Alternatyva siūlomai alternatyvai: pasikliauti istorija ir pripažinti, kad krizės yra neišvengiamos
Platonas man brangus…
Šių metų vasario 13 ir 27 dienomis „Šiaurės Atėnai“ paskelbė du didelės apimties Sauliaus Norvaišo straipsnius: „Kai kritika netenka alternatyvos“ ir „Kai krizė tampa valdymo forma“.
Su Sauliumi esu pažįstamas daugiau kaip trisdešimt metų. Kartu „Žinijos“ draugijoje įkūrėme klubą „Fraktalas“, organizavome jo veiklą. Bendradarbiavome ir dirbdami Mykolo Romerio universitete. Esu jam nepaprastai dėkingas už suteiktą galimybę susipažinti su keliomis retomis knygomis, kurias jis parsigabeno iš užsienio ir kuriomis pasinaudojau rašydamas savo mokslinius darbus. Deja, pastaruosius kelerius metus bendravome tik el. paštu ir telefonu – Saulius iš Vilniaus išvyko gyventi kitur. Ir gal tik todėl, kad bendravimas tapo retokas, labai nustebau perskaitęs minėtus jo straipsnius. Nustebino ne tiek jo siūloma politinių „sprendimų priėmimo architektūra“, kiek nepaprastai plačios ir gilios filosofinės žinios. Paskelbti tekstai išties įspūdingi, retas net profesionalus filosofas geba taip išsamiai išanalizuoti jam rūpimą problemą, o Saulius juk matematikas…
Bet… Bet kažkas tuose tekstuose sukėlė klausimų audrą. Todėl ėmiau juos darsyk ir darsyk skaityti. Ir pagaliau supratau, kad bent sau turiu pasakyti kažką panašaus, ką pasakė Aristotelis: „Platonas man brangus, bet tiesa dar brangesnė.“ Šį garsų posakį perfrazuosiu taip: „Saulius man brangus, bet dar brangesni yra klausimai, kurie kilo skaitant jo straipsnius.“ Juos ir pateiksiu, kaip ir kai kurias savo mintis.
Kritika tiktai dėl kritikos?..
Pirmo straipsnio svarbiausias mintis galima perteikti keliais sakiniais: a) kritinė filosofija dažniausiai apsiriboja problemų diagnoze ir atsisako jas spręsti; b) hierarchija grindžiamos sistemos yra ydingos jau vien todėl, kad valdžios centralizacija ignoruoja įvairovę; c) didžiausias hierarchijos sąjungininkas yra istorinis fatalizmas; d) problemos gali būti išspręstos tik atsisakius hierarchinio valdymo modelio ir pakeitus sprendimų priėmimo architektūrą.
Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama kritinei filosofijai ir tai daroma pasitelkiant irgi „Šiaurės Atėnuose“ (2026-01-16) paskelbto Gintauto Mažeikio straipsnio „Tamsiosios Apšvietos karalystė“ analizę. G. Mažeikiui priekaištaujama, kad, nors ir tiksliai užfiksavęs Apšvietos krizę, jis neatsakė į klausimą, kaip tą krizę įveikti. To nedarą ir dauguma kitų kritinės filosofijos atstovų.
Štai čia man ir kilo pirmas klausimas: ar dera G. Mažeikį kritikuoti už tai, ko jis net neketino daryti? Juk akivaizdu, kad G. Mažeikio straipsnio tikslas – tik supažindinti su Curtiso Yarvino idėjomis, o ne jas kritikuoti ar aukštinti, juo labiau – ne siūlyti savus sprendimus. Pateisinti tą, mano manymu, vargu ar reikalingą G. Mažeikio teksto kritiką galima tik tariant, jog, siekiant kuo įtaigiau perteikti savąsias mintis, visada pravartu „už ko nors užsikabinti“, pradėti nuo kitų autorių kritikos. Tokia beletristinė išmonė beveik visada pasiteisina, šiuo atveju, ko gero, irgi. Tik G. Mažeikis čia niekuo dėtas.
Ar iš tiesų „amžinasis sugrįžimas“ gimdo fatalizmą?
Pradėsiu nuo abejonės: ar iš tiesų „istorinis fatalizmas visuomet buvo patogiausias hierarchijos sąjungininkas“? Ir ar iš tiesų istorija turi būti suvokiama kaip uždaras ratas?
