Liūtą sau šeriasi
Philipas Levineʼas [Levìnas] (1928–2015) – žydų kilmės amerikiečių poetas (tėvai – emigrantai litvakai), ilgametis Valstybinio Kalifornijos universiteto (Fresno padalinio) anglų kalbos ir kūrybinio rašymo dėstytojas. Gimė ir užaugo Detroite, Amerikos automobilių pramonės centre; anksti mirus tėvui, drauge su broliais (identišku dvyniu ir vyresnėliu) nuo paauglystės dirbo sunkius fizinius darbus, studijų metais – ir automobilių gamyklose. Kaip viename interviu pripažino, „apmaudavau, kad turiu dirbti gamykloje, – iš dalies dėl to, jog atrodė, kad šis darbas atitolins mano įžengimą į poezijos karalystę arba užkirs kelią į ją. Nė manyt nenumaniau, kad tai taps mano kūrybos tema.“ Nerimuotoje, varijuojančio ritmo, tiesmukos kalbos poezijoje Levineʼas „siekė kalbėti už tuos, kurių protą, jausmus ir vaizduotę gniaužia bukinantis ir alinantis darbas. Jo eilėraščiuose raiškūs pilkų didmiesčių, beprasmių šnekų ir veiksmų, subtilių pažeminimų, nusavinimų ir nevilties vaizdai“ („Britannica“).
Tarp kelių dešimčių Levineʼo knygų minėtini poezijos rinkiniai „Ne šita kiaulė“ (Not This Pig, 1968), „Liūtą sau šeriasi“ (They Feed They Lion, 1972), „Pražuvusiųjų vardai“ (The Names of the Lost, 1976), „Pelenai: nauji ir seni eilėraščiai“ (Ashes: Poems New and Old, 1979; Nacionalinės knygos premija), „7 metai nuo kažin kur“ (7 Years From Somewhere, 1979), „Kas yra darbas“ (What Work Is, 1992; Nacionalinės knygos premija), „Paprasta tiesa“ (The Simple Truth, 1994; Pulitzerio premija), „Pasaulio naujienos“ (News of the World, 2009). Levineʼas, kurį paskutinės – pomirtinės – knygos „Paskutinė pamaina“ (The Last Shift, 2016) sudarytojas poetas Edwardas Hirschas pavadino „didžiu, ironišku industrinės krašto šerdies Whitmanu“, 1987 m. apdovanotas už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus skiriama Ruth Lilly poezijos premija, 2011–2012 m. ėjo garbingas Jungtinių Valstijų poeto laureato pareigas.
Tai pirma stambesnė Philipo Levineʼo eilėraščių publikacija lietuvių kalba.
Kas yra darbas
Stovime ilgoje eilėje lietui lyjant
prie „Fordo“ gamyklos Hailand Parke ir laukiame. Darbo.
Žinai, kas yra darbas… jei esi pakankamai
suaugęs šitai perskaityt, žinai, kas
yra darbas, nors gal ir nedirbi.
Tegu tave skradžiai. Šnekà apie laukimą,
apie mynimą nuo kojos ant kojos.
Kai jauti, kaip lietus dulkia
į plaukus, sudrėkina akis,
ir tau ima atrodyti, kad priešaky
matai savo brolį, gal dešimtyje vietų.
Pirštais pasitrini akinius,
ir, žinoma, tai kažkieno kito brolis,
siauresnis per pečius nei tavasis,
bet taip pat graudžiai kumptelėjęs,
kreivas šypsnys, išduodantis atkaklumą,
apgailėtiną užsispyrimą nepasiduoti
lietui, laukimui sugaištoms valandoms,
žinojimui, kad kažkur priekyje laukia
žmogus, kuris pasakys: „Ne,
šiandien mes nesamdysim“, motyvuodamas
kuo tiktai nori. Tu myli savo brolį,
bet dabar ūmai negali pakęsti
užplūstančios meilės broliui,
kurio nėra šalia nei už tavęs,
nei prieky, nes jis namie,
kur mėgina atmiegoti
vargingą naktinę pamainą
kadilakų gamykloje, kad pakilęs
priešpiet galėtų pasimokyti vokiečių.
