Lotynų Amerika lietuvio akimis
Vytautas Rubavičius. Lotynų Amerikos naujoji civilizacinė ontologija.
V.: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2022. 192 p.
Vytauto Rubavičiaus knyga „Lotynų Amerikos naujoji civilizacinė ontologija“ buvo viena iš tų, kurią, vaizdžiai sakant, prarijau. Ją perskaičiau per dvi dienas. Ji – mokslinė, bet skaitoma tarsi romanas. Tuo stebėtis nereikia, nes autorius – ne tik filosofas, bet ir poetas, rašytojas.
Nustebino knygos tema – kodėl autoriui parūpo Lotynų Amerika? Gal ten – jo artimi giminės arba draugai? O gal rašyti paskatino nostalgija, prisiminus vaikystėje skaitytus romanus apie seminolų ir apačių vadus Oceolą bei Vinetu, paskutinį mohikaną arba raitelį be galvos? Taip, autorius prisipažįsta, kad temos pasirinkimui tos romantiškos istorijos apie indėnus įtakos šiek tiek turėjo. Įtakos turėjo ir Lotynų Amerikoje kilusi magiškojo realizmo literatūra. Bet esminis postūmis rašyti knygą buvo dar jaunystėje iš draugo gautos kelios Carloso Castanedos knygos apie jakių indėnų šamaną don Chuaną. Nuo to meto, kai skaitė tas knygas, praėjo daug laiko, bet įspūdis neišblėso. Nors ėmė plisti požiūris, jog C. Castanedos knygos – tik literatūrinis pramanas, V. Rubavičius įtikinamai parodo, kad jo nupasakotas magiškojo gyvenimo patirtis patvirtina šiuolaikinių antropologų tyrimų išvados: „Keičiant sąmonės būsenas išmokstama susikalbėti su gyvūnais, regėti pasaulį jų ar galingųjų augalų akimis, įžvelgti ir naudotis pasaulio sritis siejančiomis energetinio gyvybės tinklo linijomis.“
Apie antrąjį postūmį rašyti šią knygą sužinojau tik per pokalbį su Vytautu. Be abejo, tą nesunkiai galėjau suprasti ir skaitydamas knygą, bet savąją mintį jis išsakė daug trumpiau ir aiškiau. Jis norėjęs suprasti, kodėl popiežiaus Pranciškaus kalbose ir sprendimuose ganėtinai ryški Lotynų Amerikoje paplitusios išlaisvinimo teologijos gaida.
Apie išlaisvinimo teologiją buvau šiek tiek girdėjęs. Prisiminiau, jog kadaise apie ją ne itin palankiai atsiliepė lietuvių filosofas Antanas Maceina. Jo knygą „Išlaisvinimo teologija“ (Torontas: savaitraštis „Tėviškės žiburiai“, 1986) nesunkiai radau interneto platybėse. Ir jau pirmuosiuose puslapiuose aptikau kardinolo Josepho Ratzingerio, kuris 2005 metais tapo popiežiumi Benediktu XVI, pavardę. Tuomet būdamas dar tik Tikėjimo kongregacijos prefektu J. Ratzingeris atkreipė dėmesį į tai, kad išlaisvinimo teologija esanti „naujas bandymas interpretuoti visą krikščioniškąjį sandą“ pagal marksistinį modelį, ir A. Maceina šią mintį išplėtojo. Kita vertus, J. Ratzingeris knygoje „Eschatologija“ (iš vokiečių kalbos vertė Romualdas Grucė, Giedrė Sodeikienė, Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996), nors apie išlaisvinimo teologiją atsiliepė kritiškai, atkreipė dėmesį, jog „įvairiose išlaisvinimo ir revoliucinėse teologijose yra ir vienas kitas aukso grynuolis“ (p. 60–61). Įdomu tai, kad popiežiui Benediktui XVI atsistatydinus ir jo vietą užėmus Buenos Airių arkivyskupui Jorgei Mario Bergoglio, kuris pasivadino Pranciškaus vardu, beveik devynerius metus šie abu popiežiai – atsistatydinęs ir einantis pareigas – tardavosi kai kuriais klausimais, ir ne visada jų nuomonės sutapdavo. Nors Vatikano spauda apie tų nesutarimų esmę neskelbdavo, galima manyti, kad nesutarimai buvo susiję su klausimu, ar Katalikų Bažnyčia turi teisę kištis į politinius procesus. Išlaisvinimo teologai tvirtina, kad ne tik turi teisę, bet ir privalo.
