją grietine.

Pirmieji prie mokyklos pasirodė snieguolių žiedai, vėliau galvas ėmė kišti krokai, kilimais sumėlynavo scylės, išlindo tulpių ir narcizų smailūs lapų bokšteliai. Vaikai sutūpę tyrinėjo, kaip taip gali būti, kad iš, atrodytų, paprasčiausių svogūnų pridygo šitiek grožio. Mokyklai pražydus pirmaisiais tulpių žiedais, saulėtą šeštadienio rytą ji sėdo ant dviračio ir, užuot sukusi link jūros, pasileido link Vilkų sodybos. Dienos jau buvo pailgėjusios – pavasaris rodėsi visais žaliais atspalviais. Pievose ir pamiškėse čirpė paukščiai, ji stabtelėjo pakely prisiskinti kiaulpienių.

Dvyniai ją pasitiko kieme – lakstė klykaudami, vaikydami vištas ir jaunomis rykštelėmis čaižydami balas.

– Tėtis dirbtuvėse! – šūktelėjo.

Ir tik tada ji savęs paklausė, kogi čia atvyko. Sustojo vidury kiemo ir stovėjo kurį laiką apžergusi dviratį ir šypsodamasi jiems abiem. Pamiršo užsirišti skarą ir pavasario vėjas pripūtė į ausis pavasarinės vėsos. Galvojo, ką dabar daryti ir kaip suktis. Kaip atsakyti sau, o ypač Vilkui, kuris ją pamatęs tikrai pasakys: „Čia dabar?“ Gal paliksiu vaikams kiaulpienes ir apsisukusi lėksiu namo, galvojo. O gal pasakysiu, kad atvykau pasiteirauti dėl artėjančių švenčių. Arba sakysiu, jog sustojau pakeliui link jūros, bet jūra juk į kitą pusę. Išgirdo jį šūktelint:

– O, čia jūs?

Stovėjo ir šypsojosi galiausiai supratusi, kad joks pasiteisinimas dabar jos neišgelbės nuo nežinojimo, ko čia atvyko.

– Ar eisite su manimi kiaulpienių? Ar mėgstate jas? Aš gaminu jų vyną. Norėsite paragauti pernykščio? – Vilkas padėjo jai neatsakyti į klausimą, ko atvykusi.

Atrėmė dviratį į namo sieną ir visi keturi išėjo skinti pienių. Vilkų pievos mirgėjo įvairiaspalviais pavasarinių gėlių žiedais. Nors prie mokyklos irgi žydėjo jų gausybė, tokių spalvų kaip čia iki šiol ji nebuvo mačiusi.

– Kaip gražu, – tarė.

– Galite likti, jeigu norite, – pasiūlė Vilkas.

Vaikai laukė vasaros, bet nelaukė atostogų. Nebus įdomiau, nei leisti dienas su mokytoja. Tad ji prigalvojo užsiėmimų vasaros dienoms, pasivaikščiojimų, žaidimų. Padedama Kaupienės išsivežė visus vaikus dienai prie jūros, rinko akmenukus ir kriaukles. Vilkas vis dažniau prasimanydavo, ką dar jos bute derėtų sumeistrauti, ji vis dažniau važiuodavo pro Vilkų namus ir laukus pasirinkti dilgėlių sriubai, grybų vakarienei ar tiesiog pravėdinti galvos. Nei ji, nei vaikai nebenustebdavo, kai Vilkas paklausdavo: „Ar liksi?“ Klasės vaikų mamos susitikus ėmė vis smailiau šypsotis.

Metų ratas apsisuko greit ir ji tikrai jautėsi gyvenanti prie jūros.

Dviračio pedalus mynė taip greit, kaip tik galėjo. Kai ėmė daugėti pušų, o kelias po dviračio ratais minkštėti, pakvipo jūra, pro šakas pasimatė nedidelės bangelės. Rugsėjo pradžios jūrą ji pamėgo – atsiguli ant nugaros, pats vanduo tave sūpuoja. Nusėdo nuo dviračio ir kurį laiką dar varėsi jį kopų viršumi purpuriniais viržių takais. Jūra vartėsi saulės spinduliuose: tokiu metu ji būna pati geriausia – jau įšilusi per vasarą, nužydėjusi, kvepianti tik druska. Vakarėjo, tačiau šiluma vis dar buvo justi, tad maudėsi ilgai, atrodė, kad tampa jūros dalimi – plaukė, suposi, stovėjo įsisprendusi į šonus ir stebėjo link horizonto artėjančią saulę, lėtai grįždama į krantą spardė vandenį. Išbridusi vėl pakilo į kopas, dar šlapia atsigulė ant vakarop vėstančio smėlio. Giedras rugsėjo dangus buvo tarsi daugelio gražių būsimų dienų pažadas. Susivėlusios pajūrinės viksvos kuteno padus, kol kas dar mažutėje pilvo kalvelėje duksliai, vos juntamai bilstelėjo.