Istorinį fatalizmą Saulius sieja su „amžinojo sugrįžimo“, arba „istorijos grįžimo“, samprata. Ji giliai įaugusi ne tik į senovės graikų kultūrą, bet ir į hinduizmą bei budizmą išpažįstančias bendruomenes – samsaros ratas, kosminiai ciklai (jugos), karma kaip priežasčių ir pasekmių dėsnis ir t. t. Panašių tikrovės sampratų esama ir kitose kultūrose – kosmosas ir jame vykstantys procesai buvo ir yra suvokiami kaip cikliškai gimstantys ir žūstantys. Turbūt tokį manymą pagimdė ne tik pasikartojanti metų laikų kaita ir su ja susiję gyvybiniai procesai, bet ir regimas dangaus šviesulių judėjimas.
Tačiau tas „amžinas pasikartojimas“ nėra „uždaras ratas“, kuriame niekas nesikeičia, kuriame žmogus valios laisvės neturi. Geriausiai tai regima samsaros (žmogaus gimimų ir mirčių amžinojo rato) bei neatsiejamos nuo jos karmos sampratose. Kiekviename naujame gyvenimo, mirties ir atgimimo cikle žmogaus (ir ne tik jo) likimas labai priklauso nuo buvusiame prieš tai gyvenimo cikle atliktų ar neatliktų darbų, poelgių. Bet žmogus turi galimybę tą savo likimą keisti, ir to pasekmės (karma) išryškėja ne tik šiame, bet ir tolesniuose gyvenimo, mirties ir atgimimo cikluose. Tad jokio fatalizmo, kaip neišvengiamos būtinybės, čia nėra. Tą patį galima pasakyti ir apie Sauliaus minimą stoikų filosofiją. Stoikai pripažino lemtį, ryškiai apribojančią žmogaus laisvus pasirinkimus, bet ir lemčiai, pasak jų, žmogus gali (nors dažniausiai bergždžiai) priešintis. Tad stoikai, kaip ir hinduizmo bei budizmo adeptai, buvo ir yra įsitikinę, kad nors daug kas nuo žmogaus nepriklauso, bet daug ką žmogus gali ir keisti. Tą patį gali daryti bei daro ir žmonių bendruomenės – šeima, gentis, tauta ir pan. Visa bėda ta, kad ciklinio laiko, kaip beviltiškai uždaro rato, kuriame viskas tiktai kartojasi ir nieko naujo net būti negali, sampratą įtvirtino vienas iš iškiliausių krikščionybės tėvų šventasis Augustinas (354–430), o jo autoritetas buvo toks milžiniškas, kad ši samprata tiesiog įaugo į mūsų sąmonę, ir iki šiol jos niekas net nebando paneigti. O tą padaryti įmanoma remiantis viena iš ganėtinai naujų mokslo krypčių, kurią Saulius nesyk paminėjo antrame straipsnyje. Tai – sudėtingų sistemų teorija.
Savireguliacija ir fatalizmas
Ją Saulius sieja su savireguliacija ir svyravimais (virpesiais), netgi nurodo vieną iš jos autorių – rusų kilmės belgų chemiką ir fiziką, Nobelio premijos laureatą Ilyą Prigonineʼą (1917–2003). Tiesa, šis savo teoriją vadino disipatinių struktūrų teorija, bet tai vargu ar itin reikšminga, nes kiti autoriai disipatinių struktūrų teoriją vadina ir sinergetika, ir katastrofų teorija, ir chaoso teorija, o į jas įsilieja autopoiesis bei fraktalų teorijos. Aš dažniausiai vartojau Hermanno Hakeno pasiūlytą trumpą ir imlų sinergetikos terminą, vartosiu jį ir dabar.
Sinergetiniai procesai yra ganėtinai paradoksalūs. Štai esame įsitikinę, kad, nutarus radikaliai pagerinti savo gyvenimą ir to atkakliai siekiant, mūsų būklė palaipsniui gerės. Bet šito niekad nebus. Užuot būklei palaipsniui gerėjus, viskas dar pablogės, prasidės krizė, o kai ims atrodyti, kad blogiau jau būti negali, taps dar blogiau. Tiesa, galop problemos išsispręs, bet tik su viena sąlyga, kuri kyla iš dar vieno paradoksalaus dėsningumo: dabarties būviams ir sprendimams reikšmingą įtaką daro… ateities būviai („keistieji atraktoriai“). Socialiniame gyvenime jie reiškiasi vizijomis, ir jeigu jos yra pakankamai ryškios, žmogus ar visuomenės grupė pagaliau įveikia net beviltiškai atrodančią būseną.
