Archyvų razinkos (7)

 

Pasirodo, archyvarai maunasi antpirščius. Iki šiol maniau, kad antpirščiuojasi tik siuvėjai. Anaiptol! Įtarusis skaitytojau, dabar Tu galvoji: kam tai archyvarei, čiupinėjančiai tik popierius, reikalingi antpirščiai? Jos rankose aštriausias laikomas daiktas – nebent dar nespėję ištrupėti mašinraščių lapų kampai ir nenugludinti rašytojų tekstai. Kaip netrukus mėginsiu paaiškinti, jai antpirščiai reikalingi dėl visai kitų priežasčių.

Kažkurią iš dienų atėjusi į archyvo skaityklą atkreipiau dėmesį, kad visų trijų darbuotojų vieno piršto galiukas ryškiai žalias. Tarp betoninių sienų ir raudonų skaityklos durų negalėjai nepastebėti sinchroniškai judančių žalių pirštelių. Jeigu sirgai vėjaraupiais dar tuo laikotarpiu, kai išbertos kūno vietos būdavo tepamos briliantiniu žaliuoju (vadinamąja zelionke), puikiai žinai, kokią žalią spalvą turiu omeny. Archyvarių smiliai atrodė it ką tik ištraukti iš to visai ne nostalgiško vaikystę tebeprimenančio skysčio.

Su tuo pažaliavusiu smiliumi jos mikliai skaičiavo bylų lapus ir lyg truputį apsėstos panosėj murmėjo jų numerius. Žiūrėdamas iš šono galėjai pamanyti, kad byloms atliekami užkeikimai ar dvasinė dezinfekcija nuo buvusių skaitytojų. Neabejočiau, kad tokių ritualų esama, ypač byloms, kurių dėl įvairiausių ribojimų dar pusamžį nebus galima pamatyti svetimoms (ne archyvarių) akims. Geriau įsižiūrėjusi supratau, kad tie pažaliavę smiliai aptaisyti kažkokiais guminiais antpirščiais. Hm… ekstravagantiški silikoniniai pirštų tęsiniai, – pamaniau.

Mano smilius, ant kurio turėtų puikuotis antpirštis, jei priklausyčiau Antpirščiuotų archyvarių draugijai (toliau – AAD), buvo aplipintas pleistrais. Jeigu dabar kas paklaustų, kokiai archyvarės kūno daliai būtinas papildomas sveikatos draudimas, tai nedvejodama atsakyčiau – smiliui. Jis nuolat žalojamas ir dar atlieka daugiausia darbo: laksto pirmyn atgal tarp šimtų eilučių, nemažai laiko sugaišta prie smilkinio (iki kraujo sukiojamas ar tvirtai įremtas), taip pat rauna lauk surūdijusias sąvaržėles. Juoba – atranda retenybių, dar čionais vadinamų archyvų razinkom.

Tuo tarpu pažiūrėjus į savo smilių su žaliais „Peppa Pig“ pleistrais pasidarė aišku, kad jis skyrė mane nuo antpirščiuotų damų. Galima sakyti, kad antpirštis reprezentavo archyvarių hierarchinį statusą. Pamatęs tą žalią pirštą tarsi žinai, kad prie pavardžių puikuosis sutrumpinimai „vyr.“, „spec.“. Kitaip nei aš, jos turėjo tìkrai archyvarei būtiną amuniciją: plytos storio didinamąjį stiklą, pusšvarį baltą chalatą su sąvaržėlėmis apkabinėtais rankovių galais ir nuosavus metilceliuliozės klijus. Nelabai supratau, kaip antpirštis gali tiek suefektyvinti darbą (pagreitinti lapų vartymą), kad atsirastų noras jį nuolat nešioti, o gal tik demonstruoti. Jis labiau praverstų stovint parduotuvėje prie kasos, kai mėginama visais būdais, įskaitant net iki pandemijos madingesnį „paseiliojimą“, praskleisti naują plastikinį maišelį.

Vedama sportinio intereso nusprendžiau, kad pusdieniui pamėginsiu pabūti ne pleistruota, o antpirščiuota archyvare! Tačiau prieš tai turėjau surasti tinkamą bylą antpirščiui išbandyti. Kažkodėl į galvą atėjo Marcelijaus Martinaičio mokyklos metų (sakytume, paauglystės) dienoraštis, kurio nemaža dalis teksto per šitiek metų jau spėjo išblukti. Gerai, – pamaniau, – razinkišką objektą turiu, dabar reikėtų, kad šios trys damos nuvestų pas savo antpirščių dylerę. AAD narės mano laisvos valios sprendimui pakluso. Archyve nematyta antpirščių moteris iš klibančio stalčiaus ištraukė kartoninę dėžutę. Man buvo pasiūlyta atsakingai išsirinkti antpirštį. Būtent taip ir padariau: čiupau pirmą pasitaikiusį nuo viršaus ir nė neketinau matuotis.