Tai štai, V. Rubavičius atkreipė dėmesį, kad popiežiaus Pranciškaus pažiūros formavosi Lotynų Amerikoje būtent itin paplitusios išlaisvinimo teologijos terpėje. Todėl nereikia stebėtis, kad šis popiežius daugiausia dėmesio skyrė vargšams, neturtėliams, nuskriaustiesiems – juk net pats Jėzus Kristus gimęs ne turčių namuose, o tvarte, ėdžiose. Išlaisvinimo teologai įsitikinę, kad žmogiškos kančios kyla ne vien dėl žmogaus nuodėmingumo, jo sąmoningų ar nesąmoningų veiksmų, bet ir dėl neteisingos socialinės sistemos. Jėzus Kristus buvo atėjęs išlaisvinti žmonių iš bet kokios priespaudos, teigia jie, ir šiai minčiai popiežius Pranciškus simpatizavo.
Išlaisvinimo filosofijos ir teologijos esmei aptarti Vytautas skiria bemaž 40 puslapių. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad Lotynų Amerikoje plito kitoks marksizmas nei sovietinis. Lotynų Amerikos religinės pakraipos mąstytojai aiškino, kad Karlas Marxas nebuvęs joks ateistas, kad jis kritikavęs tik krikščioniškos religijos sustabarėjimą, o jo visuomeninių santykių analizė galinti puikiai praversti krikščioniškam revoliuciniam užtaisui.
Nežinia, ar būsimasis popiežius visiškai sutiko su šiomis pažiūromis, bet neabejotina, kad jį nepaprastai jaudino daugelio Lotynų Amerikos katalikų kunigų kankinystės kelias. Ne vienas jų buvo persekiojamas, suspenduojamas, net nužudytas. Tačiau, pasak V. Rubavičiaus, jų kankinystės kelias buvo kitoks nei sovietinės okupacijos aukų Europoje. Jie brendo ir gyveno visiškai kitokioje nei Sovietų Sąjungos kultūrinėje ir politinėje terpėje, ir todėl Europos (ypač komunistinės ideologijos išsekintų šalių) katalikų dvasininkų ir Lotynų Amerikos katalikų dvasininkų politinės, kultūrinės bei teologinės pažiūros kai kuriais klausimais net reikšmingai skyrėsi.
Kas lėmė šiuos skirtumus? Siekdamas atsakyti į šį klausimą, knygos autorius analizuoja civilizacijų sampratas ir parodo, kad mūsų planetoje egzistuoja ne dvi, kaip anksčiau manyta, radikaliai besiskiriančios civilizacijos (Rytų ir Vakarų), o trys. Ta trečioji – Lotynų Amerikos civilizacija. Joje susipynė užkariautojų atneštas Vakarų racionalus protas su Rytams būdingu holistiniu pasaulio suvokimu ir nei į tą, nei į aną nepanaši gal net kolektyvinės pasąmonės lygmenyje užsifiksavusi indėnų pasaulėjauta, kurią galima apibūdinti šiais keistais žodžiais: žvėrys ir dvasios žmones regi kaip žvėris, save – kaip žmones. O tą už išorinio nežmogiško pavidalo glūdintį žmogiškumą – žvėries ar kokio augalo bei dvasios sielą – gali įžvelgti tik šamano akis.