Pluša po aštuonias valandas naktį, kad galėtų dainuoti
Vagnerį – operą, kurios labiausiai nekenti,
blogiausią kada nors sukurtą muziką.
Kaip seniai sakei jam,
kad myli jį, apkabinai plačius jo pečius
ir žiūrėdamas į akis ištarei tuos žodžius
ir galbūt pakštelėjai į skruostą? Niekad nesi
padaręs tokio paprasto, tokio akivaizdaus dalyko,
ne dėl to, kad per jaunas ar per kvailas esi,
ne dėl to, kad esi pavydus ar rūstus, ar neįstengi
pravirkti kitam žmogui matant, ne,
tik dėl to, kad nežinai, kas yra darbas.
[1992]
Bel Ailo sala, 1949-ieji
Pirmąją šiltą pavasario naktį išsirengėme
ir nubėgome į Detroito upę pasikrikštyt
automobilių dalių, žuvų gaišenų,
vogtų dviračių ir ištirpusio sniego
sūryme. Pamenu, kaip susikabinę rankom
panirom po vandeniu su pirmąkart matoma
mokyklinuke lenkaite, ir mudviejų rėksmą,
šalčiui tuo pat metu užgniaužus
mums kvapą, ir kaip per tamsos sluoksnius
iškilom į galutinę bemėnesę atmosferą,
tai yra šį pasaulį, įkandin manęs
išnirusią merginą plaukiant
bežvaigždžiu vandeniu link
Džefersono aveniu šviesų ir nemirksinčius
senosios krosnelių liejyklos kaminus.
Pagaliau apsigręžę, nepamatėme jokios salos,
tik tylut tylutėlę tamsą, kiek
akys užmato, o tada žiburį,
o paskui dar vieną, slystančius pavandeniu,
grąžinančius mus tikrovėn, gal rūdos baržų, o gal rūkalių,
pavieniui vaikštinėjančių. Pašniokštom atgalios
į žvirgžduotą paplūdimį, ant kurio nedrįsom
parkristi, prie drėgnų drabužių krūvelių,
kur sustoję greta tylomis rengėmės,
kad grįžtume ten, iš kur atėję.
[1976]
Še, turėkitės
Mano brolis grįžta namo iš darbo
ir užlipa laiptais į mudviejų kambarį.
Girdžiu, kaip sugirgžda lova ir vienas po kito
nukrenta batai. „Še, turėkis“, – sako jis.
Pro langą liejasi mėnesiena
ir neskustas jo veidas išbalęs
tartum mėnulis. Jis miegos
visą popietę ir nubudęs mane ras išėjusį.
Praeis trisdešimt metų, kol prisiminsiu
tą ūmaus suvokimo akimirką, jog kiekvienas žmogus
turi brolį, kuris miršta, kai žmogus miega,
ir miega, kai tas keliasi susiremt su šiokiu gyvenimu,
ir kad jiedu yra tiktai vienas vyras,
kad dalijasi širdį, kuri visad pluša, rankom,
pageltusiom ir nuskirdusiom, burna, kuri švokščia,
vos atgaudama kvapą: „Ar spėsiu?“
Ištisą naktį ledo gamykloje jis penėjo
ledolaidį sidabriškais luitais, o tada aš
kroviau apelsinų limonado dėžes
Kentukio vaikams į pilką vagoną,
dar dviem visada laukiant eilėj. Taip trumpai
mes buvom dvidešimtmečiai, ir visad
prastom drapanom, apskretusiom ir prakaituotom.
Dabar man atrodo, kad niekad nebuvom dvidešimties.
1948-aisiais Detroite, įkurtame
de la Moto Kadilako tolimiems Henrio Fordo
tikslams, nieks nepabudo ir nemirė,
nieks nevaikščiojo gatvėmis ir krosnių nekūrė,
kadangi metų tokių nė nebuvo, ir dabar
tieji metai iškritę iš visų senų laikraščių,
kalendorių, registracijų pas gydytojus, obligacijų,
santuokos liudijimų, vairuotojo pažymėjimų.