Mūsų stebimoje tikrovėje nėra nieko, kas nesvyruotų, nevirpėtų, – pradedant visatos struktūromis ir baigiant subatominiu lygiu. Sukimasis taisyklingu ar netaisyklingu ratu irgi yra svyravimai. Jie yra ir sklindančios bangos – gravitacinės, elektromagnetinės ir t. t. Net „kieti“ kūnai, pasak kai kurių kvantinės mechanikos specialistų, yra ne kas kita, kaip „banginių paketų“ ganėtinai stabilus darinys. Skirtingose sistemose skiriasi tik svyravimų (pasikartojimų) dažnis, o tie pasikartojimai būna harmoningi (taisyklingi), kvaziharmoningi (svyravimų periodas kinta) ir neharmoningi, arba relaksaciniai. Jei tų svyravimų (pasikartojimų) mes dažnai nepastebime, tai tik todėl, kad jų dažnis yra nepaprastai didelis arba nepaprastai mažas, arba jeigu jie yra kvaziharmoningi ar relaksaciniai.
Kadangi viskas pasaulyje virpa, svyruoja, tuos svyravimus aprašantys dėsniai yra laikomi universaliais, sėkmingai (tiesa, atsižvelgiant į jų specifiką) pritaikomais pačioms įvairiausioms sritims ir sistemoms, tarp jų ir socialinėms. Jose irgi stebimi pasikartojantys (periodiniai, kvaziperiodiniai ar relaksaciniai) reiškiniai. Tuos nebūtinai taisyklingai pasikartojančius socialinius procesus aprašo istorija, tad vargu ar reikia stebėtis, kad yra sakoma, jog nieko naujo po šia saule nėra. Nieko naujo nėra vien jau todėl, kad net disipatinės (irstančios, išsisklaidančios) struktūros, pasak I. Prigogineʼo, geba įsiminti pradines savo formavimosi sąlygas ir periodiškai ar kvaziperiodiškai pasikartojančių krizių, katastrofų metu jas išlaikyti. Būtent tai ir yra tas „amžinasis sugrįžimas“ – nepaisant pasikartojančių chaoso būklių, vėl ir vėl sugrįžta tvarka. Tačiau I. Prigogineʼas (ir ne tik jis) parodė, kad ta tvarka tampa bent truputį kitokia. Kiekvienoje chaoso būklėje sudėtingai sistemai atsiranda galimybė toliau vystytis bent dviem naujomis kryptimis, link bent dviejų galimų būvių, kurių dar nebuvo. Tokį procesą I. Prigogineʼas pavadino bifurkacijomis (lietuviškai – dvejinimusi), ir būtent jų metu atsiranda tai, ko dar nebuvo. Tad nors ir „nieko naujo po šia saule nėra“, viskas nors truputį kitaip, ir jokio fatalizmo čia įžvelgti neįmanoma. Saulius, nors ir puikiai žinodamas šiuos dėsningumus, fatalizmą kažkodėl įžvelgė…
Ar iš tiesų krizė tampa valdymo forma?
Pirmame straipsnyje akcentuojama, jog kritinė filosofija apsiriboja problemų diagnoze ir atsisako jas spręsti. Todėl tikėjausi, kad sprendimai bus pateikti antrame straipsnyje. Deja, antro straipsnio didžioji dalis skirta dabartinių valdymo procesų kritikai, o apie galimą problemų sprendimą straipsnio pabaigoje tik miglotai užsimenama. Išvardinsiu antro straipsnio svarbiausias mintis: a) dabartyje krizės kyla viena po kitos ir tampa savaime suprantama būsena, netgi valdymo režimu; b) toks režimas leidžia sprendimus atidėti iki kito valdymo ciklo pradžios (naujų rinkimų, naujų įstatymų ar jų pataisų ir pan.) ir sukelia dar didesnes krizes; c) sprendimų atidėjimas yra ne kas kita, kaip vėluojantys grįžtamieji ryšiai, t. y. bandymai koreguoti netinkamus procesus tada, kai jie jau įvyko; d) tokie grįžtamieji ryšiai gimdo nepamatuotus radikalius sprendimus, ir tai didina netvarką bei naujų krizių galimybę; e) padarytų sprendimų naudą pradėta matuoti sprendimų palaikymo intensyvumu, o toks niekur nevedantis populizmas ignoruoja problemų sudėtingumą bei visuomenei imanentiškus maždaug 6 % nukrypimus nuo „normos“; f) vienintelė galima išeitis – sprendimų architektūros pakeitimas.
Vargu ar reikia abejoti daugumos šių tarpusavyje susijusių teiginių teisingumu. Tiesa, neaišku, ar iš tiesų krizės kyla tik dėl valdymo centralizacijos. Tačiau teiginys, kad sprendimų atidėjimas iki kito ciklo pradžios kyla tik dėl nepaliaujamos krizių sekos, mano manymu, vargu ar teisingas.