Štai čia ir tenka prisiminti C. Castanedos aprašytą šamano don Chuano mokymą. Tą Vakarų žmogui itin keistą pasaulėžiūrą V. Rubavičius vadina perspektyvizmu – socialiniais žmonių ir nežmonių santykiais grindžiama ontologija. Ją galima ir paprasčiau apibūdinti. Tai tam tikra animizmo ir šamanizmo dermė, glaudus žmonių ir gyvūnijos bei augalijos ryšys, aplinkos dvasingumo ir jos šventumo suvokimas.
Autorius, pasiremdamas Marijos Gimbutienės, Norberto Vėliaus, Dainiaus Razausko darbais, atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkos dvasingumo ir jos šventumo suvokimas būdingas ir lietuvių tautai. Lietuvoje apstu upių, ežerų, miškų ir laukymių, kurie vadinami šventais; tautosakoje gyvūnija ir augalija susikalba su žmonėmis, o žmonės bendrauja su žvėrimis, paukščiais ir vandens gyviais. Net krikščioniškos šventės nuspalvintos baltų tikėjimų liekanomis. Bet Lietuvoje tai greičiau reliktas, o štai Lotynų Amerikoje tas gamtos ir žmogaus dvasingumo neatsiejamas ryšys vis dar įaugęs į žmonių sąmonę. Ir tuo stebėtis nereikia. Neaprėpiamose džiunglėse, milžiniškų kalnų masyvuose iki šiol gyvena ganėtinai daug industrializuotos civilizacijos nepaliestų indėnų genčių, o didžiąją Lotynų Amerikos gyventojų dalį sudaro metisai – indėnų ir baltųjų žmonių palikuonys. Jų savimonėje – ir prievarta įbruktos Vakarų civilizacijos vaisiai, ir indėnų kultūros palikimas.
Apie tą kerinčią savo mįslingumu kultūrą esu ir aš nemažai skaitęs. Kai kurie jos elementai bandomi sieti net su kadaise atseit Žemę lankiusiais ateiviais iš kosmoso. Iki šiol spėliojama, kada Amerikos žemynas buvo apgyvendintas, iš kur atkeliavo pirmieji „atvykėliai“. Pasak čekų keliautojo ir Lotynų Amerikos kultūrų tyrinėtojo Miloslavo Stinglo, labai ilgai viešpatavo pažiūra, kad indėnai čia negyvenę per amžius, kad jie gal net bibliniais laikais atkeliavę gal iš žydų tėvynės, o gal iš Egipto, gal iš Platono aprašytos Atlantidos ir panašiai. Atsirado ir toks XVII amžiaus „istorikas“, kuris tvirtino, jog indėnai kilę iš dabartinės Latvijos teritorijos, iš šalia Rygos esančių žemių…
V. Rubavičius to nemini. Jį kur kas labiau domina senovės indėnų kultūros paminklai, o ypač – jų paskirtis. Pasiremdamas naujausiais archeologų ir etnologų tyrimų rezultatais, jis daro netikėtą išvadą: žmonijos istoriją jau laikas perrašyti! Iki šiol vis dar vyrauja požiūris, kad esminė civilizacijos susiklostymo sąlyga yra žemdirbystės paskatintas nuolatinių gyvenviečių, o vėliau ir miestų su administraciniais pastatais bei šventyklomis atsiradimas, kuris padėjo koncentruoti politinę ir karinę galią. Pasak V. Rubavičiaus, šis požiūris vargu ar teisingas. Pastarųjų dešimtmečių tyrinėjimai vis labiau verčia manyti, kad kultūrų užuomazgos iškildavo ne urbanistinių darinių pagrindu, o aplink išmanios architektūros religinius centrus. Bent jau Lotynų Amerikoje dauguma įstabios architektūros religinių centrų atsirado tada, kai žemdirbystės dar nebuvo. O tai reiškia, kad civilizacijų atsiradimą lėmė ne materialūs, ekonominiai dalykai, o metafizinis-religinis dėmuo.