Grįžusi prie darbo stalo atsiverčiau minėtą Martinaičio bylą su 1952 metų dienoraščiu. Turėjo įvykti lemtinga smiliaus karūnavimo ceremonija, bet atsirado dvi problemos. Nuo žaizdoto piršto vis dar negalėjau nuplėšti pleistrų, todėl „ne pleistruota archyvare“, bent laikinai, pabūti neišėjo. Antpirštis mano sulopytam smiliui buvo ir gerokai per didelis, tad imituoti archyvarę su „spec.“, „vyr.“ trumpiniais galėjau nebent jį užsimovusi ant nykščio.

Nors AAD nare netapau, pleistrais apklijuotas smilius toliau be kliūčių atidžiai slampinėjo po Martinaičio dienoraščio eilutes. Kaip visada – mėgindamas rasti man šį tą įdomaus. Pirštą iš pradžių užkabino penkiolikmečio M. M. dienoraščio struktūra. Matyti, kad diena tarsi suskirstoma į „įvykius“, „mintis“ ir „nusivylimus“. Dar įrašomi, nors ir gana retai, „svajonių“ ir „džiaugsmų“ skyreliai. Per pablukusį tekstą pamažu slinkdamas pirštas stabtelėjo prie keleto vietų ir kaip koks Daiktas iš „Adamsų šeimynėlės“ įsakmiai pabaksnojo į razinkas. O man, mielas Skaitytojau (jei Tu dar čia), beliko tik nuolankiai šiam paliepimui paklusti.

 

Archyvė B.

1952 m.

sausis

11 d. Penktadienis

 

[...]

Nusivylimai:

Kad aš ne toks jau geras poetas, kaip maniau, kad mano parašytieji eilėraščiai gali visiškai netikti spausdinimui, nes jų turinys yra blogas (o gal ir geri, bet tokia mintis varžo mane šią dieną) [...].*

[LLMA, f. 598, ap. 1, b. 299, l. 2r]

 

14 d. Pirmadienis

 

[...]

Mintys:

Mesti galvoti apie meilę, nes tai iš jos nieko naudos nėra. Galvojant apie ją, leidžiamas niekais laikas, kuris taip brangus mokantis. Būti jūrininku ar mokytoju? Mokytis kiek galint geriau ir baigti šį ketvirtį vienais penketais.

[l. 3v–4r]

 

18 d. Penktadienis

 

[...]

Mintys:

Mesti mintį būti jūrininku, o tęsti mokslą. Užmegzti meilę su A greičiausiu laiku, geriausiai per pirmąjį pasitaikiusį vakarą. Skaityti knygas. Knygas skaityti atidžiai, įsigilinti į kiekvieną veiksmą, kiekvieną veikėją, suprasti pagrindinę mintį. Pamokų metu būti ramesniam, nes kai pasirodo, kad aš beveik daugiausia šėlstu. Rytoj parėjus namo niekur neiti, o skaityti „Raštus“.

Nusivylimai:

Kad aš ne tiek daug žinau, kaip galvojau ir ne toks gražus. Kad ne taip lengvas dalykas būti poetu. Kad aš savo planų beveik niekada neįvykdau.

Džiaugsmai:

Kad santykiai su A eina į gerą pusę.

[l. 5r]

 

19 d. Šeštadienis

 

Įvykiai:

Ėjimas į klasę. Oras nešaltas, pasnigusi, apsiniaukusi.

Klasėje. Pertraukų metu mėtėmės sniegais. Fizikos pamoka buvo laisva. Per šią pamoką rašėme mergaitėm atmintis, o jos mūms. Man parašė V.

Ėjimas namo. Eidamas namo buvau užėjęs pas Petrą kartu su Jonu. Skaitėme Rušlio laišką, o po to lošėme šachmatus su Petru. Laimėjau aš. Jonui išėjus namo, išėjau ir aš. Petras lydėjo. Eidami kalbėjome apie Alg, Pr. ir vakaruškas.

Namie. Skaičiau Biliūno „Raštus“.

Mintys:

Nebūti jūrininku. Tęsti toliau mokslą. Kokiu nors būdu išgarsėti ir įrodyti A, kad aš j… esu vertas. Mesti mintis apie mergaites, o geriau susirūpinti eilėraščių rašymu, nes visa tai gali išeiti į gerą, o taip pat daugiau susirūpinti mokslu. [...]

[l. 5v]