Namai
Vakare skaitė Georges’o Matoré „Mes prisons en Lituanie“. Ant naktinio stalelio prie lovos gulėjo ir Balio Sruogos „Dievų miškas“, Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Jai rūpėjo, kaip pasaulis ima tapti siaubo vieta, norėjo žinoti, kaip atpažinti, kai tai ims dėtis šalyje. Pastaraisiais metais nebeliko „jei“, tik „kai“. Visas pasaulis garmėjo į bedugnę ir net bandant į jį įsitverti naujais namais, darbais, draugėmis, darželiais ir juose sodinamomis gėlėmis pasaulio pabaiga jau buvo įgijusi pagreitį.
Naujus namus kūrė ilgai, bent jai taip atrodė. Nuo pirmos apžiūros iki pirmos nakties jau įrengtuose namuose buvo praėję bene dveji metai. Ilgos buto pardavimo ir paskolos procedūros, vėliau – visko derinimo, paieškų, pirkimo, sodinimo, tvarkymosi etapas. Vyras tikrino kiekvieną rengiamą metrą, statomą sieną, karpė, klijavo, nešiojo. Ji rinko dažų spalvas, planavo plyteles, lygino faktūras, ieškojo būsimų baldų. Barėsi su statybininkais, barėsi su vyru, paskui taikėsi, paskui vėl barėsi. Kaimynai sakė – jeigu išgyvensite šitai, gyvensite amžinai. Norėjo tuo tikėti. Pirmiausia popieriuje, o paskui jau tikrovėje iš mažų detalių dėliojo kambario planą – čia stovės stalas, šičia reikalingas toršeras. Jau įsikėlus visą mėnesį su paveikslais vaikščiojo iš kambario į kambarį ieškodama jiems geriausios ir vienintelės vietos – prideda prie sienos vieną, kitą, tada atsitraukia, pažiūri, kviečia vyrą, kad įkaltų vinuką, kabina, grožisi. Patiko kaupti paveikslus – buvo dovanotų pačių menininkų, buvo pirktų studentų mugėse – mėgo juose įžvelgti būsimuosius Chagallus ar Monet. Pirko žurnalus, vartė puslapių puslapius interjerų, žiūrėjo laidas apie kitų žmonių namus ir gyvenimus. Vaikštant mieste, norėjosi visur įsmukti ir pažvelgti, kaip kas gyvena, kilstelti kiekvieno lango užuolaidas. Eidama Paupio gatve stabteldavo prie žemų langų – ant palangių augo pomidorai, dviejuose languose ant paklotų lėlių lovelių ilsėdavosi du katinai, kitame stovėjo visas lego parkas – namai, automobiliai ir didžiulė raketa, tikėtina, sukonstruoti smalsaus vaiko.
Šitie namai, nors ir truputį už miesto, nors ir ilgiau reikėdavo iki jų gautis po darbų, buvo jos, jų abiejų svajonė, jau ir gyvenant čia įgyvendinama kasdien.
Kai tie procesai prasidėjo, tapo aišku iškart. Politikų veiksmuose ir leksikoje kartojosi tai, apie ką buvo tiek skaičiusi. Nerimas ėmė lydėti kasdien – kas šiandien bus pakviestas pokalbio, pas ką apsilankys nelaukti svečiai, kas gaus papeikimą ar atleidimą, kurioje svarbioje nacionalinėje institucijoje atsiras naujas, valdžiai prielankus, bet visiškai negirdėtas tipas. Sunkiai užmigdavo, paryčiais išsibudindavo nuo bjaurių sapnų. Savaitės tapo nervų karu dėl gyvenimo, laisvės, dėl savo valstybės. Kaip ir daugeliui žmonių, išmokusių gyventi laisvoje šalyje, jai buvo pikta, bet ir baisu. Suprato, kur šita situacija veda, nerado atsakymo, kodėl kažkam tai gali būti priimtina, kodėl žmonės pasiilgsta laikų, kuriuose nebuvo nieko gera, išskyrus jų jaunystę. Ėjo į protestus, komentavo, kalbėjo, dalyvavo visuose judėjimuose.