Kita vertus, materialių dalykų pamiršti negalima. Išlaisvinimo teologija, o ypač išlaisvinimo filosofija į marksizmą atsigręžė ne be reikalo. Lotynų Amerikos istorija prasidėjo ispanų ir portugalų atrastų žemių užkariavimu, indėnų naikinimu, nežabotais plėšimais. Žiaurų kolonizacijos laikotarpį palaipsniui keitė vargu ar mažiau aršus kapitalistinis, kuriame viskas – net ir žinios, talentai, mokslas – parduodama, perkama. Nuskurdę dar labiau skursta, o apsukriausieji lobsta. Pagal nerašytas kapitalistinės raidos taisykles jau „civilizuotą“ Lotynų Ameriką ėmė plėšti aukštesnį technologinį lygį pasiekusios šalys, ir pirmiausia – šalia esančios Jungtinės Amerikos Valstijos. Pasak V. Rubavičiaus, kapitalizmas vis labiau ėmė įgauti jau primiršto kolonizavimo bruožų. Tiesa, jis tapo kitoks nei K. Marxo laikais, įgavo neoliberalių suprekinimo ir suišteklinimo galių. Lotynų Amerikoje jo pastangos nukreiptos ne tik į miškų su jų genetiniais ištekliais naikinimą, indėnų genčių išstūmimą iš jų gyvenamųjų vietų, kuriose apstu gamtinių turtų, bet ir į žmogaus ir gamtos sutarimo kultūros naikinimą. Tai ir lėmė, kad į utopines K. Marxo idėjas ir net iškraipytą jų įgyvendinimą Sovietų Sąjungoje buvo žvelgiama itin palankiai, o išsilaisvinti siekiama tik iš didžiųjų pasaulio kapitalistinių galių. Tam Lotynų Amerikos intelektualai pasitelkė ne tik K. Marxo idėjų „reanimaciją“, bet ir, kaip minėta, atbudusią krikščionišką teisingumo idėją, ikikolumbinių kultūrų paveldą.
Pasikartosiu – aptariamą knygą lengva skaityti. Ji parašyta vaizdinga lietuvių kalba. Bet tokie žodžiai kaip „suprekinimas“, „suišteklinimas“ gali ne vieną sugluminti. Autorius šių terminų nepaaiškina, tik skaitytoją nukreipia į kur kas ankstesnę savo knygą „Postmodernusis kapitalizmas“ (Kaunas: Kitos knygos, 2010). Jos neskaičius dabartinę kapitalizmo skvarbą į Lotynų Ameriką suprasti sunkoka. Bet žinant, kad vienas iš šios knygos tikslų – atskleisti Lotynų Amerikos sinkretinės kultūros savitumą, tai gal ir nebūtina.
Be abejo, vien tuo, ką čia trumpai perteikiau ir aptariau, V. Rubavičiaus knyga neapsiriboja. Joje kur kas daugiau temų ir potemių. Nors ji, pasak autoriaus, klostėsi iš daugelio tyrinėjimų bei svarstymų plotmių, kurios apima daugiau nei poros dešimtmečių laiką, bet susiklostė kaip tik tuo metu, kai prasidėjo rusų invazija į Ukrainą, ir autorius skausmingai į tai reaguoja. Jis tikisi, kad agresyvi kolonizatorinė Rusijos agresija Lotynų Amerikos gyventojams, įtikėjusiems, kad Sovietų Sąjunga ir Rusija kovoja tik „prieš amerikietiškąjį imperializmą“, o ne su savais žmonėmis, pagaliau atvers akis. Jis tikisi, kad jo parašyta knyga leis lietuviams geriau suprasti tą kraštą, kuriame jau seniai įsikūrė nemažai ir mūsų tautiečių.