Savireguliacija ir krizių valdymas
Tiesa, šį teiginį Saulius bando paaiškinti: „Krizė ima funkcionuoti kaip savireguliacijos forma, ji leidžia atidėti sprendimus [...] ir palaikyti mobilizacijos būseną be aiškaus tikslo.“ Čia raktinis žodis yra „savireguliacija“. Būtent jis tarsi leidžia suprasti, kodėl sprendimai gali būti atidedami. Mat savireguliacija yra ne kas kita, kaip procesai, siekiantys palaikyti sistemos stabilumą, mažinti krizių tikimybę, ir ji natūraliai arba dirbtiniais būdais realizuojasi per neigiamus grįžtamuosius ryšius. Šie visuomeniniuose procesuose yra ne kas kita, kaip dar prieš krizę ar jos metu sąmoningai ar nesąmoningai priimami sprendimai ir atliekami veiksmai, kurių tikslas – sumažinti galimos krizės poveikį, jos neigiamas pasekmes, gal net krizės išvengti. Tad jeigu tos krizės vyksta viena po kitos, tai jų neigiamų pasekmių mažinimas ištįsta laike, ir būtent tai gali būti suprantama kaip reikšmingų sprendimų, kurie galėtų suvaldyti tas krizes, atidėjimas.
Tačiau jeigu krizių seka yra nepaliaujama, tai kyla klausimas, ar įmanoma jas atidėti. Juk savireguliacija yra nuolatinis ir nenutrūkstamas bet kurioje sudėtingoje sistemoje vykstantis procesas. Jeigu jos nebūtų, tai nebūtų nei ganėtinai stabilių žvaigždžių bei planetų, nei upių, kalnų, nei manęs, rašančio šias eilutes. Tad atidėti ar paskubinti grįžtamuosius ryšius vargu ar įmanoma – vos tik sistemos stabilumas ima menkėti, jie „įsijungia automatiškai“ ir gali būti tik silpnesni arba stipresni, teigiami arba neigiami. Visa tai išplaukia iš jau minėtų teorijų.
Be abejo, šiuo teiginiu galima ir suabejoti. Juk vos tik ima skaudėti galvą ar pilvą – skubame išgerti vaistų, ir šis veiksmas yra ne kas kita, kaip grįžtamieji ryšiai, atstatantys bei palaikantys stabilią sveikatą. Bet mes turime laisvą valią, todėl vaistų kurį laiką galime negerti arba juos išgerti dar prieš skausmams pasireiškiant. Tad atrodytų, kad mano teiginys, jog atidėti ar paskubinti grįžtamuosius ryšius vargu ar įmanoma, yra neteisingas. Tačiau vienas iš žymiausių sudėtingų sistemų netiesinės dinamikos specialistų, Europos mokslų ir menų akademijos prezidentas Klausas Mainzeris įtikinamai parodė, kad net žmogiškos intencijos, t. y. ketinimai, kuriais grindžiami veiksmai ar pasirinkimai, paklūsta savireguliacijos dėsniams. Pasirinkimas (intencija), ar iš anksto gerti sveikatą palaikančius vaistus, ar pavėluotai, priklauso ne tiek nuo žmogaus valios, kiek nuo jo sveikatos būklės. Tą patį galima pasakyti ir apie politinius sprendimus – jie priklauso ne tiek nuo žmogiškų intencijų (pasirinkimų), kiek nuo visuomenės „sveikatos būklės“, ir jie priimami tiktai tada, kai tampa jau būtini.
O kaip sužinoti, kad tie sprendimai jau būtini? Atsakymą pateikia matematinė katastrofų teorija: krizę galima šiek tiek suvaldyti (suvėlinti jos pradžią arba sumenkinti jos neigiamus padarinius) tiktai tada, jei neigiami grįžtamieji ryšiai įvedami vos pasireiškus pirmiems vos pastebimiems krizės požymiams. Kai tie požymiai tampa ganėtinai ryškūs, krizė jau nesuvaldoma.
Bet jeigu krizės požymiai dar visiškai neryškūs, tai kas į juos atkreips dėmesį? O jei įžvalgesni ir atkreips, tai ar neatsitiks taip, kad tuos įžvalgiuosius pavadins ramybės drumstėjais, gal net kvailiais? Taip, beje, dažniausiai ir atsitinka. Būtent todėl ir abejoju, ar įmanoma sprendimus priimti tada, kai jie dar veiksmingi. Pagaliau ar išvis įmanoma pasakyti, kad beveik neregimi krizės požymiai jau egzistuoja, tad ir nurodyti laiką, kada būtina įvesti grįžtamuosius ryšius?