Vakare apkabino grįžusį vyrą, ir tas apkabinimas atrodė vienintelis tikras dalykas pasaulyje. Negalėjo įsivaizduoti, kiek tokių apsikabinimų dar laukia. Atsikimšo vyno, tylėdami abu sėdėjo savo reikaluose – vyras skaitė, ji užrašų knygelėje dėliojo dar negreit būsimo pavasario darbus, paišė gėlynus ir žymėjo būsimų medžių vietas sode. Ant grindų krito šviesos, tyliai sukosi plokštelė. Kilstelėjo galvą. Kokie gražūs mūsų namai, pasakė, kaip ir kiekvieną vakarą pastarąjį pusmetį.
Kai tą rytą suskambo vyro telefonas, nesąmoningai aiktelėjo. Žinojo, kas skambina. Trys ryto, dar tamsu, naktis, vėlyvo rudens dangus giedras. Kai jis susiruošė, kurį laiką stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Ar tai buvo atsisveikinimas? Ar paskutinį sykį žvelgia jam į akis – giliai jose matė visus kartu praleistus devyniolika metų, pirmuosius pasimatymus, šypsenas. Paprastai buvo verksnė, bet šį kartą kažkas užsirakino. Visai ne dėl to, kad nenorėjo pasirodyti silpna, ne todėl, kad norėjo tikėti, jog viskas bus gerai. Tiesiog viduje atsivėrė begalinė tamsa.
●
Pavasarį kiemo darželiuose ėmė lįsti gėlės. Ne tik darželiuose, bet ir vejoje dygo narcizai, scylės. Vyšnios ir slyvos skleidė žiedus, medyje už tvoros lizdą taisėsi gandrai.
Ji nervingai vaikščiojo iš kambario į kambarį, svarstė, ką gaminti vakarienei. Vyras grįš išalkęs, gal net piktas. Pastaruoju metu nuolatos taip būdavo. Netikdavo pagamintas maistas, pašėldavo, jeigu ne tie marškiniai būdavo išlyginti. Ir anksčiau reti buvę jo švelnumo ženklai buvo visiškai dingę, atrodo, kad pasikeitė net veido bruožai.
Sustojusi žvelgė į gandrus – gal vaikas viską išspręstų, svarstė. O jeigu visko neišspręstų, bent jau nesijaustų viena.
Ji nesidomėjo, kas šiuose namuose gyveno prieš juos. Kam apkrauti save bereikalingu žinojimo balastu. Kai vyras jai pasakė, jog kelsis į kitus namus – gal kiek miesto pakraštyje, bet į didesnius, erdvesnius, naujus, ji tik iš pradžių kiek paprunkštavo. Žinojo, jog didžiąją dalį laiko namuose teks praleisti vienai, nes vyro pareigos neleis nuolat būti namie. Ar nemanai, kad ir aš turėčiau pamatyti, kaip tie namai įrengti, paklausė jo. Viskas ten gerai, atsakė. Ir jai to buvo gana.
Ir tikrai, namai buvo erdvūs, įrengti patogiai, viskas buvo dar visai nauja – ankstesni šeimininkai, matyt, neseniai buvo įsikėlę. Ne viskas jai tiko, buvo per paprasta, per daug nereikalingų detalių – kai ką jai reikėjo pakeisti. Paveikslus nukabino, knygas veik visas išvežė, pasiliko receptų albumus ir kelionių vadovus, perdažė vieną rėksmingą sieną – kas galėjo sugalvoti nudažyti tokia spalva, klausė savęs. Čia gyvenusių žmonių rūbai, patalynė buvo sukarpyta ir demonstratyviai palikta prie durų – rado atvykusi su savo lagaminais. Tarsi sakytų – jeigu ne mums, tai ir niekam. Kam jai šitai reikėjo žinoti? Ar negalėjo vyras tyliai šitai sutvarkyti? Išnešti tuos skudurus, sudeginti. Kam jai tie buvusių gyventojų pareiškimai?
Įsijungė televizorių. Žinias dabar transliuodavo nenutrūkstamai – vis daugiau ir daugiau buvo pokyčių į gera – reikėjo laukti trisdešimt šešerius metus, bet viskas stojo į vietas: valstybinių įstaigų vadovais tapo vis daugiau jai žinomų ir pažįstamų žmonių, o priešai ir valstybės skaldytojai buvo sodinami už grotų. Jos vyras vėl pasirodė eteryje – šypsojosi, atrodė savimi pasitikintis, savo tradicine greitakalbe išbėrė: draugai, būkite kantrūs, duokite mums laiko, mes tik pradėjome dirbti.