Miestas miegojo. Sniegas virto ledu.
Ledas – klanais arba upėmis, garmančiom
nutekamaisiais grioviais. Paskui žolė sužaliavo
tarp tūkstančių sutrūkinėjusių kvadratų,
ir žolė ta nudžiūvo. Aš grąžinu jums 1948-uosius.
Atiduodu jums visus metus nuo tada
ligi pat ateinančiųjų. Man grąžinkite mėnesieną,
blyškiai šmėkšančią ant veido.
Grąžinkit man brolį jaunėlį, tvirtą
ir smarkų, plačiapetį, burnojantį
prieš Dievą, degančiom akim žiūrintį į
visą kūriniją ir sakantį: „Še, turėkitės.“
[1979]
Liūtą sau šeriasi
Iš ašutinių maišų, iš alyvos skardinių,
Iš pupų juodųjų ir tižios skalūninės duonos,
Iš rūstybės rūgšties, smalos tiesmukumo,
Iš kreozoto, benzino, pavarų velenų, ratuotų padėklų
Liūtas stiebias.
Iš kalnų
Pilkų pramoninių būdų̃, iš lietaus, iš trenkimosi autobusu,
Vakarų Virdžinija–Pabučiuok Man į Subinę, iš tetulių palaidotų,
Motinų, kiestančių it supliektos kaladės, iš strampų,
Iš kaulų reikmės aštrintis, o raumenų – temptis,
Liūtas stiebias.
Žemė ryja medžius, tvorų stulpus,
Mašinas išdarinėtas, žemė šaukiasi mažutėlius:
„Namopi, namopi!“ Iš paršo kiaušų,
Iš tūžmasties šventuman varomos kiaulės,
Iš kailėtos ausies ir storo pagurklio
Nukarusio pilvo nusiraminimas, iš reikalo
Liūtas stiebias.
Nuo saldžių kiaulių kojų klijų
Kumščio mėšlungiai saldūs, nuo išsiskleidusios
Kulšių gėlės urvų ląstos,
Nuo „Nusilenk“ ligi „Sukilki“,
Liūtas nuo kastuvų strėlių,
Nuo nukaištos rankos, kuri trūkčioja plaštakas,
Liūtas stiebias.
Iš penkių mano rankų ir visų mano plaštakų,
Iš visų atleistų nekaltų mano nuodėmių šeria,
Iš manos vagonetės, dardančios po žvaigždėmis,
Sau Liūtą, iš mano vaikų paveldėtų,
Iš ąžuolo, virtusio siena, sau Liūtą,
Iš maišo ir pilvo atverto,
Ir visa ko, kas buvo paslėpta degančio ant tepaluotos žemės,
Liūtą sau šeriasi, ir tas atkyla.
[1972]
Gyvūnai išeina iš mūsų gyvenimo
Nuostabu, kaip aš caknoju
keturiom nugludintom dramblio kaulo nagom,
o stambūs sėdmenys slysčioja
į taktą it gerai suteptos dalys.
Tur̃gun aš. Užuodžiu
gaižią, rantuotą kaladę, užuodžiu
skylę pradarančius ašmenis
ir striukus drūtus baltus pirštus,
iškratančius žarnas
lyg kokią nosinę. Mano sapnuos
snukiai seilėjasi ant marmuro plokščių,
kamuojas vaikai, kamuojasi musės,
kamuojas klientai,
kurie vengia įsmeigtų jų akių
iš baimės, kad šios galbūt mato.
Berniokas, mane varantis, tiki,
kad bet kurį mirksnį virsiu
ant šono, barkšnosiu nagom
it rašomąja mašinėle arba imsiu
žviegt susišikus lyg nauja namų šeimininkė,
atradusi televiziją,
arba kad lyg koks gyvulys
mikliai pasisukus įsikabinsiu iltim
jo ilčių. Ne. Ne šita kiaulė.
[1968]
Per karą
Mano brolis iš karo grįžo
su kaire ranka juodame įtvare,
bet patikino mus, kad didžiumą jos tebeturi.