Šis klausimas labai rimtas. Nes sudėtingose socialinėse sistemose (esu parodęs, kad ne tik jose) vykstantys procesai yra kontingentiški. Ši Émileʼio Boutroux (1845–1921) į mokslo filosofiją įvesta sąvoka reiškia būtinumo stoką. Pasak vieno iš socialinių sistemų teorijos kūrėjų Niklaso Luhmanno (1927–1998), mūsų sprendimai apie būsimus įvykius yra kontingentiški, kitaip sakant, nei neteisingi, nei teisingi, nes niekada neįmanoma stebėti to, kas dar bus ateityje. Todėl net ir tada, kai krizės požymiai tampa ganėtinai ryškūs, krizė nebūtinai turi ištikti, nors gal ir ištiks. Ir tai glūdi pačioje tikrovės prigimtyje, nuo žmogiškų intencijų beveik nepriklauso. Būtent todėl ir yra neišvengiamos nuolatinės sprendimų ir įstatymų pataisos.
Ir dar. Saulius nesyk kartoja, jog dauguma problemų kyla tik dėl sprendimų priėmimo vėlavimo ir jų taisymo greičio. Bet ar jo abiejuose straipsniuose atkakliai siūlomos „daugelio dalyvių sąveikos“, t. y. demokratinės procedūros, sprendimų priėmimą gali paspartinti? Atsakymas – ne. Tuo jau seniai įsitikinta esant ekstremalioms sąlygoms, pavyzdžiui, karo metu.
Apie siūlomą alternatyvą – sprendimų architektūros pokyčius
Saulius „sprendimų priėmimo architektūrą“ apibūdina ne kaip valdžios sprendimų turinį, o kaip sprendimų priėmimo mechanizmą. Tad išeitų, kad visuomenei turėtų būti svarbu ne tai, ko jai atstovaujanti valdžia siekia ir ką daro, o tik tai, kokiu būdu ji priima sprendimus ir kaip greitai juos koreguoja. Bet ar iš tiesų mums nesvarbu, koks yra valdžios sprendimų turinys? Ar liksime abejingi, jeigu valdžia, pavyzdžiui, „užsimanys“ nusavinti mūsų turtą arba įvesti griežtą cenzūrą, nepaprastai padidinti mokesčius ar panaikinti moterų teises? Tuo labai abejoju. Keistas ir Sauliaus manymas, kad hierarchinis valdymo būdas išnyks tik tada, kai jis bus pakeistas daugelio dalyvių sąveikomis. Bet argi dabartyje tų „daugelio dalyvių sąveikų“ nėra? Juk dauguma pasaulio valstybių yra pasirinkusios būtent kolektyviais sprendimais grindžiamą demokratinį valdymo būdą. Tad nesuprantama, ką Saulius siūlo visiškai naujo, ko nėra ir niekad nebuvo.
Aiškaus atsakymo į šį klausimą neradau, tiktai užuominas. Bet jų pakako, kad galėčiau suprasti, jog Saulius turi omenyje omnikratiją (https://www.vle.lt/straipsnis/omnikratija/) – tokią valdymo formą, kuri grindžiama manymu, jog teisingus kolektyvius sprendimus gali priimti, vaizdžiai sakant, ir dvejų metų vaikas (jei jis jau moka spaudyti kompiuterio klavišus), ir demencija sergantis senolis, ir pirmame straipsnyje nesyk minimas Curtisas Yarvinas, kaip ir Gintauto Mažeikio minimi „valstybių-ligoninių“ vadovai-valdovai Trumpas bei Putinas. Nepaisant sunkiai suderinamos sprendimus priimančių asmenų įvairovės, sprendimai vis vien kažkodėl bus teisingi, ir jie bus priimami beveik žaibiškai, nes jų priėmimui vadovaus „kolektyvinis intelektas“, kurį dabar dažniau vadiname „dirbtiniu intelektu“. Bent man ši valdymo forma sunkiai suprantama. Bet neturiu galimybės visa tai aptarti plačiau, todėl baigsiu tuo, kuo pradėjau: Sauliaus straipsniai įstabūs vien jau todėl, kad kelia daug klausimų. Tačiau jo teikiamas technokratinis politinių problemų sprendimas (o jis yra būtent toks!) vargu ar tas problemas išspręsti padės. Tad siūlyčiau pasikliauti istorija ir pripažinti, kad krizės, nors jas ir galima šiek tiek suvaldyti, yra neišvengiamos.