Pavasaris vėlavo, medžiai pamiršo prasprogti.
Stovėjau ilgoje eilėje prie duonos.
Kokia gėda, prabilo moteris man už nugaros,
kad toks žaliūkas, kaip aš, dar namie, tebesveikas,
o josios Maiklas gyvas degąs.
Taip, ji jaučianti ugnį, užuodžianti
jo skausmą iš pat toliosios Taravos…
o gal Midvėjaus?.. o jis toks jaunutis,
jaunesnis už mane, jam tik keturiolika,
aukštesnis, dailesnis su savo balta uniforma,
iš lėto pilkstančia taip, kaip neišdžiūvusios malkos
pamažu pilksta židinyje, spragsėdamos ir
smilkdamos. „Man atrodo, aš einu iš proto“, –
pasakė, kai atsisukau į ją. Ji uždėjo abi rankas
man ant pečių, pabučiavo į vieną ir kitą akį,
prispaudė prie savo krūtų ir ašaringai sušnibždėjo
man į neprigirdinčią ausį dar niekad negirdėtus žodžius.
Kai pargrįžau namo, duoną brolis
valgė kruopščiai, riekė po riekės,
kol neliko nieko, tik tuščia lėkštė. „Ar matei ją? –
paklausė. – Moterį pragare, Maiklo žmoną?“
Tą popietę vaikščiojau sausakimšom gatvėm,
dairydamasis kažin ko sunkiai nusakomo,
ko nors pažįstamo, veido ar balso, kad ir ko,
tik ne šitų pilkų plėnių, byrančių iš dangaus.
[2009]
Paprasta tiesa
Nusipirkau už pusantro dolerio smulkių raudonų bulvikių,
parsinešiau namo, išsiviriau su lupenom
ir suvalgiau vakarienei su druska ir šlakeliu sviesto.
Tada išėjau pasivaikščioti po išsaususius laukus
miesto pakraštyje. Birželio vidurio šviesa
laikėsi tamsiose vagose po mano kojomis,
o paukščiai rinkosi nakčiai į ąžuolus
viršum mano galvos, kėkštai ir strazdai
klykavo vieni ant kitų, dulksvoje šviesoje
tebešmaižiojo kikiliai. Bulvių man pardavusi
moteris buvo iš Lenkijos; su blizgiu rožiniu megztiniu
ir akiniais nuo saulės, tartum iš mano vaikystės,
ji gyrė visų savo vaisių ir daržovių pakelės kioske
nepriekaištingumą ir ragino ragauti
net balsvų saldžiųjų kukurūzų, atgabentų,
kaip dievagojosi, iš paties Naujojo Džersio. „Valgyk, valgyk, –
sakė ji. – Net jei nevalgysi, sakysiu, kad valgei.“
Yra dalykų, kuriuos
žinai visą gyvenimą. Jie tokie paprasti ir teisingi, kad
juos privalu ištarti be elegancijos, metro ir rimo,
juos privalu padėti ant stalo šalia druskinės,
stiklinės vandens, nebuvimo šviesos, besitelkiančios
nuotraukų rėmelių šešėliuose, jie turi būti
nuogi ir vieni, turi remtis į save pačius.
Su bičiuliu Henriu tatai drauge permanėm 1965-aisiais,
prieš man išvykstant, prieš jam įninkant žudyti save,
abiem išduodant savo meilę. Ar jaučiate skonį to,
ką sakau? Tai svogūnai ir bulvės, žiupsnelis
paprasčiausios druskos, minkštančio sviesto skalsa,
tai akivaizdu, tai pasilieka giliai gerklėje kaip tiesa,
kurios niekada nepasakei, nes laikas visada tam netinkamas,
ji ten pasilieka visam likusiam gyvenimui, neištarta,
iš to purvo, kurį vadinam žeme, metalo, kurį vadinam druska,
pavidalo, kuriam neturime žodžių, bet tu ja gyveni.
[1994]
Vertė Andrius Patiomkinas
Vertimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba